Mistika. Stalinas ir okultizmas

Stalino valdymo, kuris truko beveik 30 metų, trukmė paprastai aiškinama materialiniais faktoriais - ekonominiais pasiekimais, partijos vienybe, baudžiamųjų organų diktatūra. Tačiau šis periodas turi ir slaptąją pusę, kuri yra pilna okultizmo.

Dauguma Josifo Stalino gyvenimo tyrinėtojų tarsi per mikroskopą tiria jo įsitikinimus, biografijos faktus, vidinės partinės kovos etapus, tačiau jie negali paaiškinti, kaip alkoholiko batsiuvio sūnus, mokslus nebaigęs seminaristas, žmogus be ryšių ir nepasižymintis nepaprastais sugebėjimais užkopė į pačią valdžios viršūnę, tapdamas didžiulės imperijos valdovu? (paranormal.lt).

Yra manančių, kad Stalino likimas yra glaudžiai persipynęs su anapusinėmis jėgomis, kurios jam padėjo sukelti žiaurius „okultinius“ mūšius su priešais.

Jėgos šaltiniai

Stalinas, tapęs revoliucionieriumi, pasiskelbė esąs įsitikinusiu marksistu, materialistu, pragmatišku žmogumi, netgi cinišku, neturinčiu nieko bendro su „dvasių pasauliu“. Tačiau tai buvo tik savotiškas kamufliažas, bandymas paslėpti esmę po susigalvoto įvaizdžio šarvu.

Gorio dvasinės mokyklos mokinys (Stalinas ją baigė tik su dviem ketvertais - iš graikų kalbos ir matematikos, kiti dalykai buvo įvertinti penketais) ir Tifliso (dabar - Tbilisis) seminarijos, kurioje būsimasis vadas mokėsi penkis metus, seminaristas buvo gerai susipažinęs su įvairiomis dvasinėmis praktikomis, taip pat ir su „netradicinėmis“ srovėmis. Ezoterinių žinių pradmenis jis gavo iš pirmųjų rankų - pagal kai kurias versijas, Stalinas kurį laiką mokėsi Aleksandropolskio (Leninakano) jėzuitų koledže, kur susipažino su Georgijumi Gurdžijevu (tame pačiame koledže kiek anksčiau mokėsi garsi teosofė Jelena Blavatskaja, taip pat Anastasas Mikojanas). Gurdžijevas buvo graikų-armėnų kilmės, kurio giminės šaknys siekė Bizantijos laikus.

Būsimasis revoliucionierius ne tik susižavėjo filosofo ir mistiko idėjomis, bet ir įsisavino daug ką iš to, ką Gurdžijevas perdavė savo pasekėjui iš Anglijos Alisteriui Krouliui bei Rudolfui fon Zebotendorfui - „Tulės bendruomenės“ įkūrėjui, kurių teorijas vėliau išvystė naciai. 1899 ir 1900 metais Stalinas netgi gyveno Gurdžijevų šeimoje, o vėliau, lankydamasis Maskvoje, dažnai apsistodavo pas Gurdžijevo pusbrolį skulptorių Merkurovą. Gurdžijevas buvo žinomas mistikas, įkūręs „Ketvirtojo kelio“ judėjimą, daugelio Rytų ir Viduramžių dvasinių praktikų žinovas. Jis tvirtino, kad Kaukazas yra slaptos jėgos vieta, kurią sugėrus galima užkariauti pasaulį.

Būtent Gurdžijevo patartas Stalinas pasikeitė savo gimimo datą, kaip tai padarė ir pats Gurdžijevas: slaptų mokymų šalininkai taip daro dėl to, kad priešai jiems negalėtų pakenkti.

Vienas iš svarbiausių Kaukazo guru mokymų - mokėjimas valdyti žmones. Jis pats to mokėsi visą gyvenimą, ir galima neabejoti, kad Stalinas tuo pasinaudojo. Kaip sakė „gudrusis išminčius“ (taip vadino Gurdžijevą), jis viso to mokėsi savo kelionėse po pasaulį - pirmiausia, į Tibetą ir Indiją, bendraudamas su aiškiaregiais ir parapsichologijos bei telepatijos žinovais.

Dėl to, kai atėjo į valdžią, Stalinas labai susidomėjo dvasinėmis Tibeto praktikomis, šiuo tikslu buvo įkurtas specialus NKVD skyrius. Jam vadovavo čekistas Glebas Bokijus - jam pačiam dalyvaujant buvo išsiųstos kelios ekspedicijos į Tibetą. Šiose ekspedicijose dalyvavo ir garsus teosofas bei dailininkas Nikolajus Rerichas.

Raudonoji Šambala

Yra žinoma, kad Rytų žinovas Nikolajus Rerichas (jis buvo mėgstamiausias caro Nikolajaus II dailininkas) iš pradžių buvo labai priešiškai nusistatęs prieš tarybų valdžią. Tačiau 3-me dešimtmetyje filosofo požiūris kardinaliai pasikeitė, jis Leniną netgi pavadino „mahatma“ (didžiuoju mokytoju), pašauktu pakeisti pasaulį.

Viena iš priežasčių, paskatinusių Rerichą pakeisti savo požiūrį į revoliuciją ir komunizmą, atseit, buvo susitikimas su Šviesos mokytojais (nematoma dvasinė būtybė, kurią Rerichai garbino visą gyvenimą), kurie jam atvėrė akis į tai, kas vyksta. Pagal kitą versiją, tuo metu Rerichą užverbavo NKVD agentai, kurie jį įkalbėjo dirbti su naująją santvarka. Rerichas kartu su čekistais iš Bokijaus skyriaus dalyvavo ekspedicijoje į Tibetą, kur ieškojo Šambalos - mitinės šalies, kurioje paslėptos senovės civilizacijų žinios.

Vienu iš idėjiniu Šambalos paieškų įkvėpėju, jų smegenimis ir varomąją jėga buvo gydytojas ir rašytojas Aleksandras Barčenka. Šis medicinos specialistas, turintis telepatijos sugebėjimų, įkūrė slaptą organizaciją „Vieninga darbo brolija“, kuri ketino tirti Šambalos mokslinį palikimą.

1925 metais NKVD ekspedicija, kuriai turėjo vadovauti Barčenka, rengėsi išvykti į Himalajus. Jos finansavimui buvo išskirta tiems laikams milžiniška suma - 600 tūkstančių dolerių. Siekiant, kad neįvyktų gautų žinių nutekėjimo, paskutiniu momentu nuo ekspedicijos buvo „atkabintas“ Barčenka, o vietoje jo į Tibetą buvo išsiųstas patikrintas bolševikas Jakovas Bliumkinas, tas pats, kuris 1918 metais nušovė Vokietijos pasiuntinį Rusijoje grafą Mirbachą.

Suprantama, kad tokie žmonės be Stalino žinios ir sutikimo Šambalos paieškose negalėjo dalyvauti. Tad „tautų tėvas“, atėjęs į valdžią, iš slapto ezoterikos gerbėjo tapo jos aiškiu įkvėpėju ir apologetu.

Tiesa, visa tai netrukdė Stalinui negailestingai susidoroti su buvusiais bendražygiais, kuriuos įtarė išdavyste. Beje, tyrinėtojai, kurie Staliną laiko pagrindiniu raudonosios Rusijos okultistu, tai aiškina ne vado niekšiškumu, žiaurumu ar įtarumu, o magišku ritualu, be kurio negali apsieiti nė vienas slaptas kultas.

Aukojimas

Daugelio religinių mokymų pagrindą sudaro idėja apie išpirkimą ir auką. Negalima neprisiminti apie milijonus žmonių, kurie buvo pra-
žudyti, valdant Stalinui. Šiuos siaubingus nusikaltimus paaiškinti įprastine žmogiška logika neįmanoma. Suprantama, visa tai galima susieti su Stalino paranoja, jo liguistu įtarumu, tačiau kaip galima paaiškinti tai, kad daugiamilijoninė liaudis nieko nedarė, kad nuverstų tironą? Gal visame tame yra kažkas sakrališko?

Yra žinoma, kad represijos ėjo bangomis. Pasekus jų eiliškumą galima aptikti, kad po represijų bangos iš karto ėjo pergalių ir triumfo banga. Pirmoji represijų banga prasidėjo 1927-1930 metais: „šachtininkų byla“, „Pramonės partijos byla“, „Darbo valstiečių partijos byla“. O jau po kelių metų SSRS tapo vienu didžiausiu pasaulyje industriniu centru: buvo pastatyta dešimtys metalurgijos ir mašinų gamybos gamyklų, hidro- ir šiluminės elektrinės, iškasti kanalai ir nutiesti geležinkeliai. Po to atėjo metas 1937-1938 metų represijoms. Atrodo, valdžios, žudančios pačią save, beprotybė peržengė visas ribas. Tačiau netrukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, kuris baigėsi Stalino pergale ir triumfu. Ar visame tame nėra kažkokios siaubingos, nesuvokiamos logikos?

Paskutine represijų banga tapo „Leningrado byla“ ir „gydytojų byla“. Kam visa tai buvo reikalinga? Atsakymas akivaizdus: juk po kelių metų SSRS ėmė šturmuoti kosmosą! Atsiminkite: Stalino represijų esmė nebuvo paprasčiausias žmonių naikinimas - visuose teismo procesuose iš teisiamųjų buvo reikalaujama visiško atgailavimo. O atgailavimas, kaip žinoma iš religinių doktrinų, būtinas tolimesniam judėjimui j priekį. Tad Stalino represijos buvo asmeninės valdžios stiprinimo mechanizmas ar religinis ritualas, padedantis suklestėti šaliai?

Vado susidomėjimas magija, slaptas senųjų mokymų sekimas puikiai pastebimas Stalino valdymo periodo architektūroje. Religinio kulto objektai išdėstyti visoje šalyje: tai ir Lenino mauzoliejus, kurio forma atitinka asirų zikuratą, ir daugiaaukščiai statiniai Maskvoje, primenantys senovės Atlantidos šventyklas, ir metro stočių akmeniniai labirintai - požeminės šventyklos nežinomiems dievams, įrengtos pagal pavyzdį Senovės Egipto šventyklų ir Petras nepaprastų šventyklų, kurias uolose iškalė senovės kulto pasekėjai.

Be to, reikia prisiminti ir Stalino įprotį dirbti naktimis: Kremliaus lango šviesoje, persmelkiančio naktinę tamsą, daug daugiau viduramžių magijos ir religinio budrumo nei šviesios komunizmo, netyčia užklydusio į Rusiją, kibirkšties.