Alijošiaus nauda

Alijošius dėl mėsingų, dygliuotų lapų primena kaktusus, tačiau priklauso lelijinių šeimai. Jį vadina pirmosios pagalbos augalu ir vartoja farmacijoje, kosmetikoje.

Alijošiaus šaknys nedidelės, lapai mėsingi, gausiai suaugę. Juose yra daug vitaminų, mineralų, fermentų. Alijošius – unikalus augalas. Išrovus jis dar išgyvena kelis mėnesius ar net metus. Jame yra medžiagų, kurios padeda žaizdoms užgyti. Senoliai, pastebėję šią savybę, pritaikė ją. Savo gydomąja galia šis augalas buvo žinomas dar senovės egiptiečiams, graikams, alžyriečiams, arabams, indėnams, kinams.

Alijošių, kaip kosmetikos priemonę, naudojo Kleopatra. Žyniai juo rekomenduodavo gydyti žaizdas, nudegimus, furunkulus, esant nemigai, virškinimo sutrikimams, skausmams, užkietėjus viduriams, sutrikus inkstų darbui ir kt.

Indėnai ir meksikiečiai alijošių vartojo gerinti virškinimui. Kuboje alijošių sultimis su romu gydydavo peršalimo ligas, o Kongo medžiotojai juo gindavosi nuo prakaito (apsidėdavo kūną alijošių lapais).

Sultinguose alijošiaus lapuose yra antraglikozidų, dervų, eterinių aliejų, fermentų, karčiųjų medžiagų, vitaminų, fitoncidų.

Šiame augale yra 20 iš 22 aminorūgščių, būtinų žmogui.

Neseniai mokslininkai jame surado dar vieną retą ir sudėtinį angliavandenį – acemananą, kuris vartojamas gydant gripą, opas.

Jame taip pat rasta medžiaga, stabdanti vėžinių ląstelių augimą. Biologiniai stimuliatoriai daro įtaką žmogaus augimui ir organizmo stiprinimui.

Alijošiaus sirupas vartojamas sergant mažakraujyste, jo vandens užpilas – odos ligomis, ekstraktas – radiacijos sukeltiems padariniams pašalinti.

Alijošiaus ekstrakto dedama į kremus, pienelius nuo raukšlių, naudojama esant sudirgusiai ir riebiai odai.

Šis augalas žinomas ir kaip tulžį varanti, laisvinamoji, stiprinanti imunitetą priemonė.

Jis yra natūralus augalinis antibiotikas – jo sultys naikina daugelį mikrobų.