Vadžra – senovės dievų ginklas

Paleokontaktų teorijos šalininkai teigia, kad atsiranda vis daugiau naujų įrodymų, jog mūsų planetoje kažkada jau egzistavo aukšta technologija. Dauguma mokslininkų sutinka su nuomone, kad objektai, vaizduojami senovės freskose ar urvų piešiniuose iš tikrųjų yra ne kas kita, o erdvėlaiviai, lėktuvai…

Vienas iš tokių paslaptingų daiktų yra vadžros – keisti daiktai, kurie išliko originalios formos, skirtingai nuo daugelio kitų, per tūkstantmečius išnykusių kaip paleokontakto įrodymai. Įdomu tai, kad tema apie šį senovės ginklą buvo aktyviai gvildenama dar pereito amžiaus pradžioje, atsirado ir mokslas, tyrinėjantis paleovizitų istoriją.

Senajame indų epe „Mahabharata“ yra ne tik tūkstančiai eilėraščių, legendų, pasakojimų apie Senovės Indijos religiją, pasaulėžiūrą, papročius, istoriją, dievus, bet ir karus, kuriuose buvo naudojami visa naikinantys paslaptingi galingi ginklai. Epas parašytas apie 1,5 tūkstančio metų prieš mūsų erą, tačiau jame aprašyti įvykiai vyko žymiai anksčiau, prieš dešimtis tūkstančių metų. Epe minimi ir įvairių tipų ginklai, vadžra – vienas iš jų.

Žaibo smūgis

Vadžra sanskrite turi keletą reikšmių: ,,žaibo smūgis” ir ,,deimantas”. Tačiau įvairiose šalyse vadinamas skirtingai. Tai svarbus ritualinis objektas induizme, budizme ir džainizme. Vadžra – tai kultinis simbolis, kaip krikščionims kryžius ar pusmėnulis musulmonams. Iki šiol vadžra naudojama įvairiuose ritualuose, o Buda dažnai vaizduojamas su ja rankose. Yra budizmo kryptis, vadinama vadžrajana, o ir pats Buda su vadžra rankose yra vadinamas Vadžrasatva. Be to, ir jogoje yra poza, vadinama vajrasana – jos reikšmė – padaryti kūną stiprų kaip deimantą.

Indijos mitologijoje vadžra – galingas dievo Indros ginklas, kuris gali nužudyti, sunaikinti. Bet turėdamas deimanto savybių, pats lieka nepažeistu.

Dievas Indra induizmo mitologijoje yra visų dievų vyriausiasis, griaustinio ir žaibo dievas, ,,visatos karalius”. Jis trupina ir griauna uolines tvirtoves, o su vadžros pagalba gali valdyti gamtos stichijas, keisti upių vagas ir sprogdinti milžiniškas uolas…

Bodnatho stupa

Skirtinguose aprašymuose vadžra apibūdinama, kaip varinė, auksinė, geležinė, kieta kaip akmuo ar uola. Ji turi keturis ar šimtą kampų, tūkstantį dantų, kartais ji būna disko, bet dažniausiai – kryžiaus formos.

Vadžros atvaizdų galima rasti ant pačių seniausių Indijos paminklų. Įdomu yra tai, kad šie daiktai pavaizduoti kaip dievų  atributai ir kitų šalių kultūros paminkluose.

Pavyzdžiui, senovės graikų freskose Dzeusas vaizduojamas kažką laikantis rankose, akivaizdu, kad tai vadžra. Prisiminus, kad šis dievas valdė galingą ginklą, galintį laidyti žaibus, siųsti perkūniją, keisti orą, tuomet lyg ir viskas dėliojasi į vietas. Taigi, šis paslaptingas ginklas senovėje buvo naudojamas skirtingose pasaulio dalyse.

Vadžra – Rytų religijų kultinis daiktas, todėl jos gaminamos ir mūsų dienomis pagal senovinius vaizdinius ir kanonus. Tačiau jų yra likę ir iš senovės laikų. Pavyzdžiui, Nepale yra VI amžiaus Bodnatho šventyklos kompleksas, kurio centre stovi budistų stupa. Ši paslaptinga religinė konstrukcija labiau gali priminti senovinį erdvėlaivį, dabar tapusį kultine vieta. Šalia jos guli didžiulė vadžra, kuri yra daugelio piligrimų garbinimo objektu.

Vietiniai vienuoliai pasakoja, kad su šia vadžra dievai pjaustė akmenis ir gamino milžiniškus blokus šventyklų ir kitų didžiulių statinių statybai.

Paslaptingoji Mantra

Paranormalių reiškinių tyrinėtojai mano, kad vadžros pradeda veikti po jų aktyvacijos slaptos mantros pagalba. Ją saugo senovės rytų religijų atstovai. Deje, tokiu būdu iki šiol niekam dar nepavyko priversti paslaptingą ginklą iš praeities veikti. Tarp kitko, garsus Nikola Tesla 1896 metais užpatentavo paslaptingą rezonanso transformatorių (Teslos ritė), kuris veikia be jokių mantrų sukuriant iki keleto milijonų voltų įtampą ir tiesiog išmetantį žaibus. Taigi, galima pateikti versiją, kad vadžra – taip pat rezonansinis transformatorius, kuris turėjo labai aukštų pajėgumų.

Yra nuomonių, kad vadžros yra susijusios su torsioniniais (sukamaisiais) laukais. Pirmą kartą šį terminą 1922 metais panaudojo prancūzų mokslininkas, matematikas Eli Kartonas (Élie Cartan). Tai hipotetinis fizinis laukas, kurį suformuoja erdvės sukimasis. Po to torsioninių laukų teorija buvo labiausiai ginčytinas klausimas fizikoje. Manoma, kad oficialaus tokių laukų pripažinimo nebuvo daugiausia dėl to, kad šios teorijos šalininkai teigė, jog žmogus ir jo mintys gali generuoti sukimosį lauką ir jį valdyti.

Jei vadžra – senovės dievų ginklas, dievų, kurie pranoko mus (juk jie atskrido iš tolimų planetų, kas mums dar nėra pasiekiama), tai reikėtų suprasti, kad tie paslaptingi dievai galėjo kontroliuoti ir torsioninius-sukamuosius laukus.

Gal kas nors kada nors galės aktyvuoti vadžrą, tačiau ar nebūtų tai pavojinga, ar pasiruošusi žmonija tokiam žingsniui? Nes net tame pačiame „Mahabharata“ epe dievai įspėja, kad be tikslo negalima šio ginklo liesti, bet, net ir tikslui pasiekti, be neišvengiamo būtinumo juo nesinaudoti, nes tai gali atnešti didžiulių nelaimių žmonijai.