Specialiosios tarnybos: Škunos “Anna Larsen” byla

Pirmojo pasaulinio karo metais Vokietija stengėsi užtikrinti paramą visų nepatenkintų Antantės valstybių politika. Ypač dideles viltis vokiečiai dėjo į airius (galima prisiminti Rogerio Casemento bylą), indus ir Artimųjų Rytų bei Pietryčių Azijos musulmonus. Šie sąjungininkai ir priešiškai jiems nusiteikusios Britanijos specialiosios tarnybos, taip pat kitų Antantės valstybių žvalgybos kartais surengdavo netikėtas, nors ir nesėkmingas, kombinacijas (operacijas?). Pavyzdžiui, 1915 metais neutralių tuo laiku JAV teritorijoje vokiečiai, airiai ir indai įsigijo didelius kiekius ginklų ir šaudmenų ir norėjo viską pervežti į Indiją. Ten šautuvais turėjo naudotis partijos „HADAR“ agentai. Tačiau britai ir jiems padėję amerikiečiai sugebėjo atskleisti šiuos planus ir sužlugdyti operaciją, kuri vėliau įėjo į istoriją, kaip škunos „Anna Larsen“ byla.

Slaptas vokiečių agentų ir diplomatų darbas

Indų judėjimo už nepriklausomybę amerikietiška istorija prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. 1900-1910 metais į Kalifornijos, Oregono, Vašingtono valstijas, taip pat į Kanadą ir į Havajus, ėmė plūsti didelės indų migrantų grupes. Tie žmonės paliko savo šalį, ieškodami darbo ir geresnės vietos gyventi. Kai kurie iš jų jau buvo įsitraukę į slaptų draugijų veiklą Indijoje (Bengalijoje, Pendžabe ir kitose provincijose). Daugiausia tai buvo gana išsilavinę musulmonų ar induistų bendruomenių atstovai, bet buvo ir gana daug sikhų, nors juos britai paprastai laikė viena iš lojaliausių karūnai etnokon-fesinių grupių Indijoje.

Tarp atvykėlių smarkiai išsiskyrė savo kalbomis išeivis iš išsilavinusios induistinės aplinkos ir buvęs Indijos civilinės tarnybos valdininkas, vardu Har Dayalas. Kartu su keliais šalininkais jis įkūrė Ramiojo vandenyno pakrantės Indijos asociaciją, kuri vėliau tapo partijos “Hadar” pagrindu. “Hadar” urdu ir pendžabų kalba reiškia “revoliucija” arba “sukilimas”. Har Dayalas iki pat deportacijos iš JAV vadovavo partijai ir to paties pavadinimo žurnalui, o 1914 metais jį šiame poste pakeitė kitas, ne mažiau ryškus intelektualas Ram Chandra, aktyviai bendradarbiavęs su Amerikos žurnalais ir laikraščiais.

Ram Chandra ir jo kolegos (nors partijos vadovybės tarpusavio santykiai nebuvo patys geriausi) užmezgė kontaktus su Vokietijos konsulu San Franciske Boppu ir jo padėjėju, kariniu atašė fon Brinckenu. Gali būti, kad būtent Boppas, fon Brinckenas ir Chandra su kai kuriais savo kolegomis buvo įvykių, žinomų kaip škunos “Anna Larsen” byla, autoriais ir įkvėpėjais.

Įvykiai, kaip vėliau nurodė patys amerikiečiai, klostėsi taip. 1915 metų sausio 9d. kažkoks Hughes iš Niujorko išsiuntė dešimt vagonų į San Diego miestą (Kalifornijos valstija). Čekį daugiau kaip 11 000 dolerių sumai už pervežimą pasirašė Kruppo kompanijos agentas Hansas Tauscheris. Vagonuose buvo 8000 šautuvų ir 4 mln. šovinių. Krovinio gavėjas buvo “Juan Bernardo Bowen”, kuris per vieną brokerių firmą šio krovinio pervežimui iš San Diego į Meksikos uostą Topolobampo išsinuomojo škuną “Anna Larsen”. Čekį pasirašė “Bowen” patikėtinis, kuris paėmė pinigus iš banko sąskaitos, kuriuos ten padėjo kažkokia ponia, reikalingą sumą gavusi iš fon Brinckeno.

Tuo pačiu metu San Franciske buvęs Vokietijos karo laivyno leitenantas Francas Jebsenas nusipirko seną tankerį “Maverick”. Jo kapitonas buvo toks Nelsonas, o kapitono antrasis padėjėjas - jaunas amerikietis Starr-Hantas. Jis vėliau liudijo, kad Jebsenas davė jam instrukcijas apie laivų “Anna Larsen” ir “Maverick” sutikimą kažkur netoli Meksikos pakrantės ir krovinio perkrovimą iš škunos į buvusį tankerį. Škuna “Anna Larsen”, į kurią perėjo Starr-Hantas, paskui turėjo šešis mėnesiu kursuoti tarp įvairių Centrinės Amerikos uostų ir negrįžti į Kaliforniją, kol nesibaigs tas laikas. Gali būti, kad Jebsenas ir už jo stovėję Boppas, Chandra ir kompanjonai norėjo sukurti regimybę, kad ginklai buvo pervežti iš San Diego į Meksiką ir buvo skirti kažkam iš vietinių karinių vadukų (ten kaip tik po eilinės revoliucijos vyko pilietinis karas). Starr-Hantui buvo duoti keli laiškai tokiam Peidžui, kuris turėjo būti škunoje. Dviejuose neužklijuotuose vokuose buvo instrukcijos, kaip elgtis su šautuvais ir kulkosvaidžiais, pasiūlymai, kaip maskuoti krovinį tuščiuose “Maverick” triumuose (šautuvus reikėjo užpilti alyva).

Tankeryje turėjo būti toks Mileris, prisistatęs kalnų inžinieriumi iš Švedijos, ir kažkokie penki “persai”, tačiau, kraunat laivą, Mileris ir tie žmonės buvo užregistruoti kaip “sandėlininkas” ir “oficiantai”. Laivų “pasimatymas” turėjo vykti netoli Socorro salos už 500 km nuo pietinio Kalifornijos pusiasalio pakraščio 1915 metų balandžio pabaigoje. Starr-Hantas, kuris buvo liudininku teisme 1917 metais, susigaudė, kad laivo “Maverick” paskirties uostu buvo vienas iš uostų Javos saloje. Paskui paaiškėjo, kad iš ten tankeris turėjo nugabenti ginklus jau į pačią Indiją. Jei šis planas nebūtų suveikęs, buvo planuota ginklus kontrabanda pergabenti per Tailando ir Birmos sieną.

Socorro saloje Nelsonas ir Starr-Hantas sutiko kelis žmones iš škunos “Emma”, kurie perdavė Peidžo laišką. Tankeris gana ilgai buvo netoli salos, kai 1915 metų gegužės 15 dieną čia netikėtai atsirado britų kreiseris “Kent”. Jo kapitonas ilgai klausinėjo Nelsoną, ką čia veikia “Maverick” ir kas tie žmonės laive. Tas pats Starr-Hantas vėliau papasakojo, kad “persai”, kurie turėjo kelis krepšius su knygomis, labai nerimavo, kad tuos popierius gali pastebėti laivo “Kent” jūreiviai.

Tolesni laivo “Maverick” nuotykiai vėl atvedė jį į Kalifornijos uostus, paskui tankeris Jebseno ir kažkokių vokiečių nurodymu patraukė į Havajus, o paskui į Nyderlandų Ost Indiją, į Bataviją. Ten Starr-Hantas perskaitė taip Peidžui ir neperduotą slaptą instrukciją, kurioje paskirties uostu buvo įvardintas Karačis. Tačiau “Anna Larsen” nepasirodė (abu laivai kelis kartus fatališkai prasilenkė per savaitę), todėl vokiečių agentai iš konsulatų ir vokiečių prekybinių laivų kapitonai siuntinėjo “Maverick” iš vienos vietos į kitą, kol galiausiai
paleido komandą, o laivą areštavo Nyderlandų valdžia. “Persai”, kurie neabejotinai buvo kažkokie indai iš Ram Chadros šalininkų būrio, dingo nežinia kur, o Starr-Hantą, kuris bandė išplauti į Los Andželą, areštavo britai ir nugabeno į Singapūrą. Iš ten jis, kaip svarbiausias liudininkas, pateko į teismą San Franciske, kuris nagrinėjo indų ir vokiečių sąmokslą. O laivą “Anna Larsen”, kuris blaškėsi palei Amerikos pakrantę ir kuriam reikėjo remonto, galiausiai su visu krūviu areštavo JAV valdžios struktūros.

Airių pėdsakas “Anna Larsen” byloje

Be indų ir vokiečių, kuriuos amerikiečiai ir iš dalies britai norėjo apkaltinti viskuo, šioje byloje buvo ir trečioji pusė - airiai. Žinoma, kad dar gerokai iki Pirmojo pasaulinio karo indų nacionalistai ir airių kovotojai už nepriklausomybę užmezgė tvirtus ryšius bendroje kovoje prieš Didžiąją Britaniją. Tas pats Har Dayalas, gyvendamas Amerikoje, turėjo daug kontaktų su airiais, o jo artimiausias draugas buvo Džonas Devoy, kurį “Times” vadino svarbiausiu karalystės priešu nuo Volfo Tono, kuris bandė sukelti sukilimą XVIII a. pabaigoje, laikų.

Džonas Devoy turėjo daugybę pažįstamų: nuo garsiojo sero Rogerio Casemento, areštuoto, kai atvyko į Airiją su vokiečių povandeniniu laivu, iki Eamon’o de Valera, būsimo Airijos laisvosios valstybės prezidento. Taip pat žinoma, kad Taraknathas Dasas ir Muchamadas Barkatula, taip pat priklausę “Hadar” ratui, leido laikraštį “Laisvasis Hindustanas” ir naudojosi Džono Devoy spaustuve.

Kol Har Dayalas buvo JAV, baudą už jį sumokėjo kažkokia airė. 3 tūkstančių dolerių baudą už Ram Chandrą taip pat sumokėjo “airių patriotas”, vardu Hugh Daly. O kai vokiečiai ir indai atsidūrė teisiamųjų suolo San Franciske, kaltinami pažeidę JAV neutralitetą ir šnipinėję priešiškos valstybės naudai, būtent airių juridinė kontora “Sullivan, Sullivan and Roach”, taip pat keli advokatai, susiję su airių nacionalinėmis organizacijomis, atstovavo atsakovų interesams. Airių koncentracija procese buvo tokia, kad tik politiniai interesai ir politikų žaidimai Vašingtone dėl rinkėjų balsų privertė Amerikos vyriausybę viską vertinti kaip indų ir vokiečių sąmokslą, neminint airių dalyvavimo. Diplomatas ir būsimas Vokietijos kancleris fon Papenas, išsiųstas iš JAV kaip persona non grata 1916 metais, savo memuaruose minėjo susitikimus su indų ir airių revoliucionieriais.

Galutinį “sąmokslo” paveikslą savo parodymuose atskleidė toks Čarlzas Lambas, dvigubas agentas, infiltruotas į vieną airių grupę. Būtent jis liudijo, kad vyko reguliarūs airio de Lacy, vokiečių agento Mejerio (jis buvo mokslininkas filologas, nagrinėjęs ir airių siužetus) ir indo Ram Chandros susitikimai, kuriuose buvo aptariamos operacijų detalės. Vis dėlto Lambo parodymais nereikėtų per daug tikėti. Mejeris buvo gana kabinetinis mokslininkas, kuris greičiau jau buvo naudojamas kaip geras propagandininkas universiteto aplinkoje, negebantis regzti slaptų reikalų su indais. Kodėl Lambas nurodė jį, lieka mįslė. Gali būti, kad šiuo vardu jis pažinojo karinį atašė fon Brickeną, kuris kaip tik labai bendravo su Ram Chandra ir finansavo, kaip matėme anksčiau, nesėkmingą laivų “Anna Larsen” ir “Maverick” reisą. Beje, Rytų pakrantėje, Niujorke, jau toks britų informatorius, matyt, indas, vardu Chakravorty (1917 metais buvo nuteistas ir gavo vos 30 dienų kalėjimo, tai buvo pati lengviausia bausmė, skirta indams), liudijo apie panašų interesų trikampį: žurnalo “Gaelic American” redaktorius Džordžas Freemanas palaikė ryšį tarp “Laisvojo Hindustano” vadovybės ir vokiečių.

Taigi, laivo “Anna Larsen” byla atvėrė daugybę ryšių tarp airių nacionalinio judėjimo (įskaitant katalikų šventikų veiklą) ir vokiečių agentų JAV. Tačiau pasinaudoti šia informacijoje JAV buvo pavojinga dėl politinių priežasčių, nors amerikiečiai pasidalino ja su britais. Šie buvo suinteresuoti ir atskleisti indų sąmokslininkų planus, ir gauti žinių apie airių reikalus. Vis dėlto nei “Hadar” partijos sąmokslo atskleidimas, nei daugelio airių pogrindininkų asmenybių nustatymas jau nebepadėjo išgelbėti britų valdžios. Pirmasis pasaulinis karas pažadino tokias jėgas, kurios turėjo tokių galių, kad privertė Didžiąją Britaniją padaryti nuolaidų ir indų, ir airių klausimais.

Šaltiniai:

1. Strother F. Fighting Germany’s spies — Garden City, New York, Doubleday, Page, 1918
2. Plowman M. Irish Republicans and the Indo-German Conspiracy of World War I // New Hibernia Review – 2003 — Vol.7 — №3 — p.81–105
3. Hoover K. The Hindu Conspiracy in California, 1913-1918 // German Studies Review – 1985 — Vol.8 — №2 — p.245–261