Laiko sutrikimų ir anomalijų mįslės

Vienas iš labiausiai paplitusių teiginių apie laiką sako: laikas nuolat yra visur. Deja, bet, jei tai būtų tiesa, tai mūsų gimtoji planeta prarastų bent pusę žmogaus širdžiai mielų paslapčių. Egzistuoja ryšys tarp normalios laiko eigos pasikeitimo ir "pražūtingų, užburtų" vietų.

Pats tiksliausias laikrodis “meluoja” Tunguskos “meteorito” kritimo vietoje, NSO nusileidimų vietose, įvairiuose “trikampiuose”, branduolinio ginklo bandymų vietose, prie Černobylio AE. Dažniausiai laikrodžiai šiose vietose vėluoja keliomis sekundės dalimis per valandą. Tačiau pagal dar iki galo neišsiaiškintą dėsningumą tam tikrais momentais gali rimtai “sutrikti laikas” (panašiai kaip išsilaisvina sukaupta energija). Ir tada...

Jau daug metų sklando lyg ir gandas, lyg ir tiesa: Majamio oro uoste besileidžiantis lėktuvas su 127 keleiviais 10 minučių dingo iš radarų ekranų ir radijo eterio. Paskui lėktuvas “iš niekur” vėl atsirado su visu ekipažu ir keleiviais, kurių laikrodžiai vėlavo 10 minučių.

Taip pat netikėtai 1982 metais viename iš laivų Juodojoje jūroje sustojo visi laikrodžiai. Tame pačiame Tsemeso įlankos rajone vėliau taip netikėtai pritrūko kelių sekundžių atlikti gelbėjimo manevrą garlaiviui “Nachimov” (ne vieninteliam šiame rajone nuskendusiam laivui).

Laiko sutrikimą galima sukelti ir dirbtinai, pavyzdžiui, naudojant branduolinį sprogimą. Semipalatinske (Rusija) S. Aleksejevas su dar dviem kariniais specialistais buvo prie gręžinio angos, kai tiesiai po jais, 3 km gylyje, nugriaudėjo sprogimas:

“Kažkas mane pakėlė, prieš mane buvę žmonės staiga atsidūrė žemai ir atrodė kažkokie baisiai sumažėję. Nustojau jausti žemę po kojomis, atrodė, jog visas pasaulis išnyko... Paskui pasigirdo nepaprastai sunkus ir pratisas atodūsis kažkur iš apačios, ir tada atsidūriau gilios daubos dugne - Ivanovas pradingo iš akių, o Konstantinas atsidūrė ant skardžio krašto, - pamačiau jį, padidintą kelis kartus tarsi per didžiulę linzę!

Vėliau banga nurimo, mes vėl stovėjome ant lygaus paviršiaus, kuris liūliavo kaip kisielius... Paskui tarsi stipriai buvo užtrenktos durys į kitą pasaulį, drebėjimas liovėsi, o žemė vėl sukietėjo, sugrąžindama man realios sunkio jėgos pojūtį...”

XVIII amžiuje Sicilijoje, Takono miestelyje, gyveno gerbiamas amatininkas Alberto Gordoni. 1753 metų gegužės 3 dieną amatininkas ėjo per pilies kiemą ir staiga netikėtai dingo lygioje vietoje, tiesiog “išgaravo” žmonos, grafo Zanetti ir kitų žmonių akyse. Apstulbę žmonės perkasinėjo viską aplink, bet nerado jokios ertmės, į kurią galima buvo įkristi.

Lygiai po 22 metų Gordoni atsirado vėl, atsidūrė toje pačioje vietoje, iš kurios dingo - dvaro kieme. Pats Alberto tvirtino, kad jis niekur nebuvo dingęs, todėl jį paguldė į beprotnamį. Ten tik po septynerių metų pirmą kartą jį pakalbino toks gydytojas tėvas Mario. Amatininkas iki tol jautė, kad tarp jo “dingimo” ir “sugrįžimo” praėjo visai nedaug laiko.

Tada, prieš 29 metus, Albertas staiga pateko tarsi į tunelį ir juo išėjo prie “baltos ir neaiškios” šviesos. Ten nebuvo jokių daiktų, tik keisti įrenginiai. Albertas pamatė į drobę panašų daiktą, pilną taškelių ir žvaigždučių, kiekviena iš jų pulsavo savo ritmu.

Ten buvo viena pailgoka būtybė su ilgais plaukais. Ji pasakė, kad jis pateko į laiko ir erdvės “plyšį”, ištraukti jį iš ten bus labai sunku.

Kol Albertas laukė savo sugrįžimo (o jis labai prašė grąžinti jį atgal), “moteris” papasakojo jam apie “skylutes, kurios atsiveria tamsoje, apie kažkokius baltus lašus ir mintis, kurios juda šviesos greičiu (!), apie dvasias be kūnų ir kūnus be dvasių, apie skraidančius miestus, kurių gyventojai yra amžinai jauni”.

Gydytojas buvo įsitikinęs, kad amatininkas nemeluoja, todėl išvyko su juo į Takoną. Albertas žengė žingsnį ir... pradingo vėl, dabar jau visiems laikams! Tėvas Mario, peržegnojęs save kryžiumi, įsakė aptverti šią vietą siena, pavadinęs ją velnio spąstais.

Iš kur mūsų planetoje atsiranda tokios “užburtos vietos”? Juk tam prieštarauja kitas mūsų pačių sukurtas mitas - laiko neveikia jokie gamtos reiškiniai. Pasirodė, kad laikas sulėtėja ne tik prie masyvių kosminių kūnų ar judant su maždaug šviesos greičiu. Daug bandymų patvirtino, kad yra ryšys tarp kūnų sukimosi greičio ir laiko pasikeitimų netoli jų (prie sukimosi centro laikrodžiai atsilieka, periferijoje -skuba).

Beveik visos vietos su anomaline laiko eiga mūsų planetoje yra būtent ten, kur didelės vandens masės teka ratu. Tai ir gigantiški (iki šimtų kilometrų) sūkuriai Bermuduose, ir jūrinių bei klastingų požeminių srovių posūkiai, upių linkiai. Pavyzdžiui, aukštos energijos laukai, fiksuojami Žigulio vingyje Volgos upėje, jau seniai garsėja savo keistais miražais ir daugybės NSO skrydžiais šiame rajone.

Šiek tiek mažesnį efektą sukelia oro viesulai, tornadai, tačiau ir jie neša visą “puokštę” reiškinių, susijusių su laiko pasikeitimais: laikrodžių vėlavimą, daiktų svorio pasikeitimą, neįprastų ekstrasensinių gabumų pasireiškimą žmonėms po viesulo poveikio ir kt. Puikus pavyzdys -bulgarų aiškiaregė Vanga. Po skrydžio viesulo viduje ji apako, tačiau mainais gavo gebėjimą numatyti ateitį ir galimybę kalbėtis su mirusiųjų dvasiomis.

Kartą Gruzijoje (1984 metais) patikrino, ar teisingai eina visi nesugedę laikrodžiai, kurie buvo rasti viesulo sugriautose namuose. Nebuvo rasta nė vieno išlikusio sveiko ar teisingai einančio žadintuvo, o viename kieme po nuolaužomis rastas elektroninis laikrodis skubėjo 8 minutėmis. Gaila, kad viesulai “nesutinka” atlikti kokybiškesnių eksperimentų.

Žinomas atvejis, nutikęs per Antrąjį pasaulinį karą, kai bombonešio ekipažas didelio debesuotumo sąlygomis grįžinėjo į savo pafrontės aerodromą. Praėjus pusvalandžiui nuo paskutinės buvimo vietos patikros, tas lėktuvas kažkaip įveikė likusius pusantro tūkstančio kilometrų ir iš “keisto debesies” išniro net už Uralo!

Sero Viktoro Goddardo lėktuvas 1934 metais taip pat pateko į didžiulį štormą, o to, kas jam nutiko, negalima nepavadinti “stebuklu”. Aplink buvo tamsūs tankūs debesys, ir staiga priekyje pilotas pastebėjo saulės nušviestą žemės plotą. Seras Goddardas įžiūrėjo labai ryškia saulės šviesa nutviekstą aerodromą, keistos išvaizdos angarus ir geltonus lėktuvus šalia jų. Nieko panašaus Škotijoje nebuvo, Goddardas tą tiksliai žinojo! Nutūpti nepavyko, lėktuvas vėl pakliuvo į kažkokį keistą debesį.

Po ketverių metų jis vis dėlto pateko į šį aerodromą, kur ką tik buvo pradėti geltonai dažyti lėktuvai. Goddardo, kuris vėliau tapo aviacijos maršalu, liudijimu, jis iš tikrųjų kažkaip pamatė šio aerodromo ateitį, tarsi apšviestą galingomis lempomis.

Neįtikėtini efektai atsiranda besisukančioje įkrautoje plazmoje. Šis stebuklas dažnai vadinamas kamuoliniu žaibu. Sutuoktiniai Artemovai iš Vladivostoko (Rusija) taip aprašė “Fenomeno” komisijai adresuotame laiške savo susitikimą su šiuo “svečiu iš kito laiko”:

“1990 metais pas mus pro langą įskrido kamuolinis žaibas. Žalos jis nepadarė, sprogo kažkaip be garso. Šoką patyrėme truputį vėliau, kai per televizorių pradėjo rodyti laidą “Laikas”, nors visi laikrodžiai bute rodė dar “be penkiolikos devynias”. Galbūt dar galima paaiškinti, kodėl sutriko elektroninis žadintuvas. Bet ir rankiniai mechaniniai laikrodžiai, ir net laikrodis su gegute kažkaip keistai atsiliko vienodai...”

Ką mes dar žinome apie laiką? Tai, kad jis pastovus ir nenutrūkstantis? Bet ryškų laiko diskretiškumo (t.y. trūkinėjimo) pavyzdį demonstruoja mums daug kosminių objektų, tarp jų ir keisčiausi iš jų - pulsarai.

Beje, šie kosminiai kūnai atitinka daug dirbtinumo požymių: maži dydžiai (maždaug kilometro), dideli greičiai (iki 500 km/val.), didelis stabilumas. Be to, pulsarai dažnai “išsidėsto” kosmose aiškiomis geometrinių figūrų linijomis (o geologijos ir minerologijos mokslų kandidato V. Neimano (Rusija) skaičiavimais, pulsarai nėra kamuoliai, jie yra disko arba cilindro formos).

Ufologijos archyvuose užfiksuota nemažai paslaptingų reiškinių, kurie vyksta su nepaaiškinamu periodiškumu. Ne kartą pačiose įvairiausiose vietose buvo stebimas keistas dėsningumas - NSO pasirodymas danguje lygiai po paros, po savaitės ar po metų nuo paskutinio vizito: 1913 metų vasarį virš Toronto (Kanada); 1950 metais virš Farmingtono (Naujosios Meksikos valstija, JAV); 1950 metais Kolymoje (Rusija); 1972 metų rugsėjį Tari mieste (Australija); 1977 metais Naujojoje Gvinėjoje; 1977 metais Hueskos provincijoje (Ispanijoje); 1978 metų gruodį Olocės mieste (Karelija, Rusija); 1982-1983 metais virš Žirnovskio miesto (Volgogrado sritis, Rusija); 1985 metais virš Batumio (Sakartvelas); 1985 metais netoli Senosios Poltavos (Volgogrado sritis, Rusija).

Ne mažiau stebina ir žmonių persikėlimai laike (tarp jų visai parai į ateitį ar praeitį).

Viename iš senosios Rusijos armijos pulko archyvų yra dokumentas apie tyrimą, patvirtintas visų pulko karininkų ir ypatingosios komisijos narių parašais:

“Pulke buvo laukiama paskirto pulko vado atvykimo. Vieną vakarą pastebėta, kad jam paruošto buto languose dega šviesa. Kai visi susirinko salėje, vadas išėjo iš kabineto, pasikalbėjo su karininkais ir davė kelis nurodymus. Kitą dieną vėl gauta žinia apie vado atvykimą. Nustebę karininkai vėl susirinko salėje.

Pro duris vėl įėjo vadas, kalbėjo tą patį kaip vakar, davė tokius pačius nurodymus ir, tęsdamas pokalbį, pasuko į kabinetą. Priėjęs prie durų, jis krūptelėjo ir paklausė: “Ar jūs matote?”. Kai kiti priėjo, pamatė prie rašomojo stalo sėdintį kitą pulko vadą - jo antrininką. Tikrasis vadas priėjo prie savo antrininko, o kai tas akimirksniu pranyko, tikrasis negyvas nukrito ant grindų”.

Tokių susitikimų “su savimi” turėjo P. Viazemskis Peterburge (jis pamatė save patį sėdintį ir rašantį laišką) ir imperatorė Anna 1740 metais, likus 3 dienoms iki mirties (sargyba pagal įsakymą vos neatidengė ugnies į netikrą imperatorę).

Žmonių (arba jų dvasių, fantomų) perkėlimas laike, kai keliautojas nesusitinka savo antrininko praeityje ir ateityje, baigiasi, laimei, be tragiškų pasekmių. Kai Markas Tvenas keliavo Kanadoje, Monrealyje jo garbei buvo surengti pietūs. Per juos tarp kitų svečių rašytojas šalia savęs pastebėjo ponią R. Vakare jam perdavė žinutę, kad kažkokia dama norėtų su juo susitikti. Rašytojas pažino ponią R., kuri atrodė ir buvo apsirengusi lygiai taip pat, kaip anksčiau. Bet R. labai nustebino Tveno pasakojimas — iš Kvebeko į Monrealį ji atvyko ką tik!

Tokios istorijos buvo nutikusios ir airių poetui Itsui; vienuolyno vadovui Alfonsui de Ligoro 1744 metais; anglų poetui Baironui Graikijoje 1810 metais.

Ar bandytumėte užginčyti tokį “dėsnį”: laikas teka tik viena kryptimi (“laiko strėlės” principas)! Nėra nė vieno dėsnio, draudžiančio laikui eiti “atgal”, visos fizinės formulės galioja laikui, tekančiam bet kokia kryptimi!

Bet kaip aptikti tokius “neteisingus” reiškinius? Juk atskirti juos nuo “normalių” kartais būna labai nepaprasta. Gali būti, kad specialiai ieškoti ir nereikės. Pakaks atlikti minčių eksperimentą: apsukti laiką jau žinomų paslaptingų ir neišaiškintų įvykių aprašymuose ir pažiūrėti, ar jie netaps labiau suprantami.

Profesoriaus N. Kozyrevo bandymai, kuriuose jis matavo nuo ryškių žvaigždžių ateinančio spinduliavimo greitį, visus tiesiog pribloškė. Eksperimento rezultatai buvo netikėti net pačiam Pulkovo (Rusija) observatorijos astronomijos profesoriui. Gal dėl to netrukus jį tiesiog apkaltino eksperimento klastojimu

Trumpai priminsime bandymo esmę: į žvaigždę (Sirijų) buvo nukreipiamas teleskopas. Jo fokuse buvo spinduliavimo registratorius (pavyzdžiui, kvarco generatorius). Rezultatas: daviklis fiksavo spinduliavimą, atėjusį iš taškų, kur mes matome žvaigždę dabar ir kur ji buvo prieš 8 metus (tokio spinduliavimo greitis lygus šviesos greičiui); kur ji yra dabar iš tikrųjų (spinduliavimo greitis yra nepaprastai didelis arba akimirksninis) ir iš taško, kur ji bus po 8 metų!

Paradoksalų rezultatą galima paaiškinti tik spėjant, kad paskutinis spinduliavimas atėjo iš žvaigždžių sistemos, esančios ateityje! Vadinasi, signalas judėjo ... prieš įprastą laiko tekėjimą!

Ufologijos archyvuose yra daug liudijimų apie NSO junginius. Kas tai? Tik įsivaizduokite - dangumi skrenda dvi “lėkštės”, priskrenda viena prie kitos ir ... pradingsta. Nesuprantama! Labai dažnai abu objektai būna visiškai arba beveik visiškai panašūs. Taip nutiko, pavyzdžiui, 1968 metais Alpėse, kai du objektai su cilindrais apačioje ir štangomis viršuje buvo veidrodiniai.

Kaip iš dviejų aparatų pasidarė vienas? Vienas įėjo į kitą? Paradoksą galima išaiškinti, spėjus, kad NSO iš pat pradžių buvo vienas. Bet mes jį matėme du kartus: jis judėjo ateities kryptimi, kaip ir mes. O kai jis skrido prieš mūsų laiko eigą, tai mes matėme tai kaip dviejų objektų susijungimą. Iš tikrųjų tai yra NSO skrydžio “krypties pasukimo” laike momentas.

P komentaras: tiesa slypi kažkur anapus, todėl tiesos ieškokite "duonos trupiniais"...