Ką daryti, jei namuose apsigyveno kandys, tarakonai ar skruzdės?

Kartais net į kruopščiai puoselėjamus ir nuo svetimų akių saugomus namus gali pasibelsti netikėti svečiai – ne staiga aplankyti sumanę giminaičiai, o mažesni padarėliai, kurių draugijos vengia kiekvienas: kandys, tarakonai, skruzdės. Kaip su tokiais įsibrovėliais kovoti tradiciniais ir netradiciniais būdais?

Paklaustas, kuris gyvio pasirodymas namuose vertas blogiausio scenarijaus titulo, vaistininkas Kęstutis Beržinis nedvejodamas atsako – to „neprieteliaus“, kuris ir apsigyveno šalia.

„Žalos pridaro visi kenkėjai. Drabužinių kandžių sugadinti prabangūs kailiniai ar kašmyro audinio rietimas, maistinių kandžių suniokotas kruopų kilogramas, faraoninių skruzdėlių „sukąstas“ ir išbertas vaikutis ar tarakonų puotos naktį, kai jie kartais net užsimano „užkąsti“ namų šeimininko blakstienų. Niekam nebūtų malonu, jei bet kuris šių scenarijų virstų realybe namų aplinkoje“, – tvirtina jis.

Kaip apsaugoti namus?

Pasak vaistininko, dažniausiai nepageidaujami atvykėliai pastebimi ne iš karto: jei tarakoną išvystame dienos metu, tai kiek jų dar išlenda naktį, jei pastebėta skraidanti maistinė ar drabužinė kandis, kuri nesimaitina ir tik deda kiaušinius, iš kurių ritasi amžinai alkanos lervos – užteršimas yra senas. Sutikus namie skruzdę, reikėtų suprasti, kad jų čia yra 9 kartus daugiau, nei matome, mat maisto išeina ieškoti tik darbininkės. Tad sunaikinus tik jas, nebus pasiektas norimas rezultatas – reikia įbrukti nuodingo maisto, kurį darbininkės parneštų ir išalkusiai bendruomenei.

„Trumpai tariant, privalome užverti kelius – peržiūrėti plyšius, tarpus prie įvadų, ventiliacijos angas ir pan. Be to, jau parduotuvėje perkant kruopas, džiovintus vaisius ar riešutus derėtų patikrinti, ar nėra „voratinklių“, neimkime, pagaliau, lauktuvių iš kaimynų, jei ten pamatėme maistinę kandį. Būtų gerai, jei šaldiklyje turėtumėme vietos ir ten kokiai parai galėtumėme sudėti nusipirktą bei kandžių mėgstamą maistą. Geriausia tokius produktus laikyti gerai uždaromoje stiklinėje ar plastmasinėje taroje“, – sako K. Beržinis.

Jis priduria, kad kenkėjams, be maisto, dar reikia drėgmės, šilumos ir tamsos, todėl šaltesnėje bei sausesnėje aplinkoje prastėja kenkėjų dauginimasis.

Grėsmės sveikatai

Kalbėdamas apie pavojus sveikatai, vaistininkas sako, kad tarakonai, keliaudami per daugybę ūkių, gali pernešti salmoneliozės, vidurių šiltinės, šigeliozės, poliomielito, amebiozės ar net tuberkuliozės sukėlėjus.

„Tarakonų išmatos gali alergizuoti, o skruzdėlės geba pergabenti ne tik kai kurias bakterijas ir virusus, bet ir helmintų kiaušinėlius. Tai tik įrodo, kokia didelė problema yra šie gyviai. Tokia, kad gali prireikti net ir šeimos gydytojo pagalbos“, – teigia K. Beržinis.

Pasitelkiant minėtų gyvių naikinimui skirtas chemines priemones, jis pataria būti atsargiems ir nepatingėti perskaityti naudojimo instrukciją.

„Derėtų nepatingėti išstudijuoti cheminės medžiagos aprašą, naudoti reikalingas apsaugos priemones, taip pat tinkamai paruošti aplinką išnešant ar uždengiant daiktus, kuriems gali būti kenksmingas sąlytis su naudojamomis priemonėmis. Ypatingai svarbu saugoti mažamečius vaikus ir augintinius. Idealu, jei naikinimą atlieka specialistai, o dėl to iš anksto susitariama su kaimynais“, – atkreipia dėmesį K. Beržinis.

Patekus ant odos, naikinimo priemonę būtina kuo greičiau nuplauti tekančiu vandeniu su muilu, o jos įkvėpus – kuo greičiau išeiti į gryną orą. Jei atsirado dusulys, pykinimas, svaigulys, vaistininkas pataria paskambinti Apsinuodijimų informacijos biuro specialistams arba kreiptis į gydytoją.

Liaudies metodai

K. Beržinis rekomenduoja į kovą su įvairiais gyviais pasitelkti ir natūralias augalines priemones, tačiau perspėja, kad jos nebus tokios efektyvios ar stiprios palyginti su cheminėmis.

„Vaikystėje kaime, prisimenu, keletas šakelių gailių spintoje ar džiovinti kaštonai kailinių kišenėje buvo mirtis drabužinėms ir kailinėms kandims. Tiesa, dabar nebūčiau drąsus siūlydamas tokią priemonę. Įsiminė ir jaunystėje skaityta vieno fitoterapijos profesoriaus istorija – prireikė jam paprastųjų lūgnių šaknų, gal reumatui, dermatitui gydyti, o gal vyriškumui pastiprinti. Supjaustęs jas griežinėliais ir suvėręs lyg grybus ant siūlo, pakabino virtuvėje. Tik vėliau pastebėjo, kad iš buto dingo tarakonai ir daugiau nebegrįžo, o vieną naktį balkone išvydo, kaip prie atviro lango prisiartinusi tarakonų orda staiga sustojo, apsisuko ir nužygiavo į kitą butą, kur, matyt, lūgnė niekada nedžiūvo“, – dalijasi vaistininkas.

Pasak jo, yra visa galybė augalų, turinčių vabzdžius atbaidančių savybių. Tai ir diemedis, pelynas, bitkrėslė, serentis, lauramedis, česnakas, cinamonas, nimbamedis – tiksliau, šaltu būdu iš jo vaisių spaustas aliejus. Mirtinas užkandis tarakonams gali būti ir valgomoji soda, lygiomis dalimis sumaišyta su cukraus pudra ir pakvepinta vanilinu.

„Žmonės vis dar dažnai ieško boro rūgšties miltelių, kuriais dėl toksiškumo nebėra prekiaujama – matyt, dar gyvas daugelio atmintyje rutuliukų receptas tarakonams naikinti iš kiaušinių trynio, bulvės ir 20 g boro rūgšties. Šalia šių kenkėjų verta prisiminti ir blakes, blusas, kurių tik daugėja. Nuo seno buvo mitas, kad tai nešvaros palydovas, bet šitie gyviai kanda visus, jų esame ir išpuoselėtoje aplinkoje. Tik blakės labiau viršutinę kūno dalį, o blusos – apatinę. Kaip bebūtų, gydyti reikia lovą, o ne kūną“, – reziumuoja K. Beržinis.

savaitė.lt