Jūros Katastrofos: Britų Garlaivio “Vestris” Žūtis

Per Pirmąjį pasaulinį karą “Vestris” plaukiojo iš Amerikos į Prancūziją ir Gabeno šaudmenis. Kartą jį užklupo vokiečių reideris “Karsruhe”, bet, išvystęs iki 15,5 mazgo greitį, “Vestris” pasislėpė nuo priešo rūke. Nuo tų laikų šis laivas buvo vadinamas laimingu garlaiviu.

“Vestris” buvo vienas iš anglų laivų statybos įmonės “Lamport and Hall” “V” serijos lainerių, pastatytas 1912 metais Belfasto laivų statykloje “Workman and Clark”. Dviejų sraigtų krovinius ir keleivius galėjęs gabenti laivas su gerai sumontuotu antstatu ir talpiais triumais turėjo 12 tūkstančių registro tonų talpą. Iš kitų savo klasės laivų “Vestris” išsiskyrė ypatingu elegantiškumu.

Nors “Vestris” buvo registruotas Liverpulyje, faktiškai jo namai buvo Niujorkas, nes laivo savininkai pagal kontraktą perdavė jį amerikiečių firmai “Sanderson and Company”. Taip laivas plaukiojo maršrutu Niujorkas - Buenos Airės, užplaukdamas į Barbadoso salą, Rio de Žaneiro, Santosą ir Montevido.

1928 metų lapkričio 9 dieną laivo “Vestris” kapitonas Viljamas Carey gavo nurodymą kitą dieną baigti krovos darbus ir 15.45 val. atlaisvinti prieplauką Nr. 14 Hobokene (Niujorkas). Buvo manoma, kad kapitonui Carey šis reisas turėjo būti paskutinis: laivo savininkai paskyrė jį lainerio “Voltaire” kapitonu. Lapkričio 10 d., 14.00 val., garlaivio triumai buvo užsandarinti. Ir galiausiai “Vestris” išplaukė į jūrą su 128 keleiviais ir 197 ekipažo nariais.

Po dviejų parų Atlanto vandenyne, 37°35 šiaurės platumos ir 7°08 vakarų ilgumos, “Vestris” nuskendo...

Tai nutiko gana judrioje laivininkystės trasoje. Ir, nors garlaivio gelbėjimo operacijoje dalyvavo dešimtys laivų ir pakrantės radijo stočių, žmonės pasirodė bejėgiai prieš stichiją.

Anglijoje ir JAV buvo pradėtas oficialus tyrimas. Siekiant išsiaiškinti šios katastrofos priežastis, teismui prireikė 40 posėdžių. Per tyrimą, vykusį JAV, vienas amerikiečių jūrų ekspertas, analizuodamas laivo “Vestris” kapitono veiksmus, pareiškė, kad tai buvo “begalinio kvailumo ir pasipiktinimą keliančio nemokšiškumo derinys”. Iš laive buvusių 37 moterų ir 12 vaikų neišsigelbėjo nė vienas vaikas, gyvos liko tik 8 moterys.

Kapitonas Carey žuvo kartu su savo laivu. Ir teisėjai ir Anglijoje, ir Amerikoje faktiškai kaltę suvertė žuvusiam kapitonui. Iš tyrimo medžiagos matyti, kad Carey padarė keletą laivo valdymo klaidų prieš laivo žūtį. Bet ar tik jis buvo kaltas dėl laivo “Vestris” katastrofos?

Lapkričio 10 d., laivo išplaukimo dieną, krovininiai ir anglies liukai laive “Vestris” buvo užsandarinti, likus 15 minučių iki išplaukimo. Be keleivių, laive buvo pakrautos maždaug 6 tūkstančiai tonų generalinio krovinio: keli sunkvežimiai medinėse dėžėse, konservai, medikamentai, avalynė ir kitos pramoninės prekės. Iš “Vestris” lemtingo reiso krovinių plano matyti, kad vietoje 2769 tonų anglies buvo pakrauta 3019 tonos.

Ir dar - 80 tonų buvo pakrautos viršutinėse anglių duobėse vietoje apatinių. Anglies viršsvoris sumažino virš vandens iškilusio laivo borto aukštį septyniais coliais. Tuo laiku JAV nebuvo jokio įstatymo apie laivo perkrovą, ir Niujorko uosto inspekcija laisvai išleido laivą į kelionę.

Žinoma, kad išplaukdamas iš uosto laivas “Vestris” buvo pasviręs dešiniuoju bortu 5 laipsniais. Hidrometeorologinių faktorių analizė parodė, kad laivo kursas į Barbadosą ėjo per žemo slėgio rajoną. Praėjus dienai, oras žymiai pablogėjo, o lapkričio 12 d., 2 valandą nakties, budintis šturmanas buvo priverstas į vairinę iškviesti kapitoną ir raportavo, kad stiprėja šiaurės rytų vėjas, kad darosi sunku vairuoti laivą ir kad dešinysis bortas pasviro jau 8 laipsniais.

Tos dienos rytą anglies nešėjai skundėsi, kad vanduo smelkiasi į anglių duobę ir kad dirbant šlampa jų batai. Vos buvo sustabdytas vandens sunkimasis nurodytose vietose, kapitonui buvo pranešta, kad stipriai sunkiasi vanduo per dešiniojo borto angas. Sekmadienį, 14.30 val., laivo dailidė pranešė kapitono padėjėjui, kad negali sustabdyti vandens sunkimosi ir jis skverbiasi toliau. Vanduo pateko į apatinius bunkerius ir sudrėkino anglis. Įjungti vandens išsiurbimo siurbliai dirbo silpnai: jie buvo užteršti smulkia anglimi.

Sekmadienį, antroje dienos pusėje, sustiprėjo vėjas ir bangavimas. Kapitonas Carey, nusprendęs išlaukti štormą, kartkartėmis įjungdavo dešinę garo turbiną, laikydamas vairą pasukęs ant kairiojo borto, kad pasuktų prieš vėją. Bet laivas toliau dreifavo pavėjui. Vanduo skverbėsi į laivą tose vietose, kuriose nevaikščiojo nei komanda, nei keleiviai, ir niekas gerai nežinojo, kiek jo susikaupė apatinėse laivo patalpose.

Pagal visas to meto taisykles liukai ir anglių talpos atvirame laivo “Vestris” denyje turėjo būti užsandarinti iki laivo išplaukimo į jūrą. Tačiau tai padaryta nebuvo. Teisme kapitono padėjėjas prisipažino, kad liuką skersiniame praėjime ir dešinio anglių bunkerio liuką jis bandė užsandarinti per štormą sekmadienį, lapkričio d., bet nerado nei brezento, nei kitų priemonių. Jis įsakė dailidei ir bocmanui
padaryti reikalingus kaiščius ir surasti brezentą. Anot liudininkų parodymų teisme, liukas val., skersiniame praėjime viršutiniame lengvajame denyje buvo atviras iki 17 val., o anglių bunkerio liukas iki 20 val. sekmadienį.

“Vestris” toliau dreifavo pavėjui, kartkartėmis buvo įjungiama viena turbina. Kapitonas Carey nedarė nieko, kad sumažintų nuokrypį ir sulaikytų vandens sunkimąsi per dešinį bortą. Matyt, jis nežinojo, kad siurbliai buvo išteršti anglimi ir negalėjo vandens siurbti greičiau, negu jis skverbėsi.

Lapkričio 11 d., 19.30 val., dėl stipraus borto siūbavimo priekiniame laivo triume iš vietos buvo išjudintos trys milžiniškos dėžės su sunkvežimiais (bendras svoris - 15 tonų). Dėžės stipriai trenkėsi į skersinę pertvarą ir dešinįjį bortą. Dėl to laivas dar labiau pasviro ir jau daugiau ant bangų neišsilygino.

23 val. budintis mechanikas raportavo kapitonui, kad mašinų skyriaus pertvara leidžia vandenį, kuri bunkeryje liejasi fontanu, vandens lygis jau beveik pasiekė dešiniojo borto katilų pakuras, kad vanduo jau skverbiasi pro antrojo dugno dangą ir, susimaišęs su mašinų alyva ir smulkiomis anglimis, trukdo dirbti mašinų komandai. Dabar laivas buvo pasviręs daugiau kaip 20 laipsnių, vanduo liejosi į denį per borto špigatus, kurių niekas nesusiprato uždaryti. Laivo stabilumas mažėjo vis labiau ir labiau. Bet kapitonas Carey vis vien nesiėmė jokių veiksmų laivui gelbėti. Jis pradėjo veikti tik 5 valandą ryto, pirmadienį, kai įsakė mechanikams išpumpuoti vandens balastą iš trijų dešiniojo borto cisternų. Carey tikėjosi, kad tai “pakels” iš vandens pakrypusį dešinį laivo šoną, tarsi pamiršęs, kad “Vestris” buvo laikomas “lengvu laivu”. Išpumpuodamas balastą iš apatinių cisternų, kapitonas sumažino pakrypimą ir kartu smarkiai sumažino laivo stovumą.

5.30 val. “Vestris” radistas priėmė pranešimą iš laivo “Voltaire”, kuris klausė, ar kapitonas Carey turi ką pranešti kompanijai Niujorke. Laivo “Vestris” karininkų nuostabai, radistas kapitono įsakymu perdavė atsakymą: “Pranešti kompanijai nieko neturiu”.

Jau po valandos laivas, nepaisant tuščių dešiniojo borto balastinių cisternų, vėl ėmė krypti ant šono. Visi dešiniajame borte esantys antros klasės kajučių iliuminatoriai atsidūrė po vandeniu. Žinoma, juos užsandarino, bet jie nebuvo hermetiški.

Laivo karininkai laukė, kada kapitonas pasiųs į eterį nelaimės signalą SOS. Bet Carey vis delsė.

Laivas toliau krypo ant šono ir grimzdo į vandenį. Pasvyrimas pasiekė 26 laipsnius, ir jau buvo sunku išlaikyti pusiausvyrą, einant deniu.

Naktį į pirmadienį keleiviai praleido be miego. Jie buvo salonuose. Lapkričio 12 d.,

8.30 val., amerikiečių karinės jūrų radijo pelengavimo stoties Bethany Beach budintis operatorius Rėjus Majersas per radiją užklausė “Vestris” kapitoną, ar nereikalinga pagalba. Atsakymas buvo toks: “Kol kas ne”. Tačiau, nujausdamas kažką negero, Majersas per radiją susisiekė su May kyšulio pakrančių apsaugos gelbėjimo stotimi ir paprašė pasiųsti katerį prie laivo “Vestris”. Gelbėjimo kateriui būtų reikėję plaukti visu greičiu beveik dieną, kad pasiektų “Vestris”, kuris pateko į bėdą už 240 mylių į rytus nuo Norfolko. O už 40 mylių nuo jo buvo nedidelis krovininis garlaivis “Montoso”, plaukęs iš Puerto Riko į Bostoną.

Tačiau tai paaiškėjo tik po katastrofos. Bėda buvo ta, kad laive “Montoso” nebuvo radijo ryšio.

Tik 8.37 val. kapitonas Carey pasinaudojo radijo ryšiu. Bet ir tada jis dar nesiuntė SOS! Tai buvo tiesiog skubus stoties CQ iškvietimo signalas. Tik 9.56 val. “Vestris” radistas O’Lachlinas kapitono nurodymu išsiuntė į eterį SOS.

Relinė radijo stotis Takertone, Naujojo Džersio pakrantėje, priėmė laivo “Vestris” nelaimės signalą, retransliavo jį toliau.

10.40 val. Carey gavo laivo savininkų radiogramą: “Skubiai praneškite, kas atsitiko”. “Vestris” išsiuntė atsakymą: “Nuo vakar pusiaudienio dreifuoju per štormą pavėjui.

Per naktį pasvirimas pasiekė 32 laipsnius. Dešinio borto denis vandenyje, laivas beveik guli ant šono, kur nors plaukti neįmanoma. Bangavimas nuo vidutinio iki stipraus”.

Kapitonas Carey liepė pirmos ir antros klasės keleiviams susirinkti valčių denyje, o trečios klasės keleiviams - pasivaikščiojimų denyje. Keleiviams buvo išdalinti gelbėjimosi antkrūtiniai. Laive buvo 14 valčių, kuriose galėjo tilpti 800 žmonių. Tačiau valčių nuleidimas ant vandens, kai laivas taip pasviręs, o vandenynas stipriai banguoja, nebuvo toks paprastas ir nepavojingas. Patekti į dešiniojo borto valtis keleiviams iš pasivaikščiojimų denio buvo praktiškai neįmanoma: jos kabojo ant keltuvo trosų per kelis metrus nuo borto. Kapitonas liepė pasodinti į kairiojo borto valtis visas moteris ir vaikus, bet neleisti jų žemyn, kol jis nelieps. Kapitonas tikėjosi, kad pagalba atskubės, kol laivas dar nespės nuskęsti.

Valtys Nr. 4, 6, 8, 10 su moterimis ir vaikais kabojo, suposi ant trosų 3-5 metrų nuo vandens aukštyje. Valtį Nr. 8 leidžiant žemyn, atriedėjusi banga stipriai trenkė valtį į laivo šoną, ir tada beveik visi buvę joje iškrito į vandenį.

Kairiojo borto kitose valtyse ir laivo deniuose buvę žmonės tapo siaubingo vaizdo liudininkais. Iš vandens sklido beviltiški moterų riksmai ir mažylių verksmai. Nuo denio į vandenį šoko kūrikai Morisas, Bartoni ir Bokshilas. Jie buvo Barbadoso salos gyventojai, todėl puikiai mokėjo plaukti, kaip ir dauguma laivo “Vestris” komandos narių. Jiems pavyko atversti apsivertusią valtį. Tačiau dauguma valtyje buvusių žmonių dingo bangose prie laivo borto. Pati valtis, kurios korpusas sudužo, atsitrenkęs į bortą, prisipildė vandens, trosai laikė ją prie laivo borto.

Antrąją leido žemyn valtį Nr. 6, kurioje buvo moterys, vaikai ir šeši jūreiviai. Bei kai ji jau beveik palietė vandenį ir beliko tik atkabinti trosus, ant valties staiga užkrito nutrūkęs davito stovas, svėręs pusantros tonos... Beveik visi valtyje buvę žmonės buvo sutraiškyti arba nuskendo.

Kapitonas Carey liepė nutraukti valčių nuleidimą nuo vėjų talžomo kairiojo borto. Laivo padėtis buvo kritiška, bangos jau talžė denį iš dešinio šono. J mašinų skyrių buvo nusiųsti visi stiuardai, kad kibirais semtų vandenį. Kairiojo borto katilų pakuras taip pat teko gesinti: galėjo įvykti sprogimas.

Radijo stotis pradėjo naudoti akumuliatorių energiją. Vyresnysis radistas O’Lachlinas palaikė ryšį su laivais, kurie skubėjo į pagalbą. Dabar arčiausiai prie skęstančio laivo buvo krovininis laivas “American shipper”. Laineris “Berlin” tuo metu buvo toliau nuo “Vestris”, bet pakėlė garo spaudimą iki maksimalaus ir plaukė didžiausiu greičiu, nepaisydamas bangavimo. Laivas “Santa Barbara” 10.20 val. pranešė, kad galės atvykti į pagalbą po 9 valandų - jis buvo už 200 mylių nuo “Vestris”.

Iš Lakenhareto (Naujojo Džersio valstija) į orą pakilo dirižablis “Los Angeles” ir pasuko link tos vietos, kur skendo “Vestris”. Karinės jūrų bazės radijo stotis Brukline pranešė kapitonui Carey, kad į pagalbą iš Norfolko visu greičiu plaukia eskadrinis minininkas “Davis”. Admirolas Teiloras iš linijinio laivo “Wyoming” perdavė: “Mes atplauksime 21 valandą”.

13.22 val. “Vestris” radistas perdavė visiems laivams: “Dabar sėdame j valtis”. O laivas toliau sviro ant šono. Visiems darėsi aišku, kad laivas bet kurią akimirką gali nuvirsti ant šono. Iš nuo vėjo apsaugotos pusės ant vandens buvo nuleisto penkios valtys. Jos sėkmingai pasitraukė nuo skęstančio laivo.

Valtis Nr. 9, leidžiant ją žemyn, dėl sugedusių trosų paniro į vandenį vienu galu. Beveik visi buvę valtyje įkrito į vandenį, netrukus valtis apsivertė.

Laive dar buvo likę maždaug 100 žmonių.

13.25 val. O’Lachlinas pasiuntė į eterį paskutinį pranešimą: “Mes paliekame laivą. Mes sėdame į valtis”.

Nuo laivagalio į vandenį nukrito, nuslydusi per denį iki kito borto, valtis Nr. 14. Vadovavimą jai perėmė jūreivis vairininkas Lionelis Liikoršis - juodaodis iš Barbadoso. Jis kelis kartis šoko į vandenį ir į valtį įkėlė 21 žmogų.

13.45 val. “Vestris” galutinai pavirto ant dešinio borto. Laive ypatingos panikos nebuvo, komanda tiksliai vykdė kapitono ir jų pagalbininkų nurodymus. Kapitonas Carey neprarado ištvermės ir savitvardos iki paskutinės savo gyvenimo minutės. Kai vyresnysis laivo “Vestris” stiuardas Alfredas Dunkanas pranešė kapitonui, kad visi jau paliko skęstantį laivą ir, be jų abiejų, laive daugiau nieko nebėra, kapitonas įsakė jam šokti į vandenį. Stiuardas priminė kapitonui užsidėti antkrūtinį, bet tas atsisakė. Tuo momentu laivas pavirto ant šono.

Laivas tarsi atsigulė ant vandens, pasilaikė taip minutę kitą ir lėtai nugrimzdo.

Vėliau jūrų teismas Londone pažymėjo puikų laivo ekipažo ir ypač juodaodžių jūreivių elgesį bei pasiaukojimą.

Lapkričio 13 d., antradienį, 3.15 val., į tragedijos vietą atplaukė laivas “American shipper”. Auštant šis laivas išgelbėjo penkias valtis, visus žmones priėmė į laivą. Maždaug 5 val. ryto j nurodytą vietą atvyko prancūzų tankeris “Miriam”. Jis išgelbėjo dvi valtis.

Vėliau prie gelbėjimo operacijos prisijungė laineris “Berlin”. Jis negalėjo pakelti laivo “Vestris” valties, nes buvo nutrūkusi viena jos pakėlimo ąsa. Dėl didelio bangavimo neįmano-ma buvo nuleisti savo valties. Žmones teko traukti iš vandens. Čia ir nutiko dar vienas tragiškas aplinkybių sutapimas: žmones vandenyje užpuolė rykliai. Žuvo keli žmonės. Vėliau laineryje, netekęs daug kraujo, mirė japonų majoras Inojuji (ryklys nukando jam ranką).

6 val. ryto iš linijinio laivo “Wyoming” nuleistas velbotas iš vandens išgelbėjo 9 žmones, kurie laikėsi įsikibę laivo nuolaužų. “Berlin” išgelbėjo amerikietį iš Čikagos Karlą Šmidtą, kuris vandenyje be antkrūtinio praleido 22 valandas. Kai suskaičiavo visus išgelbėtuosius iš laivo “Vestris”, paaiškėjo, kad katastrofa nusinešė 159 žmonių gyvybes.

Oficialus katastrofos priežasčių tyrimas prasidėjo 1929 metų balandžio 22 dieną. Jis vyko Karališkosios inžinierių statytojų draugijos pastate Londone, vadovaujant jūrinių avarijų komisarui Batleriui Kolui Espinalui. Jam padėjo 5 laivų statybos ir laivininkystės ekspertai. Tyrimo komisiją šioje byloje domino pačios nereikšmingiausios iš pirmo žvilgsnio detalės ir smulkmenos. Pavyzdžiui, teismo protokoluose figūravo skaičius: 237249 svarai 15 šilingų ir 2 pensai - lainerio statybos kaina 1912 metais.

Be to, paaiškėjo kai kurios aplinkybės, nutikusios prieš laivo žūtį. 1929 metų liepos 3 dieną Didžiosios Britanijos karališkasis juridinis teismas paskelbė laivo “Vestris” žūties priežasčių sąrašą. Jo pirmame punkte buvo parašyta: “Laivo perkrova yra septyniais coliais aukščiau jo krovininės linijos”. Pasirodė, kad “Vestris” ne pirmą kartą plaukė iš Niujorko su didesne negu numatyta grimzle.

Teisėjai negalėjo suprasti, kodėl kapitonas Carey, jau 4 valandą ryto, sekmadienį, žinodamas, kad jo laivas pasmerktas žūti, nepasiuntė SOS signalo. Jei nelaimės signalas būtų buvęs perduotas bent jau ankstyvą tos dienos rytą, tokio didelio aukų skaičiaus būtų pavykę išvengti. Tradiciškai signalo SOS perdavimas į eterį - tai išskirtinai kapitono teisė.

Penkiasdešimt devynerių metų kapitonas Carey nebuvo naujokas laivininkystėje. Jūrose jis praleido trisdešimt šešerius metus, kapitonu tapo, sulaukęs 34-erių. Kodėl jis laiku nepasiuntė pagalbos prašymo? Gal buvo įsitikinęs, kad “Vestris” yra labai geras laivas, ir tikėjosi apsieiti be pašalinės pagalbos. O gal vadovavosi slapta firmos “Lamport and Hall” instrukcija, kuri teigė: “Nelaimės, kurią patirtų jūroje vienas iš kompanijos laivų, atveju jo kapitonas pirmiausia turi aiškiai įvertinti faktinės rizikos laipsnį, kuri gali grėsti jo vadovaujamiems žmonėms, ir tik tada spręsti, ar bus pateisinama tokia rizika, jei laivas be pašalinės pagalbos ieškos užuovėjos artimiausiame uoste. Ir jei kapitonas sugebės pasiekti sėkmės, tai tokie veiksmai bus pagyrimas jam kaip kapitonui”.

Toks buvo firmos “Lamport and Hall” nurodymas jos kapitonams. Ir “V” serijos laineriai siųsdavo SOS tik pačiais kritiškiausiais atvejais. Carey neieškojo užuovėjos artimiausiame uoste. Dar daugiau, jis net nepasiuntė užkoduotos radiogramos praplaukiančiam laivui “Voltaire”, kuris priklausė tai pačiai firmai.

Kita itin grubi kapitono Carey klaida, kaip pažymėjo teismas, buvo sprendimas susodinti visas moteris ir vaikus į kairiojo (pavėjinio) borto valtis. Faktai kalbėjo patys už save: iš visų kairiojo borto valčių sėkmingai buvo nuleista tik viena (dar viena valtis nutrūko ir nukrito į vandenį pati), tuo tarpu iš dešiniojo borto valčių tik vienai nepasisekė - ji pakibo ant trosų priekiu žemyn.
Laivo “Vestris” žūtis ilgam laikui pablogino Britanijos prekybinio laivyno reputaciją Amerikos piliečių akimis. Nuskendusio laivo savininkai nelaimės kaltininkais laikė amerikiečių firmos “Sanderson and Company” vadovus, kurie prikrovė daugiau krovinių į laivą, kuris ir taip buvo svirus. Protestuodama firma “Lamport and Hall” iškart po katastrofos nutraukė garlaivių “Voltaire” ir “Van Dyck” reisus į Pietų Ameriką.

Detaliai išnagrinėjęs garlaivio “Vestris” žūties aplinkybes, Didžiosios Britanijos karališkasis juridinis teismas paskelbė keletą svarbių įspėjimų ir rekomendacijų visų šalių laivų statytojams. Jos daugiausia buvo susiję su stovumu ir nepaskandinimu. Buvo reikalaujama naujuose laivuose įrengti hermetiš-kesnius liukus ir lacportus, patobulinti vandens šalinimo priemones.

Tyrimo komisija padarė vienareikšmiškas išvadas: pirma, laivo kapitonas, vykdydamas savo firmos nurodymus, per ilgai nesikreipė pagalbas ir tikėjosi situaciją įveikti savo jėgomis. Jei SOS signalas būtų buvęs išsiųstas bent keliomis valandomis anksčiau, aukų būtų buvę gerokai mažiau. Antra, paaiškėjo, kad būtent per sanitarinius nuotėkius skverbėsi vanduo iš išorės. Kadangi sistema buvo po anglių bunkeriais, niekas negalėjo matyti, kur skverbiasi vanduo. Svarbiausia išvada - laivas, nepaisant visų taisyklių, buvo smarkiai perkrautas.

Tokia beprasmiška laivo “Vestris” žūtis akivaizdžiai parodė būtinybę prisiminti seną jūrinį įstatymą: “Papildomo krovinio nepriimti...”.

Tragiškas įvykis prie rytinių Šiaurės Amerikos krantų pagreitino tarptautinės konferencijos sukvietimą. Šioje konferencijoje buvo priimtas naujas jūrų įstatymas visoms jūrinėms valstybėms.