Mįslingi svečiai iš kosmoso

Keisti nepaaiškinami reiškiniai, neatpažinti įvairių formų skraidantys objektai dažnai identifikuojami su ateiviais. Kas tai ir kodėl jie domisi mumis ir mūsų planeta? Tokį klausimą užduoda ne viena tyrinėtojų karta, bandydama užmegzti ryšius su ateivių rase, kai tuo pačiu metu kiti neigia ateivių egzistavimą.

Tikint teorija, kad mūsų Žemę lanko ateiviai, kyla klausimas – kodėl juos taip traukia mūsų planeta? Žemės vieta kosmose, arba kaip sako astronomai ,,adresas Visatoje”, nėra pati patraukliausia. Galima sakyti, kad Žemė yra netoli periferijos ir toli nuo galaktikų susitelkimo vietos. Be to, esame įsikūrę vadinamojoje negyvojoje zonoje, nes Saulės sistemoje visos Žemę supančios planetos yra negyvybingos, tokios kaip Venera, Marsas ir Plutonas, arba dar nesusiformavusios, kaip Jupiteris ir Saturnas. Ufologai mano, kad labiausiai tikėtina vieta, iš kur arčiausiai gali atskristi ateiviai – tai Mėnulis ir kita Saulės pusė.

Paslaptingas Mėnulis

Mūsų planetos palydovas kaip kosminis kūnas yra gana keistos formos. Tyrinėtojai kaip pavyzdį nurodo Marsą, kurio palydovai yra netaisyklingos formos, daugiau primena akmeninius riedulius. Mėnulis be beveik idealiai apvalios formos turi ir kitų paslapčių. Pavyzdžiui, Mėnulio grunto tyrimai parodė, kad mūsų palydovas yra daug jaunesnis nei Žemė, be to, nors Žemės ir Mėnulio cheminė sudėtis yra panaši, tačiau tuo pačiu ir skiriasi.

Pagal planetų formavimosi teoriją, natūralūs palydovai paprastai susideda iš tos pačios uolienos kaip ir pati planeta, taip kaip susiformuoja iš tų pačių kosminių dulkių arba iš planetos dalies, šiai susidūrus su dideliu planetoidu. Įdomu dar ir tai, kad apie Mėnulį senovės šaltiniai mažai pasakoja, jis atsirado netikėtai ir tuo metu, kai Žemėje jau gyveno žmonija. Ufologai ne kartą išreiškė mintį, kad šis kosminis kūnas turi dirbtinę kilmę, t.y. gali atlikti erdvėlaivio funkcijas. Netiesiogiai šią idėją palaiko ir Amerikos astronautų nusileidimas Mėnulio paviršiuje. Sklando teorija, kad visi nuo 1969 m. iki 1972 m. Mėnulyje pabuvoję „Apolono“ astronautai matė paslaptingus skraidančius objektus ir artefaktus. Paskutiniosios ekspedicijos į Mėnulį kosminiu laivu „Apolonas 17″ dalyviai kelis kartus pranešė apie šviečiančius reiškinius. Tačiau Mėnulio tyrimo programa buvo sumažinta ir po 7 nusileidimų Mėnulyje, iš kurių vienas buvo nesėkmingas, nutraukti žmonių skrydžiai į Žemės palydovą. Gal jis jau ,,užimtas“?

Saulė

Senovės Egipto ir Pietų Amerikos žemyno tautų religijose Saulė visada asocijavosi su dievų buveine. Senovės freskose galima atrasti daug vaizdų, kur iš dangaus atvyksta dievai, lydimi ugnies ir dūmų. Dieviškųjų būtybių pavaizdavimas gana dažnai primena astronautus su skafandrais. Ir tai, ką galima pastebėti dviejose skirtingose religijose, esančiose visiškai skirtinguose žemynuose, atrodytų nėra atsitiktinumas. Išanalizavus visus duomenis, kai kurie mokslininkai sutinka su tuo, kad dar prieš mūsų erą Žemę galėjo lankyti ateiviai, taip pat iškelta versija, kad galbūt pirmieji senovės Egipto faraonai ir priklausė jų rasei.

Tuose pačiuose Egipto ir Peru bareljefuose galima įžiūrėti skraidančius objektus, primenančius skraidančias lėkštes. Prie pačių pirmųjų NSO vaizdų, kuriems, manoma, yra apie 10-15 tūkstančių metų, priskiriami Prancūzijos ir Ispanijos urvų sienų piešiniai.

Panašūs piešiniai aptikti daugumoje pasaulio vietų, įvairiuose žemynuose. Ir ne tik piešiniai, bet ir įvairios figūrėlės, rastos kasinėjimo metu, kurios primena šiuolaikiškus orlaivius, liudija, kad Žemėje išties galėjo lankytis nežemiški svečiai. Visiškai galimas dalykas, kad jie lankosi ir dabar.

Neatsitiktinai visos atskridusios dievybės yra tapatinamos su Saule. Ir vargu ar jos gyvena šviesulio paviršiuje ar viduje, bet už jo… Saulės ir Žemės dydžio santykis neleidžia matyti kas yra už artimiausios mūsų žvaigždės. Turint omenyje, kad visos planetos pastoviai sukasi aplink ją, pamatyti kas vyksta kitoje pusėje neįmanoma, nebent išsiuntus galaktinę ekspediciją. Žinoma, tai padaryti dabar neįmanoma, nors, kaip mano kai kurie tyrinėtojai, slaptas kontaktavimas su ateiviais, ką slepia pasaulio vyriausybės, jau seniai suteikė galimybę turėti technologijas, skirtas tolimoms kosminėms misijoms.

Apie egzistuojančias planetas ar bent vieną kitoje Saulės pusėje kalba ir oficialūs astronomai. Yra netiesioginių įrodymų apie kosminio kūno, kurio masė panaši į Žemės, egzistavimą. Ši planeta sukasi tuo pačiu greičiu kaip ir mūsų, todėl negali patekti į zoną, kurią stebi mūsų orbitos kosminiai teleskopai. Daugelis ufologų svarsto, kad būtent toje pusėje reikia ieškoti nuolatinės ateivių atvykimo vietos ir visiškai įmanoma, kad nežemiškų civilizacijų ten yra daug daugiau nei mes manome.

Mūsų Saulės sistema patyrė reikšmingų pokyčių nuo pat savo įsikūrimo, ir tai priklausė ne tik nuo Mėnulio atsiradimo. Manoma, kad kadaise čia egzistavo dar viena žemiškos grupės planeta, sprogusi susidūrimo su planetoidu pasekoje. Joje kaip tik ir galėjo gyventi labai pažangios humanoidinės būtybės, kurios persikėlė į Žemę arba į bet kurią kitą aplink Saulę besisukančią planetą. Kai kas mano, kad būtent jos įsisavino negyvenamą planetą, jų dėka atsirado žmonės. O patys kuratoriai periodiškai lankosi mūsų planetoje.

Matyt ateiviai ne itin nori įsitraukti į atvirą kontaktą, ir tai nėra būtina, nes nėra tikslo rodyti save, be to ir kontroliuoti žmoniją taip yra žymiai patogiau. Tai matyti ir iš to, kad pastaraisiais metais, tyrinėtojai ne kartą kaltino NASA darbuotojus už kruopščiai suredaguotas nuotraukas ar kitą vaizdinę medžiagą oficialioje svetainėje. Jei kai kurios detalės, liudijančios nežemiškos būtybės buvimą netyčia lieka, tai ji nedelsiant pašalinama po paviešinimo. Tačiau astronomai mėgėjai, nors ir neturi prieigos prie Hablo kosminio teleskopo duomenų kanalo, kartais pastebėti tai, ką valdžios institucijos bando nuslėpti.