Mano pasirinkimas: Vieniša, laisva, laiminga! Man 54 metai!

Dar galėtų ir antrą kartą ištekėti. Pagaliau supratau, kad mano mylimos dukrelės nori su kuo nors mane supiršti...

Turiu pripažinti, kad dovana, kurią penkiasdešimt ketvirto gimtadienio proga gavau nuo dukterų, mane tikrai pradžiugino. Mėta ir Eglė su kabelinės televizijos bendrove pasirašė sutartį, sumokėjo už ją, kad galėčiau žiūrėti serialus ir kitas laidas. Ir net ne tuo metu, kai jos transliuojamos. Kad visą laiką nesėdėčiau krėsle, nusipirkau stacionarų dviratį. Ir mano įpročiu tapo mėgstamų serialų herojų gyvenimus stebėti minant pedalus. Ir malonumas, ir nauda. Tokiu būdu praleisdavau daugumą vakarų ir mane nervino, kai kas nors trukdydavo. Dažniausiai tai buvo dukros.

- Mama, gal atvažiuotum pas mus rytoj apie septintą vakaro? - pakvietė Eglė. - Valdemaras dovanų gavo vyno dėžę, mes rengiam nedidelę degustaciją. Paaiškėjo, kad ta „nedidelė degustacija“ yra vakarėlis, kuriame dalyvavo mažiausiai dvidešimt žmonių. Visi jauni, dar net ne trisdešimties. Pastebėjau tik vieną bendraamžį. Pasakiau apie tai dukrai, o ji labai apsidžiaugė, paėmė mane už rankos ir nuvedė prie jo. - Mama, tai Jonas, - supažindino mus. - Jonai, tai mano mama.

Paaiškėjo, kad Jonas yra mano žento Valdemaro pažįstamas, ir atėjo į tą degustaciją specialiai, susipažinti su manimi. Supykau, kai supratau, jog jis žino apie mane beveik viską. Kad prieš aštuoniolika metų išsiskyriau, kad norėčiau didelio daržo ir sodo, nes man patinka kartais ką nors pasėti ar pasodinti.

- Gal atvažiuotum pas mane sekmadienį? - pasiūlė Jonas po keliolikos minučių nelabai įdomaus pokalbio. -Gyvenu priemiestyje, gražiame name su sodu. Žinok, turiu kelias lysves, gal galėtum ką nors patarti? Ką ten pasėti ar pasodinti?

- Gerbiamasis, dabar lapkričio pabaiga. Dabar niekas nieko nesėja ir nesodina, - pasakiau, truputį supykusi dėl to, kad jis taip greitai perėjo „prie reikalų“.

Jonas dar bandė savimi mane sudominti, bet galiausiai man pavyko pabėgti iš nesėkmingo pobūvio.

Jos manė, jog pernelyg ilgai esu vieniša ir turėčiau su kuo nors kurti naują gyvenimą.

Kitą kartą nuo dviračio ir televizoriaus mane atitraukė Mėta. Paskambino, pasakė, kad gavo bilietus į kažkokį koncertą, o viena eiti nenori. Iš namų niekur eiti nenorėjau, bet ji taip įkalbinėjo, kad sutikau. Paaiškėjo, jog koncertą stebėsim keturiese: aš, Mėta, jos draugė ir draugės tėvas.

- Mamyte, mudvi su Gabriele dar einam nupirkti ko nors atsigerti, o jūs eikit, atsisėskit savo vietose, gerai? - pasakė mano vyresnioji duktė, ir likau su jos draugės tėvu Jeronimu. Gabrielės tėtis buvo simpatiškas ir nedarė dviprasmiškų pasiūlymų, o tai man patiko. Puikiai leidom laiką kartu. Mūsų dukros akivaizdžiai stengėsi nuolat palikti mus dviese. Bet kai atsisveikinom, ir Mėta paklausė, ar rengiuosi su juo susitikti, nustebau.

- Kodėl turėčiau susitikinėti su tavo draugės tėvu? - paklausiau.

- Mama, liaukis... - mano klausimas jai nepatiko. - Juk jis mielas žmogus. Akivaizdu, kad jam patikai. Girdėjau, kaip pasakė, kad seniai nebuvo tokioje puikioje draugijoje. Jis našlys, turi daug pomėgių, hobių, mėgsta keliauti...

- Dukrele, ar tu nori mane supiršti?! - staiga supratau. - Ir Eglė?! Tas baisūnas Jonas irgi buvo jūsų kandidatas į mano sužadėtinius?

Mėta sučiaupė lūpas, stojo tyla. O aš prisiminiau dar du atvejus, kai dukros supažindino mane su mano bendraamžiais. Kartą tai buvo firmos, kurioje dirba Eglė, apsaugos viršininkas. O kitą kartą

- Mėtos pažįstamas liaudies medicinos žinovas, masažistas, kurį ji man rekomendavo. Dabar supratau, kad susitikimai su tais vyrais nebuvo atsitiktiniai.

- Sakyk, ką čia rezgiat! Visi vyrai, su kuriais mane supažindinat, yra arba išsiskyrę, arba našliai. Ko siekiat? Norit, kad imčiau flirtuoti?

Mėta visada buvo labiau sukalbama, nei jos sesuo, ir netrukus sužinojau visą tiesą: dukros sugalvojo, kad man ką nors ras.

Jos manė, jog pernelyg ilgai esu vieniša ir turėčiau su kuo nors kurti naują gyvenimą, kad senatvėje nelikčiau viena.

- Mama, suprask, tai paskutinis skambutis! - Mėta supyko, kad sukritikavau visus man siūlytus kandidatus. - Tau dar nėra šešiasdešimties, patinki vyrams. Galėtum su kuo nors bendrauti...

Padėkojau jai už rūpestį ir liepiau pasakyti jaunesnei seseriai, kad man nepatinka toks kišimasis į mano gyvenimą. Pridūriau, kad puikiai gyvenu viena. Duktė sumurmėjo, kad to ir tikėjosi. Ir labai įsižeidė, kaip tais laikais, kai buvo paauglė.

Restorane daugiau nei tris valandas sėdėjau šalia žmogaus, kuris nuolat viskuo skundėsi.

Vakare man paskambino Eglė. Iškart ėmė aiškinti, kad darau klaidą, nekreipdama dėmesio į dar vieną vyrą, kuris manimi susidomėjo.

- Mama, negali namie užsidaryti! Tau reikia bendrauti su žmonėmis, su kuo nors susitikinėti, - įtikinėjo mane.

- Aš išeinu iš namų! - paprieštaravau.

- Tuomet, kai noriu, - pridūriau. - Ir galėjot perspėti, kad piršliaujat. Turbūt turėčiau žinoti, kad einu į pasimatymą su nepažįstamu žmogumi?

- Tai reiškia, kad neprieštarauji tokiems pasimatymams? - Eglė apsidžiaugė. - Nes žinai, norim surengti su Valdemaru mūsų vestuvių jubiliejaus proga pobūvį jo restorane, pakviestumėm giminių ir pažįstamų. O jo dėdė neseniai išsiskyrė. Jis gydytojas! Galiu pasodinti jus greta?

Dėl šventos ramybės sutikau. Restorane po mėnesio tris valandas sėdėjau šalia žmogaus, kuris viskuo skundėsi, o pasaulis jam atrodo tik tamsių spalvų. Tikrai jau seniai taip nepavargau, kaip tą vakarą. Po to siaubingo renginio pasakiau dukroms, kad baigta. Nenoriu būti niekam pora. Jos dar bandė prieštarauti, bet nepasidaviau. Nes, tiesą sakant, man labai patinka mano gyvenimas. Man netrukdo tai, kad gyvenu viena, nebijau, kad po dešimties ar dvidešimties metų šalia nebus vyro. Turiu mėgstamą darbą ir draugių, su kuriomis visą dieną kalbam tiek, jog vakare noriu trupučio ramybės. Man patinka sukti kilometrus ant savo dviratuko ir tuo pačiu metu ašaroti dėl serialų herojų dramų, juoktis iš jų peripetijų. Buvau ištekėjusi, ir turiu pripažinti, kad... dabar man geriau! Tikrai! Esu atsakinga tik už save, man nereikia su niekuo ginčytis dėl tvarkos namuose. Ir yra dar vienas dalykas, apie kurį nenoriu kalbėti su dukromis. Seksas. Niekada per daug juo nesižavėjau. Ir tikrai neturiu noro vėl su kuo nors miegoti. Kai buvo vyras, tai dar turėjo prasmę, nes norėjom vaikų. O dabar? Atleiskit, bet man labiau patinka ne mylėtis, o pažiūrėti gerą filmą! Turiu pripažinti, kad truputį apgailestauju. Dėl to, kad dukros mano pasirinkimui gyventi vienai nepritaria. Jos mano, kad nesuprantu, ką darau. Jų nuomone būsiu laiminga tik tuomet, kai vėl rasiu vyrą. Gaila, kad jos nesupranta, jog esu laiminga, ir joks vyras man nereikalingas. Man tik įdomu, ar tokių moterų, kaip aš, yra daugiau. Įžengusių į šeštą dešimtį, jau „pažinusių“, kas yra santuoka ir motinystė, o dabar tiesiog galinčių džiaugtis, jog gali skirti laiko sau, savo pomėgiams. Net jei tie pomėgiai yra tik serialų žiūrėjimas ir kačių šėrimas. Nes kam turėtų rūpėti, kaip žmogus gyvena, jei jis padorus? Vienišos vyresnio amžiaus moterys - tai tikrai didelė mūsų visuomenės dalis. Ir būtų gerai, jei į mus kiti nežiūrėtų su pasigailėjimu. Pavyzdžiui, man dabar laimingiausi gyvenimo metai. O jei norėsiu ką nors keisti, pakeisiu. Esu suaugusi. Jau daugiau kaip trisdešimt metų!

• Autorius: Irmantė
• Nuotraukos šaltinis: Getty Images