Barbadoso karstai: šeimyninio rūsio paslaptis

XIX amžiaus pradžioje Barbadose nutiko įvykiai, apie kuriuos vėliau kalbėjo visas pasaulis. kalba eina apie rūsį, kuriame nepakeliami švininiai karstai judėjo patys savaime.

Laidojimo rūsys iš koralinio akmens

Ši mirusiųjų saugojimo vieta buvo pastatyta 1805 metais, o po dvejų metų įvyko pirmosios laidotuvės. Patalpa buvo pastatyta iš plytų ir stambių koralinio akmens blokų. Įėjimą j pusiau rūsio patalpą saugojo marmurinė plokštė, kurią sunkiai patraukdavo ir vėl pastatydavo į vietą šeši stambūs negrai vergai. Šiaip ši istorija prasidėjo 1812 metų vasarą, kai mirė žemvaldys Tomas Čeizas. Žiauraus plantatoriaus nekentė visi, nuo juodaodžių vergų iki tų vergų prižiūrėtojų. Savo bjauriu charakteriu jis net privedė nuosavą dukrą prie savižudybės, ramią aštuonmetę Enę. Jos karstas buvo patalpintas laidojimo rūsyje.

Atėjo laikas, ir patį Čeizą švininiame karste paguldė laidojimo rūsyje. Kai tarnai atitraukė įėjimą dengusią plokštę, jie iš pradžių apstulbę spoksojo į vidų, o paskui, garsiai šaukdami, išsilakstė į šalis. Liūdintys giminaičiai pažvelgė į požemio tamsą ir su siaubu pamatė nematytą šventvagystę. Iki tol laidojimo rūsyje jau buvo palaidoti keli žmonės, ir anksčiau jų karstai tvarkingai stovėjo jiems skirtose vietose. O dabar ten buvo baisi netvarka. Vaikiškas karstelis su Enės palaikais gulėjo kažkur rūsio kampe. Atrodė, tarsi kažkas iš visų jėgų būtų jį ten numetęs. Kitas švininis karstas gulėjo ant šono. Trečias stovėjo atremtas į sieną. Žmonės apžiūrėjo plokštę, mūrą ir rūsio sienas, tačiau nerado jokių slaptų landų ar įtartinų įtrūkimų. Liūdintys giminaičiai sustatė švinines dėžes su palaikais į vietas, paskui įnešė Čeizo kūną, tada paskubomis uždengė įėjimą į laidojimo rūsį marmurine plokšte. Apskritai tai akmeninis rūsys buvo per mažas, kad jame būtų galima ką nors stumdyti. Tačiau faktas lieka faktu. Kažkokia neįtikėtina jėga prasiskverbė ten į vidų ir išmėtė karstus. Iškart buvo apklausti negrai vergai, bet jie, net ir kankinami, tvirtino, kad yra nekalti. Buvo aišku, kad jie patys žiauriai bijo artintis prie prakeikto “masos Čeizo” rūsio.

Vudu magija ar grybai pumpotaukšliai?

Po ketverių metų į laidojimo rūsį atnešė dar vieną kūną. Žmonės atvėrė įėjimą ir pamatė, kad griozdišką karstą su Čeizo kūnu nežinoma jėga numetė į tolimą kampą. Kiti karstai irgi buvo išmėtyti po visą patalpą. Juos vėl teko sustatyti į vietas. Smalsuoliai ištyrinėjo beveik kiekvieną rūsio centimetrą, bet vėl nieko įtartino nerasta. Tada gedintieji uždengė įėjimą plokšte, užantspaudavo įėjimą su moliu ir ant jo paliko savo pirštų antspaudus.

1819 metais įvyko naujos laidotuvės. Visi antspaudai nebuvo paliesti, tačiau viduje vėl vyravo visiška netvarka. Prisirinko daugybė žmonių, jiems vadovavo Barbadoso gubernatorius ponas Kombermeris, kuris ėmėsi ryžtingų priemonių užkirsti kelią šventvagystei. Jis įsakė mažus vaikiškus karstus sudėti virš suaugusių karstų. Akmeninės grindys buvo pabarstytos smėliu, kad nusikaltėlis paliktų ant jo savo pėdsakus. Tą kartą įėjimas į laidojimo rūsį buvo užteptas cementu, o ant jo gubernatorius paliko savo valdišką antspaudą. Kitų laidotuvių nelaukta. Lygiai po metų Kombermeris įsakė atverti rūsį. Apžiūrėję nepaliestus ženklus cemente, žmonės atitraukė plokštę. Ir pasirodė, kad karstai vėl išstumdyti. Smėlyje nerasta jokių pėdsakų, išskyrus tuos, kuriuos paliko judantys karstai, kai kurie iš jų nukrito nuo savo lentynų. Priblokštas ponas Kombermeris pasiūlė laidojimo rūsio savininkams iškelti karstus iš prakeiktos vietos ir palaidoti žemėje. Taip ir buvo padaryta. Nuo to laiko paslaptingas rūsys stovi tuščias. Tačiau vis atsiranda įvairaus plauko tyrinėtojų, kurie bando įminti krentančių karstų mįslę. Versijų buvo daugybė...

Pirmiausiai vietiniai gyventojai dėl visko apkaltino negrus ir jų grėsmingąją magiją. Tačiau šios versijos tyrimas nedavė jokių rezultatų. Antgamtiškų paslapčių mėgėjai pasiekė net juodaodžių burtininkę, kuri atlikdavo vudu ritualus. Ji pranešė, kad rūsyje siautėja kitos dvasios, neturinčios jokio ryšio su burtais.

Biologas Džo Nikelas atliko visai kitokį tyrimą. Jis buvo įsitikinęs, kad dėl visko kalti stambūs tropiniai grybai pumpotaukšliai, kurių daug auga Barbadose ir šiais laikais. Daug kas matė išknaisiotą grindinį su suskaldytais akmenimis, iš kurio kyšojo mėsingos
kepurėlės. Tačiau ši versija taip pat atkrito. Kombermerio žmonės, kurie apžiūrėjo laidojimo rūsį, turėjo rasti kokias nors pumpotaukšlio liekanas, tokio galingo, kad galėtų pakelti švininį karstą. Bet nieko panašaus jie nerado.

Ilgas grįžimas namo

Švininiai karstai Barbadose nebuvo kažkas ypatingo ar mirusiojo turtingumo įrodymas. Tokie karstai buvo daromi dėl žiaurios tikrovės. Pasitaikydavo, kad požeminiai vandenys paplaudavo kapines ir išnešdavo medinius karstus į atvirą jūrą. Sunkių švininių dėžių vanduo pakelti negalėtų.

Ilgą laiką žmonės manė, kad dėl visko kaltas vanduo. Pasitaikydavo, kad vietinių gyventojų rūsius užtvindydavo požeminiai vandenys. Taip galėjo nutikti ir su laidojimo rūsiu, kuriame buvo palaidotas Čeizas.

Uždaroje rūsio erdvėje, iki viršaus užpildytoje vandens, karstai teoriškai galėjo pakeisti savo vietą. Tarkim, jie pajudėjo dėl paslaptingų požeminių procesų poveikio ir pasislinko prie paties aikštelės, ant kurios gulėjo, krašto. Paskui, kai vanduo susigėrė į žemę, vienas iš jų galimai atsidūrė pavojingai arti krašto, nukrito ir nustūmė kitus.

Versija nebloga, bet turi vieną rimtą trūkumą, kuris nustelbia visus pranašumus.

Ant laidojimo rūsio akmeninių grindų ir sienose nebuvo nė vienos skylutės. Jis buvo izoliuotas nuo bet kokių išorinių poveikių, vadinasi, ir vandeniui nebuvo iš kur atsirasti.

Istorijos su savaime judančiais karstais buvo fiksuojamos įvairiose pasaulio vietose ir įvairiais laikais. Pavyzdžiui, 1844 metais Kuresaare saloje (dabar tai Estijos teritorija) karstai, buvę Bukschovedensų giminės laidojimo rūsyje, “elgėsi” taip pat. Tolesni įvykiai klostėsi standartiškai. Išniekintą rūsį kruopščiai apžiūrėjo, grindis pabarstė pelenais, paskui užantspaudavo ir pastatė sargybą. Po kelių dienų rūsį atidarė ir pamatė, kad metaliniai karstai buvo netvarkingai suversti patalpos viduryje.
Jokių slaptų tunelių ar ištraukiamų akmenų nebuvo rasta, nes jų tiesiog nebuvo.

Jokio logiško paaiškinimo nebuvo. Gal karstai nukrito nuo savo vietų dėl žemės plutos judėjimo? Bet kaimyniniuose laidojimo rūsiuose panašūs karstai elgėsi “ramiai”. O gal tai nežinomų piktadarių darbeliai? Bet kaip tada jiems pavyko prasiskverbti į vidų ir nepalikti jokių pėdsakų ant grindų?

Aplink savo ašį

Grįžkime prie Barbadoso salos karstų. Yra kelios jų keisto “elgesio” versijos. Pirmoji - paplitusi labiausiai: žmonės kaltina poltergeistą. Jau jis tai tikrai sugeba visur prasibrauti, net į iš vidaus užrakintas patalpas, ir mėtyti sunkius baldus. Logika aiški, bet paprastai tokie reiškiniai vyksta tik šalia nepilnamečių vaikų. Kaip tik dėl jų energetikos ir atsiranda “triukšminga dvasia”. Tačiau tėvų prigąsdinti vaikučiai Barbadose bijojo net prisiartinti prie rūsio.

Europos mokslininkai irgi tyrinėjo šį klausimą. Nuo pačios paslaptingų įvykių pradžios atsirado tokių, kurie kruopščiai užrašinėjo visus įvykius ir net piešdavo, kaip būdavo išmėtyti karstai keistame rūsyje. Pagal šiuos piešinius ir aprašymus mokslininkai nustatė, kad karstai patalpoje gulėjo ne chaotiškai Pastebėtas keistas dėsningumas. Jų galvūgaliai vienaip ar kitaip būdavo nukreipti į vieną pusę, dažniausiai į duris. Buvo panašu, kad visi karstai lėtai ir draugiškai staiga imdavo suktis aplink savo ašį. Paskui, įsirėmę vienas į kitą, pasislinkdavo iš vietos ir krisdavo. Tas pats nutinka su daugeliu metalinių daiktų, veikiant gravitacinėms arba elektromagnetinėms bangoms. Akivaizdu, kad Barbadoso žemės gelmėse vyksta kažkokie paslaptingi procesai. Jų skleidžiamas spinduliavimas vertė karstus suktis vilkeliu. Nors ir neaišku, kas judino karstus Barbadose ar kitose vietose, mokslininkai sutaria dėl vieno: tai buvo tik natūrali, nors iki šiol ir neištirta, gamtinės kilmės jėga, kurią reikia ištirti.

P komentaras: tiesos ieškokite "duonos trupiniais"...