Deividas Aikas apie ,,Mėnulio matricą“

Deividas Aikas (David Icke) – populiarus Anglijos rašytojas, lektorius, daug rašantis apie tai, kas yra žmogus, kas yra jį supanti tikrovė ir kas ją kontroliuoja. Jo įsitikinimu vienas iš efektyviausių būdų kontroliuoti žmones, tai – galimas jų suvokimo apribojimas. Ir jei suvokimą galima programuoti darant jį siauru ir labai ribotu, tai žmonės nustoja tikėti egzistavimo ko nors galimybe to siaurose ,,leidžiamos realybės“ spektro ribose.

Šiam mūsų suvokimo ,,programavimui” didelę svarbą turi Mėnulis, kuris, kaip mano tyrinėtojas, yra dirbtinis kūnas, sukurtas technologiškai pažangios civilizacijos Žemės orbitoje prieš tūkstančius metų. Štai ką apie ,,Mėnulio matricą“ kalba Deividas Aikas:

,,Aš supratau, kad Mėnulis nėra dangaus kūnas ar natūralus reiškinys, kaip mums visada atrodė… Manau, ir aš ne vienas, kad Mėnulis iš tikrųjų yra dirbtinis kūnas, kurį galėjo sukurti tik labai pažangi rasė. Jį ,,pristatė“ čia tam, kad būtų galima valdyti Žemę. Ir tai, ką jie daro, atrodo gerai apgalvota veiksmų schema.

Tokie ,,mėnuliai” leidžia iš esmės paveikti planetą. Juk kaip sukasi mūsų Žemė ir kokiu kampu, didžia dalimi priklauso nuo Mėnulio. Todėl, kai atsirado Mėnulis, gyvenimas ir egzistavimas Žemėje pasikeitė. Ir tada jie pavergė planetą …

Mes, aišku, matome tvirtą Mėnulį matomoje mūsų realybėje. Tačiau iš esmės tai yra energijos struktūra metafizinėje visatoje. Jo atsiradimas sukurė mūsų pasaulio informacinės struktūros bangų iškraipymus.

Po to, kai tai įvyko fiziniu tikrovės lygmeniu, šis įvykis pasireiškė įvairiomis katastrofomis, apie kurias išliko pasakojimai senovės mitologijose. Neatsitiktinai daugelyje senovės mitų sakoma, kad ,,Žemė apsivertė aukštyn kojom”, pasislinkus jos sukimosi ašiai. To pasekoje įvyko pasaulio pabaiga, pasaulio, kuris egzistavo iki to ir žmonija buvo atmesta ženkliai atgal į primityvių kultūrų lygį.

Pasaulio informacinės struktūros bangų iškraipymas atsispindėjo ir žmogaus prote, jo suvokime, jo psichikoje. Mūsų pasaulio suvokimas visiškai pasikeitė ir mes praradome pirmaprades mūsų tikrosios prigimties žinias…

Pietų Afrikos zulų tautos legendos pasakoja, kad Mėnulį kadaise čia pargabeno du broliai Wowane ir Mpanku… Jie buvo žinomi kaip vandens broliai. Jų oda buvo padengta žvynais kaip žuvų. Tai atitinka šumerų minimus anunnakius – reptiloidų rasę, kuri atskrisdavo į Žemę tuo pačiu būdu, kaip aprašyta ir kitose senovės pasaulio vietose. Ir anunnakiai, pagal šumerų lenteles, atvyko vadovaujami dviejų brolių. Šumerai juos vadino Enlil ir Enki. Ir vienas iš jų – Enki buvo simbolizuojamas kitu vardu, kuris siejosi su vandeniu taip pat kaip ir zulų legendose.

Šie padavimai pasakoja, kaip broliai Wowane ir Mpanku pavogė Mėnulį iš Didžiojo Ugnies Drakono ir atrideno jį per visą dangų iki Žemės, kas sukėlė katastrofiškus įvykius mūsų planetoje. Zulu legendos taip pat pasakoja, kad broliai grasino vėl išjudinti Mėnulį ir sukelti naujus sunaikinimus, jei kartais žmonės nedarytų tai, kas jiems liepiama.“

Pagal Deividą Aiką, daugelį senovės megalitinių struktūrų Žemėje pastatė ši ateivių rasė tam, kad nuslopintų jos energetinius laukus ir padidintų Mėnulio energijos poveikį. Mes nuolat sąveikaujame su Žemės energetiniais laukais, todėl, norint kontroliuoti žmoniją, jiems buvo būtina juos slopinti.

Tam tikru momentu D. Aikas suprato ,,Mėnulio matricos” ​​egzistavimą – transliavimo dažnio iš Mėnulio, kuris įsispraudė žmonėms suvokiamame diapazone, ir iškreipė supančios realybės suvokimą. Jie pradėjo suvokti realybę labai ,,susiaurintame” spektre.

Šis iš Mėnulio einantis dažnis sukuria subrealybę, kurią mes dekoduojame per organų pojūčius, taip pat žmogaus genetikos manipuliavimas privedė prie to, kad vietoj tikros realybės žmonija pradėjo priiminėti iškreiptą vaizdą, kuris ir vadinamas ,,Mėnulio matrica”.

Mes visi esame pastoviai veikiami šių dažnių, priverstinai priimdami šią klaidingą ,,kolektyvinę realybę”, kuri riboja mūsų galimybes ir informacijos požiūriu atskiria nuo supančios Visatos. Ši ,,Mėnulio matrica” verčia mus gyventi kažkokioje virtualioje realybėje, panašiai kaip virtualioje realybėje gyvena dauguma kompiuterinių ,,žaidėjų”.

Ir visa tai – gerai apgalvoto plano dalis norint užvaldyti planetą. Mūsų penki pojūčiai, veikiami šių dažnių, priima klaidingą realybę. D. Aikas mano, kad visi esame ,,prijungti“ prie šio poveikio kaip prie ,,kolektyvinio proto” ir todėl esame panašūs į ,,minią“, kokiais anksčiau nebuvome.

Ši ,,Mėnulio matrica” atima iš mūsų galimybę gauti didžiulės apimties informacijos kiekį iš Visatos, kas kažkada buvo žmonijai prieinama. Viso to pasekoje mes gyvename riboto ,,burbulo” virtualioje realybėje. Ir ta ,,Mėnulio matrica” – visur. Tai tam tikta prasme visas virtualus pasaulis, kuriame mes gyvename negalėdami pažinti daugiau nei leidžiama.

Ši ,,matrica“ apsupo mus vibruojančia ,,užtvara“, pro kurią prasilaužti galima tik pasiektu suvokimu, t.y. perėjimu prie tų vibracijų, kurios yra už ,,Mėnulio matricos“ ribų.

Žmonijai yra tiesiog ,,primestos“ Galios Piramidės ir melagingi ,,idealai“, kad galima būtų išlaikyti mus šioje siauroje baimės, neapykantos, godumo, pykčio, liūdesio ir t.t. dažnių juostoje. Jei, nepaisant šio išorinio spaudimo, žmogui pavyksta prasibrauti iš šio vibracinio ,,kalėjimo“ sienos, tuomet jo suvokimo diapazonas gerokai ,,išsiplečia” ir jo sąmonė kaip ir ,,prabunda”, atskleisdama tikrąjį realybės vaizdą.

Taigi, būtent Mėnulis iš esmės įtakoja suvokimą, elgesį ir žmogaus sveikatą. Būtent ,,Mėnulio matrica” slopina ,,trečios akies“ darbą, kuri prieš jos atsiradimą žmonėms padėjo suvokti didelius realybės mastus, daug kartų didesnius už dabartines galimybes.

Nemažą vaidmenį išlaikant mūsų suvokimą ,,Mėnulio matricos” ribose taip pat vaidina ir mūsų smegenys, kurias paveldėjome reptilijų rasei manipuliuojant su mūsų genetiniu kodu. Būtent jis priverčia mus daryti impulsyvius poelgius, dėl kurių mes dažniausiai apgailestaujame. Ne be reikalo tokiais atvejais sakoma, kad žmogui ,,aptemo protas“.

Senovės Meksikos magai manė, kad žmogus kadaise buvo tobula būtybė, nuostabios įžvalgos ir aukštų žinių šaltinis, bet su laiku jis prarado visus savo nuostabius sugebėjimus. Ir šis žmonijos ,,stebuklingų galių” degradacijos procesas tęsiasi iki šios dienos. Tik perėjimas prie sąmoningumo leidžia mums imtis kontroliuoti savo suvokimą.