Mitas apie Žemės branduolį

Ar gali mūsų planetos viduje egzistuoti kitas pasaulis? Ši teorija pagrįsta senovinėmis legendomis, kad po Žeme klesti civilizacijos, technologiškai labiau pažengusios nei Žemės paviršiaus gyventojų. Geologai ir geofizikai sako: ,,Žmonės turi teisę užsiimti svajonėmis”.

Tačiau daugelis senovės tyrinėtojų ir šiuolaikinių mokslininkų tiki, kad mūsų planetos viduje gali būti didžiulės ertmės, turinčios vidinę saulę, vidutinį klimatą bei ypatingą civilizaciją. Ši neįtikėtina hipotezė gali remtis ir vokiečių ekspedicijų į Antarktidą dokumentais, kur tariamai yra išlikęs įėjimas į vidinį pasaulį. Išstudijavęs daug medžiagos iš Nikolajaus Subotino archyvų RUFORS, nepriklausomas tyrėjas Peter Paul’is mano, kad toks pasaulis tikrai egzistuoja:

,,Tuščiavidurės žemės idėjai istorijos moksle jau daugiau nei trys šimtai metų. Ji prasidėjo dar nuo anglų astronomo Edmundo Halio, kuris apskaičiavo ir padarė išvadą, kad mūsų Žemė neturėtų turėti tvirtą vidinį branduolį, t.y. ji turi būti tuščiavidurė. Šiai versijai pritarė ir šveicarų matematikas Leonardas Oileris, kuris savo skaičiavimais įrodinėjo, kad Žemė yra tuščiavidurė. Galbūt Žiulį Verną ir įkvėpė ši idėja ir jis ėmėsi rašyti fantastiškos istorijos ,,Kelionė į Žemės centrą”. Taigi, jis ,,apgyvendino” ten gyvenimą ir tarsi numatė įvykius, kurie dabar vyksta mokslo pasaulyje. Kai buvo išleista knyga, mokslas dar neapsisprendė, kokia teorija atsispirti šiai fantastiškai idėjai – pasauliui planetos viduje.

Daugiau nei prieš šimtmetį vokiečių fizikas Emilis Wiechertas savo moksliniuose darbuose tvirtino, kad Žemė yra sudaryta iš plutos, mantijos, geležies branduolio ir viskas. Mokslas ir remiasi šia teorija, kuri iškilo šiek tiek daugiau nei prieš šimtą metų, o tuščiavidurės Žemės idėja? Mokslo pasaulyje ji sklando jau apie 300 metų. Tačiau dar senesni šaltiniai teigia, kad teorijai apie tuščiavidurę Žemę yra jau keli tūkstančiai metų, nors visa tai ir atrodo nerealu, kaip Žiulio Verno pasakojimuose. Dabar visi patvirtins, kad apie tuščiavidurę Žemę žinome tik iš fantastikos, bet ne iš mokslinių tyrimų. Apie ją žinios eina iš gilių senovės šaltinių, t.y. iš tų, kurie turėjo šias žinias visada, iš senovės Tibeto išminčių. Joms yra ne mažiau kaip keli tūkstančiai metų ir pagal jas Žemė yra tuščiavidurė, be to egzistuoja du įėjimai į ją. Ir akivaizdu, kad šie du įėjimai buvo padaryti dirbtinai tam tikru momentu, nes ankstesniais laikais nebuvo įmanoma patekti į Žemės vidų, tai įvyko tik po potvynio. Yra žinoma, kad naciai ypač domėjosi senovės žiniomis ir spėjama, kad jie Tibete rado prieigą prie jų bei pasinaudojo Didžiojo Tėvynės karo laikotarpiu. Taip pat yra versija, kad vokiečiai pateko į Žemės vidų.

Yra žemėlapiai, yra realios locijos, kurios rodo net visą maršrutą, kaip visa tai gali būti tikrovėje. Ir aiškėja, kad mūsų laikais, šiuo metu yra tik vienas įėjimas, likęs atviras Pietų ašigalyje, tačiau šis įėjimas yra sifono formos ir į jį patekti galima tik vandeniu, povandeniniu laivu.

Yra kitas svarbus momentas, kad po potvynio pasikeitė ne tik Žemės dydis, bet ir atmosfera. Yra hipotezė, kad šie pokyčiai buvo dirbtinai sukelti. Jei galima įsivaizduoti, kad prieš potvynį į sferą patekti buvo neįmanoma, taip kaip ji buvo uždaryta mantijos, bet po tvano, kai susijungė išorinės ir vidinės plutos paviršiai, atsivėrė prieiga. Ir tada tie, kurie valdė žinias bei gebėjimus, apgyvendino šią sferą, jie tai padarė”.

Peter Paul’is pasakoja, kad apie tokią Žemės struktūrą žino tie, kas turėtų žinoti. Teigiama, kad mėginimai patekti į Žemės vidų vandens keliu buvo, turint omenyje apie Antrojo pasaulinio karo metu paslaptingus vokiečių laivų kursavimus į šią vietą, Yra duomenų, kad čia buvo perkeliamos gamyklos, mokslininkai, įvairūs specialistai. Kaip ten išties baigėsi tokios ekspedicijos, nežinia, tačiau vokiečiai turbūt nė nenumatė su kuo turi reikalą. Bandymų būta ir vėliau, po karo, tačiau kariškiai pasakoja, kad tie, kas bandė tai padaryti, turėjo susidurti su keistenybėmis, – NPO, neatpažintais povandeniniais objektais, vadinamais kvakeriais. Apie juos buvo sužinota tik po karo.

Taigi, kas ten, Žemės viduje? Pagal šią hipotezę tai tikrai rojus. Ką tai reiškia? Ten nėra nakties, nėra žiemos, nėra nei uraganų, nei žemės drebėjimų, katastrofų. Tas pasaulis apsaugotas nuo asteroidų, kometų, tiesiog idealios gyvenimo sąlygos. Ir įdomiausia tai, kad yra tik vienas įėjimas, kuris kontroliuojamas ir saugomas, galbūt tų pačių NPO. Žemės vidaus žemėlapyje yra nurodyta Šambala – dievų, nemirtingųjų miestas. Pasirodo, jos ieškoma Žemės paviršiuje, o ji gali būti seniai kitame pasaulyje – planetos viduje. Galima daryti prielaidą, kad Žemė prieš tvaną turėjo rojaus sąlygas, buvo šiltas klimatas, visur tropikai, tuomet žmonės galėjo gyventi daug ilgiau. Kai pasikeitė šios sąlygos ir procesas jau prasidėjo, tada tos galingos Šambalos jėgos, kurios buvo ant paviršiaus, tiesiog sukūrė idealias sąlygas gyventi Žemės viduje ir persikėlė ten. Taigi legendinė Šambala ieškoma Žemėje, o ji jau seniai gali būti po ja…

Įsivaizduoti šią beprotišką mintį ne taip paprasta, juk tai nauja tobula planeta, su tobulom technologijom. Kaip pasikeistų Žemės gyventojų gyvenimas jei pavyktų atrasti kontaktus su nauju pasauliu. Bet jei tai ir nebūtų tik hipotezė, vargu ar mums tai pavyktų padaryti, atsižvelgiant į mūsų savanaudišką Žemės ir jos gamtos vartotojiškumą. Jei tie požeminiai dievai-gyventojai tobuli, tuomet jie viską mato ir stebi, ir vargu ar nori įeiti su mumis į kontaktą, bent artimiausiu metu… jau vien todėl, kad nenukentėtų patys…

O, ką jūs manote? Pasidalinkite komentaruose...