“Velykinė laivo Stella katastrofa”

Garsaus anglų romanų rašytojo Roberto Liuiso Stivensono senelis, garsus švyturių statytojas Robertas Stivensonas 1840 metų vasarą po savo eilinės inspekcinės kelionės į Lamanšo salas rašė:

“Švyturio ant Kaskets uolų būklė buvo gana nepatenkinama daugiausia dėl atsainios statybos. Švyturys ant Kaskets uolų, svarbiausias iš visų ir esantis pačioje intensyviausioje laivų trasoje, yra blogiausias iš visų, kuriuos apžiūrėjau. Ir aš primygtinai rekomenduoju pakeisti ten žibintą ir garso įrenginį. Baisu net pagalvoti, kas gali nutikti, jei tai nebus padaryta”.

Didžiosios Britanijos švyturių ir locmanų korporacija “Trinity House” neįsiklausė į patyrusio inžinieriaus Stivensono patarimus ir nepakeitė žibinto bei garso įrenginio Kaskets uolų švyturyje. Praėjo 59 metai. Per Velykas, sekmadienį, 1899 metų balandžio 1 dieną, Londono aikštėse nuo pat ryto girdėjosi skardūs berniukų laikraščių pardavėjų šūksniai: “Amžiaus katastrofa! Velykinė laivo katastrofa! “Stella” sudužo į Kaskets uolas! Stulbinantys liudininkų pasakojimai!”

Kas gi ten nutiko? Kodėl išsipildė švyturių statytojo Stivensono pranašystė?

1890 metais Škotijos laivų statykla “J & G Thomson” Londono ir Pietvakarių geležinkelių kompanijos užsakymu pastatė keturis vieno tipo keleivinius garlaivius “Vera”, “Frederica”, “Lidia” ir “Stella”.

Kiekvienas laivas turėjo 1000 t vandentalpą, buvo 77 m ilgio ir 10,7 m pločio. Garo katilai leido pasiekti 19,5 mazgų greitį. Tais laikais tai buvo gana didelis greitis.

Visi keturi garlaiviai plaukiojo kabotažiniu maršrutu Sautamptonas - Lamanšo salos (Gernsis, Džersis).

1899 metų kovo 30 dieną “Stella” su 174 keleiviais išvyko iš Sautamptono uosto tiksliai pagal tvarkaraštį, 11.45 val.

Garlaivis turėjo nuplaukti 120 mylių per Lamanšą ir nugabenti keleivius į Sent Piter Portą Gernsio saloje bei į Sent Heliero uostą Džersio saloje. Šiuo reisu “Stella” pradėjo savo vasarinius sumažintų tarifų kruizus į Lamanšo salas. Artėjo Velykos, ir norinčių praleisti jas su artimaisiais ar pažįstamais salose netrūko. Visi bilietai į garlaivį buvo parduoti, likus dar dviem savaitėms iki reiso.

Išplaukęs iš Solento sąsiaurio, garlaivis “Stella” ėmė plaukti pietvakarių kryptimi, ir jį iškart apgaubė tirštas rūkas. Kapitonas Riksas įsakė sumažinti greitį. Pusę valandos laivas plaukė 12 mazgų greičiu. Paskui matomumas truputį pagerėjo, ir laivas vėl galėjo plaukti 18 mazgų greičiu. Ir nors rūkas su kiekviena mylia tirštėjo, komandos mažinti greitį nebuvo. “Stellos” kapitonas ne pirmus metus plaukiojo šiuo maršrutu, turėjo daug praktinės patirties ir todėl plaukė beveik maksimaliu greičiu. Kad nesusidurtų su kitais laivais Lamanše, “Stella” pagal taisykles kas minutę duodavo ilgą garsinį signalą. Rūkas šiuose vandenyse pasitaikydavo dažnai, tačiau dėl to niekada nesutrikdavo garlaivių judėjimo grafikas. Bet kokiu atveju kapitonas Riksas neplanavo užtrukti ir ketino į uostą įplaukti naktį. Pagal laivasraigčio apsisukimų skaičių jis tiksliai žinojo, kad laivas plaukia 18,5 mazgų greičiu, 17 val. jis praplauks Kaskets uolas, o dar po pusvalandžio pasieks Gernsio salą.

Laivas tęsė kelionę nustatytu kursu. Saulėtos pavasarinės dienos rytinę šilumą, kuria taip džiaugėsi į laivą Sautamptone lipantys keleiviai, pamažu keitė šalta drėgmė. Lietų ir rūką iš Atlantikos atnešęs vėjas košė kiaurai iki pačių kaulų. Į lietpalčius įsisupusios kelių keleivių, kurie leido laiką denyje, figūros buvo panašios į vaiduoklius. Rūkas tarsi prarydavo jų balsus, vandens pleškenimą prie laivo forštevenio ir duslų variklių triukšmą. Poilsio kambariuose ir rūkomuosiuose buvo šilta ir jauku. Keleiviai žaidė kortomis, gėrė karštą kavą ir tradiciškai aptarinėjo orą. Daugelį, tikriausiai, erzino laivo švilpuko garsas, kas minutę aidėdavęs virš viršutinio denio.

Iki kelionės tikslo, kaip manė kapitonas, buvo likę pusantros valandos. Bet 16.20 val. jis netikėtai priekyje pagal kursą išgirdo silpną laivo signalo garsą, ir tą pačią minutę nuo laivo pirmagalio pasigirdo budinčio jūreivio Hartono šūksniai: “Priekyje uola!”

Kairysis “Stellos” variklis buvo sustabdytas, vairas irgi pasuktas kairėn. Tačiau laivas nespėjo pasisukti ir visu greičiu trenkėsi dugnu į povandeninius akmenis. Smūgis buvo toks stiprus, kad žmonės neišsilaikė ant kojų, net baldai kajutėse pajudėjo iš vietų. Po kelių sekundžių visi buvę laive pajuto dar vieną, ne menkesnį smūgį į dugną.

Iš vairinės mašininiu telegrafu mechanikams buvo perduota komanda: “Stop! Visu greičiu atgal!” Nepaprastai girgždėdamas, drebėdamas visu korpusu garlaivis lėtai “nulipo” nuo akmenų į vandens gilumą.

Pilkai gelsvoko rūko migloje laivui iš dešinės juodavo Kaskets uolos. Per jas tingiai vertėsi baltos aukštų bangų putos. Virš uolų ratus suko žuvėdros. Pamatęs uolas, kapitonas Riksas iškart suprato, kad “Stella”, prašokusi Black Rock rifą, du kartus trenkėsi j povandeninę jo dalį. Garlaivio dugnas buvo pramuštas dviejose vietose.

Pro skyles vanduo pradėjo skverbtis j garlaivio katilų ir mašinų skyrius, ir laivagalis ėmė grimzti, guldamas ant dešinio šono. Nors Riksas laiku davė komandą uždaryti hermetiškų pertvarų angas, tai neišgelbėjo padėties: vanduo greitai ir nenumaldomai skverbėsi j garlaivį.

Riksas ir du jo pagalbininkai (kapitono padėjėjas Veidas ir antrasis šturmanas Reinoldsas) suprato, kad laivas nuskęs. Negaišdamas laiko, kapitonas iškart davė komandas: “Striuardams - išdalinti keleiviams gelbėjimosi liemenes, jūreiviams - nuleisti valtis!”

“Stelloje” buvo penkios paprastos gelbėjimo valtys ir dvi su susiskliaudžiančiais brezentiniais kraštais (Bertono sistemos). Pirma valtis buvo perkrauta ir, leidžiant žemyn ant vandens, persivertė. Dauguma vandenyje atsidūrusių žmonių žuvo putotose bangose tarp uolų.

Paniką, paliekant skęstantį laivą, pavyko suvaldyti. Komandos susiklausymo ir puikios disciplinos dėka pavyko visas keturias valtis sėkmingai nuleisti ant vandens per mažiau nei 5 minutes. Griežtai buvo laikomasi principo “moterys ir vaikai - pirmiausia, ekipažo nariai - po keleivių”.

“Stellos” komanda veikė labai didvyriškai ir padarė viską, kad būtų išgelbėti keleiviai. Pagyvenusi stiuardesė Rodžers, pamačiusi, kad viena keleivė liko denyje, atidavė jai savo gelbėjimosi liemenę ir užleido vietą valtyje.

Tragedija tęsėsi vos 8 minutes. “Stellos” priekis pakilo aukštyn, laivagalis smarkiai grimzdo į vandenį. Kai vanduo užliejo katilų skyrių, sprogo katilai. Sprogimo garsą girdėjo Sarko salos, buvusios už 17 mylių nuo Kaskets uolų, gyventojai. Žuvo beveik visi mašinų skyriaus žmonės, išskyrus du kūrikus. Jiems pavyko įsikibti į apvirtusią valtį, kuri nutrūko nuo lynų, skęstant garlaiviui.

Kapitonas Riksas žuvo su savo laivu. Iki paskutinės minutės jis buvo vairinėje. Liudininkai vėliau pasakojo, kad kapitonas, numatydamas, kad skęstant gali susidaryti pražūtingas sūkurys, šaukė: “Jūreiviai, greičiau irkluokite šalin! Gelbėkite keleivius!”.

Anglų laikraščiuose, kurie išsamiai rašė apie šią laivo katastrofą, galima rasti pasakojimą apie nepaprastą dešimtmečio berniuko, tokios anglės ponios Arnold sūnaus, išsigelbėjimą. Trumpai priminkime šią istoriją.

Išplaukimo iš Sautamptono dieną mama nupirko sūnui futbolo kamuolį. Jau plaukiant laivu, berniukas visą dieną nesiskyrė su nauju žaislu, net iškūlė kelis stiklus salone. Kai “Stella” pradėjo skęsti, ponia Arnold pamatė, kad sūnus neturi gelbėjimosi liemenės, o plaukti jis nemokėjo. Ponia Arnold ištraukė kamuolio raištelius toje vietoje, kur galima jį pripūsti, o raištelius pririšo prie sūnaus striukės kilpelės. Berniukas su kamuoliu atsidūrė už borto, vandenyje prabuvo daugiau kaip valandą, kol jį išgelbėjo viena iš valčių.

Laivas nuskendo taip greitai, kad dalis keleivių nespėjo susėsti į valtis. Daugelis, kai garlaivis laivagaliu smarkiai paniro po vandeniu, negalėjo išsilaikyti ant denio ir nukrito į vandenį. Už borto nuo laivagalio nukrito ir didžiulis vežimas, prikrautas vienos anglų šeimos baldų
ir kitokių daiktų. Šeima ketino persikelti iš Londono į Gernsio salą. Tas vežimas padėjo išsigelbėti tiems, kurie šaltuose vandenyse nerado plaukiojančių nuolaužų. Vėliau priplaukusios “Stellos” valtys nuo vežimo nukėlė apie penkiolika žmonių.

Antrasis “Stellos” šturmanas Reinoldsas, laivui skęstant, buvo nusviestas į vandenį, jam pavyko nuplaukti iki valties, kurią nuleido nuo dešinio borto. Valtyje buvo 3 jūreiviai ir 31 keleivis. Maždaug 2 valandą nakties rūkas išsisklaidė, jūroje sustiprėjo bangavimas. Kad neatsidurtų putotose bangose tarp uolų, valtyse buvę žmonės turėjo irkluoti visą naktį.

Aštuoni žmonės išsigelbėjo su apsivertusia kiliu į viršų valtimi, kuri nutrūko nuo kilblokų, kai “Stella” ėmė skęsti. Prie uolų valtį vėl apvertė, šį kartą kiliu žemyn. Žmonės sugebėjo išsaugoti irklus ir nuirkluoti tolyn nuo bangų mūšos, siautusios prie uolų. Vienoje iš valčių, prieš nuleidžiant ją į vandenį, nebuvo įstatytas kamštis vandeniu nuleisti. Užtvindyta valtis laikėsi ant vandens lekalinių oro dėžių dėka. Tamsoje žmonės negalėjo rasti angos, kurioje nebuvo kamščio, ir jiems teko visą naktį praleisti šaltame vandenyje iki juosmens. Naktį žmonės šioje valtyje matė šalia praplaukiančio garlaivio ugnis, bet nesugebėjo paduoti jam signalo. Kitos dienos ryte nuo šalčio ir išsekimo buvo mirę 6 žmonės. 13.45 val. likusius gyvus 8 žmones išgelbėjo prancūzų buksyras “Marsonin”, plaukęs iš Šerburo į Brestą.

Kitas garlaivio “Stella” valtis išgelbėjo kompanijos “Great Western Railway” garlaivis “Lynx” ir tokio paties kaip “Stella” tipo garlaivis “Vera”. Iš viso garlaivyje “Stella” buvo 217 žmonių: 174 keleiviai ir 43 komandos nariai. Žuvo 124 žmonės: 100 keleivių ir 24 ekipažo nariai.

Po katastrofos Admiraliteto teisme vyko keli tyrimo komisijos posėdžiai, kuriuose prisiekę liudininkai davė asmeninius parodymus. Teismo nariai ilgai negalėjo suprasti, kodėl “Stella”, vadovaujama labai patyrusio kapitono, atsidūrė prie Kaskets uolų. Nėra ypatingos būtinybės smulkiai aprašinėti šios tyrimo komisijos veiklą. Aptarsime tik svarbiausius dalykus.

Kaip bebūtų keista, teismas nekaltino kapitono Rikso, kad jis, esant blogam matomumui, plaukė kone didžiausiu greičiu. Tyrimas parodė, kad visi garlaiviai šiuo maršrutu plaukiodavo maksimaliu greičiu, net esant tirštam rūkui. Taip vykdavo dėl konkurencijos tarp Londono ir Pietvakarių geležinkelių kompanijos bei “Great Western Railway”, kurios stengėsi pervilioti viena kitos keleivius. Ir kiekviena garantuodavo, kad jų laivai bus itin greiti ir laiku atvyks į paskirties uostą.

Teismas įpareigojo abi kompanijas baigti nereikalingas lenktynes ir pakeisti garlaivių judėjimo grafikus.

Tais metais anglų kapitonai, plaukdami per rūką pagal skaičiavimą, vietoje lago naudodavo garo mašinos apsukų skaitliukus. Taip nustatydavo greitį, o pagal greitį -nuplauktą atstumą. Plaukdami iš Sautamptono į Gernsio ir Džersio salas, mašinų skyriaus darbininkai privalėjo užrašyti garo mašinos apsukų skaičių, praplaukus Needles švyturio traversą. Ir kai tik kapitonui raportuodavo, kad padaryta tiek ir tiek apsisukimų, jis žinodavo, kad jau netoli Kaskets uolos ir iškart keisdavo kursą. Taip nutiko ir per tą lemtingąjį “Stellos” reisą. Riksas žinojo, kad po kokio pusvalandžio budintis mechanikas praneš nurodytą (pagal daugybės reisų patirtį) garo mašinos apsisukimų skaičių. Tačiau laivas ant uolų užplaukė anksčiau už mechaniko raportą. Kodėl? J šį klausimą per kelis teismo posėdžius niekas negalėjo tiksliai atsakyti -nei vienintelis gyvas likęs garlaivio šturmanas Reinoldsas, nei tyrimo komisijos pareigūnai. Ir tik po kelių posėdžių antrasis “Stellos” šturmanas prisiminė, kad prieš tragišką reisą, kuris turėjo atidaryti vasaros kruizų sezoną, laivas buvo tvarkomas doke. Povandeninė garlaivio korpuso dalis buvo valoma nuo jūrinių apnašų, šveičiama su smėliu ir naujai nudažyta.

Garo turbinos apsisukimai liko tokie patys, o greitis padidėjo beveik vienu mazgu! Kaip tik dėl to “Stella” atsidūrė prie Kaskets uolų anksčiau, negu tikėjosi Riksas.

Ir paskutinis dalykas. Jei “Trinity House” valdyba būtų įsiklausiusi į Stivensono patarimą 1840 metais ir pakeitusi švyturio ant Kaskets uolų žibintą ir garsinį signalą, į priekį žiūrintis “Stellos” jūreivis būtų pamatęs švyturio šviesas ir išgirdęs garsinį signalą.

“Stellos” katastrofa nebuvo pirmoji ar paskutinė tragedija prie Kaskets uolų. Per daugybę metų ši vieta virto tikromis laivų kapinėmis. Uolų švyturio šviesų nepamatė ir silpno garsinio signalo neišgirdo prancūzų garlaivio “Mary Fanny” kapitonas. Laivas nuskendo toje pačioje vietoje prieš du su puse metų iki “Stellos” -1896 metų gruodžio 14 dieną.

Tik trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje Didžiosios Britanijos švyturių tarnyba perstatė švyturį ant Kaskets uolų. Jo šviesos dabar matomos už 15 mylių. Ant Black Rock uolos, kuri yra gana toli nuo švyturio, buvo pastatytas besisukantis garso signalo įrenginys, kad jo garsas būtų girdimas per mylią iš bet kurios pusės, nepriklausomai nuo vėjo krypties.

“Velykinė laivo katastrofa 1899 metais” sukrėtė visą Angliją. Teismas apkaltino “Stellos” savininkus, kad jie privertė savo garlaivių kapitonus plaukti didžiausiu greičiu blogo matomumo sąlygomis ir įpareigojo juos kompensuoti visus nuostolius nukentėjusiems keleiviams ir žuvusiųjų giminaičiais.

Beje, teismas pažymėjo didvyrišką “Stellos” ekipažo elgesį, ypač padėkojo šturmanui Reinoldsui ir stiuardesei Rodžers.

Iškart po katastrofos Anglijoje ir Prancūzijoje buvo renkamos piniginės aukos žuvusiųjų šeimoms paremti. Garlaivio “Vera” keleiviai perdavė 25 svarus sterlingų Reinoldsui ir trims jūreiviams, kurie išgelbėjo valtį su 31 “Stellos” keleiviu. Astuoni žmonės, likę gyvi valtyje, kurią išgelbėjo garlaivis “Marsonin”, šio garlaivio kapitonui ir jo komandos nariams nupirko sidabrinį žiūroną ir keturiolika sidabrinių laikrodžių. Sautamptono gyventojai surinko 250 svarų sterlingų ir perdavę juos senam žuvusios stiuardesės Rodžers tėvui jos vaikams išlaikyti, dar tiek pat lėšų miesto gyventojai surinko stiuardesės paminklui. Jis ir dabar stovi Sautamptono krantinėje ir laikomas vienu iš keistų, bet originalių Europos paminklų. Įsivaizduokite didžiulį, iš tamsaus granito iškaltą tuščią krėslą, atsuktą į jūros pusę. Ant krėslo atlošo iškalti žodžiai, pasakojantys apie striuardesės didvyriškumą per “velykinę laivo katastrofą”.