Paranormalūs reiškiniai kalėjime, sargybinio pasakojimai

Šias istorijas papasakojo "Reddit" lankytojas, kuris prisistatė esąs pataisos pareigūnas, daug metų dirbęs Teksaso ir Mičigano kalėjimuose.

Būdamas pataisos įstaigos pareigūnas turėjau daug patirties

Ilgą laiką dirbau pataisos pareigūnu, dirbau Teksase ir Mičigane. Neseniai Mičigane pradėtas uždarinėti seniausias kalėjimas, kuriame kada nors dirbau, ir tai privertė mane susimąstyti apie visas paranormalias patirtis, kurias patyriau ten ir kituose kalėjimuose, kuriuose dirbau. Norėčiau su jumis pasidalyti kai kuriais ryškesniais paranormaliais potyriais, kuriuos patyriau dirbdamas šiuose kalėjimuose.

Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad niekada netikėjau vaiduokliais, kol nepradėjau dirbti pataisos namų pareigūnu. Pradėjau dirbti Teksase, įkalinimo įstaigoje. Dirbau naktinėmis pamainomis po 12 valandų nuo 18 val. vakaro iki 6 val. ryto. Pirmoji patirtis, kurią turėjau, buvo darbas žemesnio saugumo būryje. Baigdamas apžiūrą kalbėjausi su savo partneriu ir išgirdau stiprų trenksmą. Tuo metu buvo maždaug 3 val. nakties. Nė vienas kalinys neturėtų būti išlipęs iš savo gultų. Paklausiau savo partnerio, ar jis nežino, kas tai per trenksmas. Jie, būdami vyresnio amžiaus pareigūnai, man tiesiai šviesiai pasakė, kad vienete, kuriame dirbome, siautėja vaiduokliai. Jie papasakojo, kad garsas sklinda iš vienos nedidelės ramios kameros durų, esančios koridoriuje, tiesiogiai nematomame iš pareigūnų posto, ir apie tai, kad vienoje iš jų mirė kalinys. Kalinys esą mirė, nes tuo metu ten dirbę pareigūnai davė jam maišelį su maistu, kai kaliniams buvo pietų metas, o kalinys užspringo maistu ir mirė. Tikrai netikėjau, kad vienutėje vaidenasi, todėl nusprendžiau nueiti pažiūrėti į šias duris. Priartėjus prie durų garso stiprumas didėjo. Pačios durys akivaizdžiai drebėjo, tarsi kažkas jas daužytų. Nebuvo nieko, dėl ko durys galėjo taip drebėti. Man trūko žodžių. Vėliau tą patį vakarą dar kartą patikrinau duris ir ant durų lango stiklo matėsi išteptas rankos atspaudas.

Kitą patirtį patyriau toje pačioje įstaigoje, bet kitame būste. Buvo maždaug 1-2 val. nakties, o aš sėdėjau pareigūnų poste, stebėjau kameras ir kalbėjausi su savo partneriu. Pažvelgiau į vieną iš kamerų ir aiškiai pamačiau, kad dienos kambaryje prie stalo sėdi kalinys. Pasuku galvą ir pažvelgiu į dienos kambarį, o prie stalo, kurį ką tik mačiau per kamerą, niekas nesėdi. Paprašau partnerio nueiti patikrinti, nes niekas dar neturėtų būti išlipęs iš lovos. Atsuku kameros laiką atgal, kad pažiūrėčiau, ar galėčiau pamatyti, kur galėjo nueiti kalinys, kalinys kameroje tiesiog iš lėto išnyksta ir visiškai dingsta. Mano partneris grįžta į pareigūnų kabinetą ir abu vėl ir vėl žiūrime šį vaizdo įrašą. Vėliau tą patį vakarą per vieną iš apžiūrų pastebiu paliktą šlapių grindų ženklą, grąžinu jį į budėtojo spintą. Grįžtu į tarnybinę stotį, pažvelgiu atgal į sandėliuką ir pamatau tą patį paliktą šlapių grindų ženklą. Klausiu partnerio, ar jis iš manęs nesityčioja, nes aš ką tik padėjau ženklą, partneris neigia ką nors su juo daręs. Grįžtu į lauką ir įsitikinu, kad vėl padėjau ženklą į spintą ir užrakinau duris. Grįžtu į pareigūnų postą, o ženklas "šlapios grindys" vėl atviroje vietoje. Dabar abu su partneriu stebime šį šlapių grindų ženklą. Jis pradeda labai lėtai virsti ant vieno galo, dvi jo kojos atsiplėšia nuo žemės. Tada ženklas trenkiamas į žemę, tada jis ėmė greitai slysti koridoriumi, paskui grįžo atgal iki priešais spintos duris, o tada nutraukė bet kokį judėjimą. Mes su partneriu likusią nakties dalį atsisakėme išeiti iš pareigūnų posto, nes buvome be galo išsigandę.

Dar vienas įsidėmėtinas atvejis iš Teksaso. Dirbau Administrative segregation (ad seg) padalinyje, tikrai aukšto saugumo padalinyje, skirtame kaliniams, kurie nuolat įsivelia į muštynes ir sukelia daug problemų. Turėjome kalinį, kuris sėdėjo vienoje iš mūsų griežto stebėjimo kamerų, šiose kamerose paprastai laikomi žmonės, grasinantys susidorojimu. Vasarą kaliniai kartais tiesiog pasako, kad nori nusižudyti, kad būtų patalpinti į vieną iš šių kamerų, nes jose daug vėsiau ir jos yra netoli ventiliacijos angų, kurių nėra įprastose gyvenamosiose patalpose. Kaliniai man sakė, kad taip elgiasi ir kad nenori sukelti jokių problemų. Vėliau tą vakarą vienas iš mano partnerių ir aš stebėjome kameras ir staiga pamatėme per grindis judantį šešėlį. Galiausiai jis priėjo prie artimojo stebėjimo kameros ir dingo po durimis. Štai čia pasidaro truputį beprotiška. Aš apeinu ir patikrinu artimo stebėjimo kamerą. Kalinys vaikšto po kamerą. Paklausiu kalinio, ar jam viskas gerai, ir jis man atsako, kad kažkas negerai ir kad girdi balsus, kurių nėra. Bandau jį nuraminti, galiausiai jis nusiramina ir atsigula ant lovos. Vėliau mano partneris kviečia pagalbą, nes kalinys buvo prakandęs savo riešų odą, dėl to jam bėgo kraujas, laikė juos virš galvos ir tariamai kalbėjo kalbomis.

Kai pradėjau dirbti Mičigano kalėjimuose, dirbau dabar uždaromame kalėjime, kuris buvo pastatytas 1877 m. ir yra vienas seniausių kalėjimų, tebeveikiančių visose Jungtinėse Amerikos Valstijose. Čia turėjau tiek daug mažų patirčių. Durys užsitrenkdavo, girdėdavosi balsai, šaltas šaltis. Pirmoji tikrai reikšminga patirtis, kurią patyriau, buvo apie Kalėdas trečioje pamainoje. Dirbau seniausiame įstaigos skyriuje, paprastai ten kalinių nebūna, bet per kovidų pandemiją šį skyrių buvome atidarę atskiriems kaliniams. Neturėjau partnerio, nes trūko darbuotojų, todėl vienas iš kitų pareigūnų įrengė man televizorių, kad turėčiau kuo pramogauti, nes būdavau labai toli nuo visų kitų padalinių ir nuobodžiaudavau, neturėdamas su kuo pasikalbėti. Didžiąją nakties dalį vykdau apeigas, tarp jų žiūrėdamas televizorių. Staiga išgirstu trenksmą iš durų, kurios veda į koridorių, vedantį iki pat dar senesnės nenaudojamos pasmerktos kalėjimo dalies. Atidarau duris ir žvilgteliu į koridorių. Mane užklumpa šaltas vėjas ir staiga man ant rankų pasišiaušia plaukai. Uždarau duris visiškai išsigandęs. Einu, atsisėdu ir vėl pradedu žiūrėti televizorių. Televizorius ima sparčiai perjunginėti kanalus ir sustoja ties statiniu šuoru. Turiu būti perkelta į kitą skyrių, nes esu be galo išsigandusi.

Vieną dieną trečioje pamainoje aš ir mano darbo draugas dirbome pareigose, kurios leido mums turėti daug laisvo laiko ir jokių kalinių, kuriuos turėtume žiūrėti. Nusprendėme apžiūrėti kalėjimą. Tyrinėjome tunelius, kurie ėjo po kalėjimu, senus tvartus, senus nestatytus ginklų bokštus. Galiausiai nusprendėme nueiti apžiūrėti senąją pasmerktąją kalėjimo dalį iš mano ankstesnės patirties. Ten buvo dideli metaliniai vartai, esantys maždaug pusiaukelėje, kuriuos reikėjo atidaryti dideliu skeletiniu raktu. Grįžome į senąją pasmerktąją dalį ir mano draugas man papasakojo, kad šioje dalyje turėjo būti senoji segregacija. Turėjome naudoti žibintuvėlius, kad pamatytume, nes ši dalis tokia sena, kad joje nėra elektros energijos. Ten tvyrojusios energijos niekada nepamiršiu, vien buvimas ten mane pripildė baimės jausmo. Paprašau draugo eiti atgal ir mes pradedame grįžti į tą vietą, kur buvo koridorius prie vartų. Mano draugo žibintuvėlis staiga užgęsta. Mes nueiname iki koridoriaus ir beveik juodoje tamsoje nieko nematome. Išgirstame, kad kažkas bėga paskui mus, todėl ir mes pradedame bėgti koridoriumi. Mano draugas maigo raktą, nes girdime, kaip tai artėja. Mes atidarome vartus ir sprunkame iš ten. Vėliau pastebėjau, kad mano draugo rankos nusėtos raudonomis nagų žymėmis.

Štai ir viskas, ką jums galiu pasakyti. Tikiuosi, kad jums patiks apie tai skaityti.

Šiame straipsnyje gali būti teiginiu, kurie atspindi autoriaus nuomone. P komentaras: užsienis rašo, todėl tiesos ieškokite "duonos trupiniais"... atsirinkite faktus. Patiko pasidalinkite.