Hipotetiškai, ar buvo du mėnuliai?

Ar iš tiesų Žemė turėjo du mėnulius? Žinome tik vieną mūsų planetos palydovą, tačiau šį klausimą dažnai kelia ne tik pseudo teorijų mėgėjai bei šalininkai, bet ir mokslininkai. Įvairių tautų mituose pasakojami matyti reiškiniai ir įvykiai. Pasakojama taip pat ir apie du Žemės mėnulius. Kurgi dingo ,,antrasis“?

Dviejų mėnulių susidūrimas

Pagal vieną versiją aplink Žemę besisukantys du mėnuliai galėjo susiformuoti iš skeveldrų, kurios aplink dar jauną Žemę gausiai pasklido po to, kai į ją galimai įsirėžė Marso dydžio kūnas Tėja. Pagal kitą teoriją nedidelis dangaus kūnas, savo dydžiu prilygstantis vienai trisdešimtajai dabartinio Mėnulio, „įsikūrė“ 60° priešais arba už Mėnulio esančiame Lagranžo taške.

Kalifornijos universiteto planetologas Erikas Esfogas (Erik Asphaug) ir jo kolega iš Berno universiteto Martinas Džiatsis (Martin Jutzi) mano, kad ,,abu mėnuliai egzistavo dešimtis milijonų metų. Tačiau Žemės gravitacija pamažu juos tolino, o Saulės gravitacija padarė savo poveikį – Lagranžo taškų pusiausvyra buvo suardyta, ir mažasis mėnulis, užuot kybojęs Lagranžo taške, pajudėjo savąja trajektorija. Galiausiai abu dangaus kūnai susidūrė, mažasis atsitrenkė į didįjį, o jo nuolaužos nusėjo pusę didžiojo palydovo. Tokia hipotezė paaiškintų, kodėl dabartinio Mėnulio paviršius yra toks keistas ir skirtingas“.

Tačiau, atsižvelgiant į geologinius radinius, keliamos ir kitos įvairios versijos. Pagal vieną  iš jų galima taip pat daryti prielaidą, kad palyginus neseniai, prieš kokius 6-7 tūkstančius metų danguje iš tiesų galima buvo stebėti du natūralius palydovus.

Paslaptingas antrasis mėnulis sprogo ir nukrito į Žemę? Nežemiškos kilmės gabalai Žemėje.

Argentinos šiaurėje yra vietovė Campo del Cielo (išvertus iš ispanų kalbos reiškia ,,dangaus laukas”). Šis pavadinimas kilęs iš senovės indėnų legendos, kuri pasakoja apie iš dangaus nukritusį švytintį paslaptingą dangaus kūną ir geležinius gabalus.

Pagal senas ispanų kronikas apie randamus geležies gabalus šiose vietovėse buvo žinoma jau XVI amžiuje. Konkistadorai juos naudojo ginklų gamybai. Ypač pasisekė ispanui Ehrmann de Miraval, kuris 1576 metais gana atokioje, pelkėtoje vietoje užtiko grynos geležies luitą. Jis ne kartą grįždavo čia ir nuskilinėjo dalis savo reikmėms. 1783 metais vienos provincijos prefektas Don Rubin de Celis surengė ekspediciją norėdamas surasti legendinį geležies gabalą. Po ilgos paieškos pavyko rasti didelį geležinį luitą, jo svoris buvo įvertintas – apie 15 tonų. Išsamaus šio objekto aprašymo neišliko ir nuo tada jo daugiau niekas nematė, nors surasti jį buvo bandoma ne kartą.

1803 metais Campo del Cielo apylinkėse buvo aptiktas meteoritas, kurio svoris siekė apie vieną toną. Didžiausias jo fragmentas (635 kg) 1813 m. buvo pristatytas į Buenos Aires. Vėliau meteoritą nupirko vienas anglų seras ir padovanojo Britų muziejui, kur jis randasi ir dabar. Dalis jo paviršiaus specialiai nupoliruota, kad būtų matoma metalo struktūra su taip vadinamomis ,,Vidmanšteteno figūromis“, kurios parodo, kad objektas išties yra nežemiškos kilmės.

Milžiniškas meteoritas sprogo atmosferoje

1961 metais Campo del Cielo vietovės radiniais susidomėjo Kolumbijos universiteto profesorius, meteoritų tyrinėtojas W. Cassidy. Ekspedicijos metu rasti meteoritai patvirtino, kad iš esmės jie yra iš chemiškai grynos geležies – 96%, likusi dalis – nikelis, kobaltas ir fosforas, visų jų sudėtis buvo panaši. Mokslininkas priėjo išvados, kad visi šitie fragmentai yra kažkokio vieno kosminio kūno. Tarp kitko, paprastai atmosferoje sprogę dideli meteoritai į Žemę krenta išbarstydami nuolaužas elipse maksimaliame apie 1600 metrų skersmens plote. O Campo del Cielo vietovėje jo skersmuo – 17 kilometrų!

Paskelbti preliminarūs tyrimų rezultatai sukėlė didelį susidomėjimą visame pasaulyje. Prie W. Cassidy tyrinėjimų prisijungė šimtai savanorių. Rezultate buvo atrasti nauji meteorito fragmentai gana toli nuo Campo del Cielo teritorijos, net iki Ramiojo vandenyno pakrantės.

Campo del Cielo apylinkėse rasta įvairaus svorio geležinio meteorito fragmentai, sveriantys nuo kelių kilogramų iki keliasdešimt tonų svorio. Pats didžiausias – 37 tonos. Šiandien šis meteoritas laikomas antru pagal dydį, rastų Žemėje po Hobos (šis sveria skirtingais duomenimis 54-60 tonų).

Nepaprastai daug meteoritų, surastų palyginti nedideliame plote, liudija, kad prieš daug metų virš Žemės nulijo tikras meteoritų lietus. Apie tai liudija ne tik meteoritai, bet ir daug rastų kraterių. Jų aptikta apie 26, iš kurių didžiausias 115×91 metrų skersmens.

Išsibarstė dar plačiau

Bet radinių teritorija platesnė – Australijoje dar 1937 metais, 300 km nuo Henbury miestelio sename krateryje, kurio skersmuo 175 metrų, maždaug 8 m gylyje rastas 82 kg sveriantis geležies meteoritas ir keletas mažesnių. 1969 metais padaryta ekspertizė patvirtino, kad jų sudėtis yra praktiškai identiška geležies meteoritams iš Campo del Cielo.

Henbury apylinkių krateriai buvo  žinomi nuo pereito amžiaus. Jų priskaičiuota keletas dešimčių, iš kurių didžiausias yra 200 metrų, tačiau dauguma jų yra gana maži – nuo 9 iki 18 metrų. Kasinėjimų metu buvo rasta daugiau nei 800 meteoritų geležies fragmentų, tarp jų – keturios dalys iš vieno gabalo, kurio svoris apie 200 kg.

Galutinė W. Cassidy išvada buvo tokia: Milžiniškas dangaus kūnas nukrito ant Žemės, bet ne iš karto. Kažkurį laiką iki kritimo jis skriejo aplink Žemę elipsine orbita, pamažu artėdamas prie mūsų planetos. Tai galėjo trukti ilgą laiką. Žemės gravitacijos jėgos veikiamas šis kūnas-antrasis mėnulis ilgainiui priartėjo tiek arti prie Žemės, kad kirto vadinamąją „Rošė ribą“ ir suiro-sprogo į gabalus. Nuolaužos dar kurį laiką sukosi aplink žeminėje orbitoje, o paskui įėjo į atmosferą ir ėmė kristi ant planetos paviršiaus.

Senovės katastrofos aidai

Apytiksli katastrofos data buvo nustatyta pagal radioaktyvumo analizę – maždaug prieš 5800 metų. Taigi, kosminio kūno sprogimas turėtų likti žmonijos atmintyje, IV a. iki m. e., kai gimė ir vystėsi senovės civilizacijos, po savęs palikusios raštinius prisiminimus. Juose mes ir randame mitologines užuominas apie antrąjį Žemės palydovą ir apie katastrofas, sukeltas jo kritimo.

Švytintis dangaus kūnas minimas ir šumerų lentelėse, babiloniečių, egiptiečių, skandinavų šaltiniuose, Okeanijos tautų mituose. Anglų etnologas Džordžas Freizeris (George Frazer) pažymi, kad iš 130 Centrinės ir Pietų Amerikos indėnų genčių nėra nė vienos, kurioje nebūtų atspindėta ši tema.

,,Visame tame nėra nieko stebinančio, – rašo mokslininkas M. Pepper, nes geležiniai meteoritai yra labai gerai matomi iš skrydžio. Atspindėdami saulės spindulius, jie švyti daug labiau nei akmeniniai meteoritai. Kalbant apie didelį grynos geležies bolidą, jo spindėjimas naktiniame danguje turėjo viršyti Mėnulio švytėjimą. Šis dangaus kūnas judėjo elipsine orbita ir tam tikrais laikotarpiais priartėdavo prie Žemės. Sąlytyje su viršutiniais atmosferos sluoksniais jis taip įkaisdavo, kad turėjo būti matomas ir dienos metu. Ir tuo metu, kai jis priartėdavo prie planetos, jo švytėjimas didėjo, kas sukeldavo paniką žmonėms“.

M. Pepper nuomone, orbita, kuri priversdavo šį dangaus kūną priartėti prie Žemės ir įkaisti sąlytyje su planetos atmosfera, o po to atsitraukti ir vėl atšalti lediniame kosmose ir privedė jį prie sprogimo į atskiras dalis. Sprendžiant iš gana didelės teritorijos, kurioje išsibarstė fragmentai – nuo Pietų Amerikos iki Australijos, – dangaus kūnas suskilo dar orbitoje ir į Žemės atmosferą įskriejo jau atskirais fragmentais.

Nukritęs milžiniškas dangaus kūnas galėjo sukelti pasaulinį tvaną.

Patys didžiausi gabalai, anot ekspertų, galėjo nukristi į Ramųjį vandenyną, sukeldami neregėto dydžio bangas, kurios galėjo apeiti aplink Žemę. Amazonijos indėnų legendos pasakoja, kad iš dangaus pabiro žvaigždės, pasigirdo baisus griausmas, viskas pasinėrė į miglą ir tamsą. Paskui užgriuvo didelė liūtis, kuri užtvindė visą pasaulį.

 ,,Vanduo pakilo iki didžiulio aukščio, – pasakoja viena Brazilijos legendų, – ir visa žemė buvo panardinta į vandenį. Tvyrojo nepasitraukianti tamsa ir liūtys. Žmonės bėgo nežinodami kur pasislėpti, gelbėdamiesi lipo į aukštus medžius ir kalnus“.

Brazilų legendą papildo ir Chilam Balam rankraščiai: ,,Žvaigždės krito iš dangaus, dangų skrosdamos ugningais šleifais, Žemė buvo padengta pelenais, judėjo, drebėjo, dundėjo. Pasaulis griuvo.“

Šios legendos aiškiai pasakoja apie katastrofą, kurią lydėjo žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai ir potvyniai. Akivaizdu, kad jos epicentras buvo Pietų pusrutulyje, nes kuo toliau į šiaurę, tuo labiau keičiasi mitų pobūdis. Legendos pasakoja tik apie didelį potvynį ir, matomai, būtent šis įvykis išliko šumerų ir babiloniečių atmintyje bei rado vietą biblijiniame mite apie didįjį tvaną.