Žmogaus gynybinė sistema

Gydytojų, o ir paprastų mirtingųjų, kalboje dažnokai girdime žodį „peršalimas“, „peršalimo ligos“, tačiau kas tai yra, kas iš tikro vyksta tuo metu žmogaus organizme, koks žmogaus organizmo reakcijos į aplinkos poveikį mechanizmas, tiksliai jums niekas taip ir nepaaiškina. Nepaaiškina, nes nedaugelis šį mechanizmą ir žino. Ar ne keista, kad žmogus vidurvasaryje ima ir „peršąla“ ? Už lango kaitra, o nosis varva ir „laužomi“ kaulai. Ne visai tikslu žmogaus organizmo reakciją į išorinius dirgiklius vadinti „peršalimu“, bet kadangi šis reiškinys dažniausiai surištas su aplinkos temperatūros pokyčių poveikiu žmogaus organizmui, tai ir prikabino šį nelabai tikslų „peršalimo“ pavadinimą.

Kiekvieną akimirką į mūsų organizmą pakliūna svetimkūniai – kvėpuojame mes taigi ne steriliu oru. Jame yra visko – dulkių, virusų, sporų …O kur dar porcijos svetimkūnių, gaunamų kabinant šaukštu. Taigi visą laiką žmogaus organizme yra organizmui pašaliniai dariniai ir imuninė sistema sėkmingai su jais kovoja mums visai šito nepastebint ir nežinant. Šią kovą pastebime tik tada, kai susergame, tai yra tada, kai įsijungia sudėtingesnis imuninės sistemos mechanizmas, nei įprastai.

Kodėl sergama virusinėmis ligomis daugiausiai tuo metų laiku, kai vyksta dideli temperatūriniai pasikeitimai – rudenį, pavasarį? Kodėl mažai sergama tada, kai aplinkos temperatūra kinta mažose ribose? Kuo skiriasi užgrūdintas žmogaus organizmas nuo neužgrūdinto?

Į visus šiuos klausimus atsakymas yra šiame straipsnelyje, tačiau glaustai ir gal šiek tiek oficialiai bei sausai. Esmė paprastai tiems, kas nelabai turės norą „įsikirsti“ į toliau sekantį sudėtingesnį tekstą: mes visada savyje turime mums svetimų darinių – virusų, bakterijų, sporų, cheminių medžiagų…, tačiau jos didelę žalą mums pradeda daryti tik tada, kai sutrinka organizmo metabolizmas, kitaip sakant – kai sutrinka medžiagų apykaita. Ir daugiausia reikšmės šiame procese turi organizmo lipidų (riebalų) balansas. Tol, kol jis nepažeistas, tol imuninė sistema jau pirmame etape sėkmingai susitvarko su „svetimšaliais“. Kai tik jis yra sutrikęs, virusai ir bakterijos turi galimybę daugintis ir pakliūti į ląstelę.

Aplinkos temperatūros pokyčiai labai stipriai įtakoja į organizmo lipidų balansą – organizmas gi nežino, kad jūs pamiršote šilčiau apsirengti ir už dešimties minučių tai padarysite. Jam toks jūsų poelgis visada yra šokas ir jis puola organizmą gelbėti – ima stipriai keisti lipidų balansą. Atšaldžius organizmą, į kraują yra išmetama didelis kiekis riebiųjų rūgščių – šiaurės gyventojų kraujyje visada yra daugiau riebiųjų rūgščių (prisiminkite už ką lašišą medikai vertina). Sugrįžus į šiltą patalpą, organizmas metasi į priešingą pusę – išmeta į kraują didelį kiekį sterolių, įvyksta perkompensacija ir tada susidaro palankios sąlygos mikrobams imtis juodojo savo „darbo“, o kaip atsakas į tai – įsijungia tolimesnis organizmo imuninis atsakas, kurį jau juntame aiškiai – sergame.

Pagrindinė metabolizmo sutrikimų kaltininkė yra mūsų nervų sistema ir centrinis jos valdytojas – galvos smegenys su labai svarbiu organu hipotaliamu. Jų reakcija, kurią galima apibūdinti kaip stresinį šoką, į išorės ir vidinius dirgiklius ir sukelia didelius pokyčius lipidų balanse. Tie, kurių nervų sistema ir hipotaliamas reaguoja jautriau – tie ir turi daugiau problemų su sveikata. Apie patį nervų sistemos ir hipotaliamo reagavimo mechanizmą bus kitame straipsnyje.

Grūdinimasis ir pripratina organizmą (jo nervų sistemą) nereaguoti dideliais lipidų svyravimais į aplinkos pokyčius.

O dabar apie visa tai – detaliai ir nuosekliai.

Žmogaus organizme yra dvi fundamentalios, globalios, apjungtos priešybių vienybės, konstrukcinių ir funkcionalių medžiagų klasės – lipidai, atsakantys už konstantų stabilumą:

1. Riebiosios rūgštys.
2. Steroliai.

Savigynos etapai žmoguje:

1.Pirminė dvifazė reakcija į pradinį kenksmingą poveikį.
2. Lipidų įsijungimas.
3. Antrinė reakcija į produktus, kurie atsirado dėka pirminės reakcijos.
4. Imuniteto sukūrimas.

Hierarchiniai lygiai žmoguje:

1. Pirminis.
2. Subatominis.
3. Atominis.
4. Ląstelinis.
5. Audinių (tarpląstelinis)
6. Organinis (sisteminis)

Pirmasis etapas

Dvifazė apsauginė reakcija susideda iš dviejų nuoseklių cheminių procesų fazių – greito nespecifinio virškinamojo proceso, prasidedančio kraujyje (1-oji fazė) ir sekančia po pirmos reparatyvine (atstatančia) mobilizacija (2-oji fazė).

Pirmoji fazė charakterizuojama pasireiškimo laiku – minutėmis po antigeno (žalingo faktoriaus) įsiskverbimo į organizmą, vadinama ji hematologiniu šoku ir skirta sunaikinti ir patį antigeną, ir grupes, kurios susidaro antigenui susijungus su organizmo baltymais.

Antroji fazė trunka nuo keleto minučių iki keleto parų – priklausomai nuo antigeno savybių ir jo kiekio, ir yra nukreipta prieš laisvus tiek antigeno lipidus, tiek prieš laisvus lipidus medžiagų, susidariusių pirmoje fazėje. Be to, ji skirta surišti vandenyje tirpstančias dedamąsias į vandenyje netirpstančius kompleksus – tam, kad neleisti plisti nuodingoms medžiagoms per vandeninę terpę, tuo apsaugant organizmą nuo galimos jų žalos.

Antrasis etapas

Organizmo nesugebėjimas suardyti antigeną (tai yra sėkmingai užbaigti 1-ą fazę) arba pereiti prie 2-osios fazės pratęsia 1-ąją fazę ir yra lydima riebiųjų rūgščių dominantės. Kokybinis 2-osios fazės neadekvatumas pasireiškia 2-osios fazės pratęsimu ir lydimas sterolių dominantės. Pratęstosios fazės tęsiasi tol, kol nervų sistema nepastebi esant antigeną. Vienintelė organizmo veiklos prasmė – pašalinti visus objektus, kurie neatitinka jo struktūros. Jeigu antigeną užmušti kokiu nors pašaliniu poveikiu (pavyzdžiui, antibiotikais), klinikinė (liguista) būsena išnyksta.

Fizinis krūvis sustiprina klinikinius simptomus, charakteringus 1-ajai fazei. Bet kokie opiumo dariniai (pvz., morfijus) panaudoti iki 1-osios fazės pradžios, stipriai sumažina šios fazės simptomus arba visai juos panaikina. Antrosios fazės pradžia charakterizuojama drebulio ir karštligės pasirodymu.

Dvifazė apsauginė reakcija yra nespecifinė, tai yra nepriklauso nuo pažeidusio faktoriaus rūšies, reakcija į antigeno, iššaukiančio organizmo struktūros pokytį, pasirodymą.

LABAI SVARBU: organizmo struktūros pokyčiai gali įvykti ne tik įsiskverbus antigenui iš išorės, bet ir organizmui restruktūrizuojant savo objektus (organus, audinius) organizmo viduje, taip paverčiant juos savotiškais antigenais.

Jeigu po nesėkmingos pirminės dvifazės organizmo apsauginės reakcijos antigenas vis dar egzistuoja, tada įsijungia trečiasis etapas.

Trečiasis etapas

Antrinė dvifazė apsauginė reakcija kyla kaip reakcija (vadinama alergine) į kompleksus, susidarančius surišant antigenus specialiais lipoproteininės (riebalų-baltyminės) kilmės antikūnais (koaguliuojančiais), sulimpančiais į stambius konglomeratus.
Tokių kompleksų kenksmingumas ir nervų sistemos vertinimas jų kaip antigenų sąlygojamas jų energetinio nesubalansuotumo, kylančio iš ypatingos molekulių sąrangos ir elektronų pasiskirstymo.

Antrinės reakcijos išdavoje kyla nauji, savotiški labai stambūs antigenai, kurie iššaukia nervų sistemos nespecifinį atsaką (daug stipresnį negu pirminis), kuris padidina šansus pašalinti antigeną.

Specifiniai imuniniai serumai, sugebantys neutralizuoti pirminius antigenus, visiškai bejėgiai prieš paminėtus antrinius kompleksus, ir todėl prasmingi tik iki koaguliuojančių antikūnų pasirodymo. Laiku paskirti imuniniai serumai apsaugo nuo alerginių reakcijų, bet paskyrus per vėlai – neduos jokio efekto.

Ketvirtasis etapas

Bet kuriuo atveju, po pirminio antigeno pakliuvimo į organizmą, pasileidžia ir specifinių medžiagų (imuninių antikūnų) parinkimo tam antigenui programa.

Imuniniai (neutralizuojantys) antikūnai charakterizuojami visišku energetiniu subalansuotumu ir todėl neiššaukia organizmo atsakomosios reakcijos. Jie atstovauja paskutinį apsauginį mechanizmą, kuris apsaugo nuo pakartotino to paties antigeno poveikio, tai yra, vėl pakliuvus į organizmą tam pačiam antigenui ir esant pakankamam antikūnų kiekiui, apeinama ir pirmoji, ir antroji dvifazės reakcijos stadijos. Dėl paties mechanizmo sudėtingumo, imuniniai antikūnai pasirodo ne anksčiau kaip po 15 parų nuo antigeno pakliuvimo į organizmą.

Principinė apsauginės sistemos darbo schema

Jeigu organizme kylantis antigenas nėra neutralizuojamas imuninių antikūnų (nėra jų arba jų mažai), tai pasileidžia nuoseklus daugiaetapis organizmo apsaugos mechanizmas.

Apsauga gali sureaguoti į keletą objektų kokiame nors viename hierarchiniame lygyje, o gali vienu metu apimti ir daug objektų bei lygių. Antigenų savybių įvairovė ir skirtinga objektų galimybė gintis ir sukelia daugybę įvairiausių simptomų ir klinikinių pasireiškimų, įvardinamų kaip „ligų nomenklatūra“ arba „neaiškios etiologijos ligos“.

LABAI SVARBU: intensyvi apsauginė reakcija viename etape sukuria palankias sąlygas sekančiame etape. Ir atvirkščiai, blogai praėjęs pirmas etapas yra kliūtis sekančio etapo normaliai realizacijai. Bet kurio apsauginio etapo darbo rezultatai virsta antigenu sekančiam etapui.

Visi gamtiniai antigenai turi savo struktūroje lipidus ir lipoproteinus. koaguliuojantys antikūnai irgi sudaryti iš lipidų ir baltymų, bet netenka aktyvumo, jei suskyla į dedamąsias. Labai apsunkinančiu apsaugą faktoriumi yra tas faktas, kad lipoproteinai gali būti ne tik išorinės kilmės (gamtinės), bet ir susidaryti jungiantis antigenams su organizmo išskirtomis riebiosiomis rūgštimis. Kitaip sakant, organizmo apsaugos procese nuo vieno antigeno gali susidaryti kiti, specifiniai „antigenai“, kuriems organizmo kuriami nauji specifiniai antikūnai, kurie vėl iššaukia organizmo apsauginės sitemos reakciją ir … taip gali tęstis iki begalybės. Taip ligos įgauna chronišką charakterį.

Koaguliuojančių antikūnų specifiškumas nusakomas jų baltymine sudėtimi, o atsako alerginis charakteris priklauso nuo lipidinės dedamosios.

Organizmo rūgštinės lipidinės dedamosios + svetimi baltymai = antigenas
Svetimkūnės lipidinės rūgštinės frakcijos + organizmo baltymai = antigenas

Vieninteliu faktoriumi, nustatančiu apsauginių procesų įsijungimą žmoguje, yra struktūrinis (energetinis) objekto, nervų sistemos aptinkamo organizmo viduje, neatitikimas. Ir visai nesvarbu – pateko ši struktūra iš išorės ar gavosi metabolizmo eigoje organizmo viduje iš visai „nekenksmingų“ medžiagų.

Šiek tiek atskirai apie vėžį

Vėžinis objektas (ląstelė, auglys, metastazės) – objektas struktūriškai neatitinkantis organizmą. Pagrindinis pažeidimas esant vėžiui yra prarasta apsauga visuose etapuose. Dažniausiai pradžioje netenkama imuninės apsaugos, po to alerginės ir tik paskui – nespecifinės. Eksperimentuose nustatyta, kad net ir sunkiai sergantys vėžiniai pacientai išlaiko gebėjimą gaminti koaguliuojančius antikūnus, bet šitie antikūnai „nemato“ vėžinių ląstelių, tai yra pažeidimas yra grynai kokybinis.

Metastazės atsiranda, kai prarandama apsauga sisteminiame lygyje – dalis organų ją praranda, dalis – išsaugo. Gerai žinoma, kad po operacijos metų metais gali kraujyje cirkuliuoti vėžinės ląstelės, nesukeldamos jokių metastazių. Tai reiškia apsaugos praradimą ląsteliniame lygyje, išlaikant ją audinių lygyje. Apsaugos praradimas audinių lygyje reiškia praradimą alerginės apsaugos, po kurio seka prailgėjusi lipidinė fazė ir stiprus skausmas.

Nugalėti vėžį – tai reiškia suaktyvinti alerginę ir imuninę apsaugą reikiamuose hierarchiniuose lygiuose, tai yra tuose, kur ji prarasta ar nepakankama. Pagrindinė problema sergant vėžiu – alerginės apsaugos aktyvavimas ląsteliniame ir audinių lygyje (sisteminiame ne taip svarbu). Panacėja nuo visų ligų – imuniteto aktyvavimas visuose lygiuose.

Sisteminis gydymas lipoidais (ypatingomis dirbtinės kilmės cheminėmis medžiagomis) yra tam, kad pakeisti apsaugą atitinkamuose lygiuose taip, kad ji taptų adekvati. Tuo pačiu parenkami tokie lipoidai ir lipidai (endogeninės kilmės lipoidai), kurie turi stipriai išreikštą savybę susirišti su vėžinėmis ląstelėmis, taip padarydami jas „matomomis“ nervų sistemai kompleksų „antigenas-antikūnas“ pavidale. Toliau veiksmas vyksta kaip ir kovoje su pvz. gripo virusu – nereikalingi nei peilis, nei chemija, nei švitinimas radioaktyviomis dalelėmis.

Kadangi gydymo sėkmė priklauso koaguliacinių antikūnų pasirodymo momentu nuo lipidinių-ląstelinių kompleksų, injekcijas būtina daryti keletą kartų kas 15 parų.

šaltinis: homosanitus.lt