Antrininkai - tai mūsų antrasis „aš“?

Kaip žinoma, antrininkais vadinami tos pačios lyties žmonės, labai panašūs vienas į kitą. Kartais tai būna dvyniai, bet dažniausiai visiškai svetimi žmonės. Antrininkų panašumas neretai praktiškai panaudojamas. Pavyzdžiui, nusikaltėliai pasinaudoja antrininkais, norėdami užsitikrinti tvirtą alibi. Antrininkus turėjo nemažai istorinių asmenybių. Būna atvejų, kad ir paprasti žmonės susitinka su savo kopijomis.

Paslaptingas dubleris

1964-ųjų m. žiemą į gimtus kraštus keliavo Gordonas Berouzas. Jis ką tik baigė tarnybą armijoje. Vaikiną nepaprastai traukė namo, todėl už senutėlio „Fordo“ vairo jis sėdėjo jau 18 valandų be pertraukos. Gordonas labai pavargo, jį ėmė miegas, su kuriuo kovoti darėsi vis sunkiau. Sukaupęs visas jėgas jis pervažiavo Laramio miestelį. Už paskutinių namų miestelio pakraštyje šalikelėje stovėjo žmogus, kuris pakėlė ranką, norėdamas susistabdyti pakeleivingą mašiną.

Gordonas sustojo ir nuleido durelių stiklą, norėdamas sužinoti, kur žmogus nori keliauti. Buvęs kareivis pažvelgė pro atvirą langą ir pagalvojo, kad iš nuovargio jam prasidėjo haliucinacijos - prie automobilio priėjęs žmogus buvo tiksli jo kopija. Skirtumas buvo tik drabužiuose - nepažįstamasis buvo apsirengęs plonais sportiniais kariniais marškinėliais. Nors lauke buvo gana vėsu, tačiau atrodė, kad keliautojas jaučiasi visai gerai taip apsirengęs. Kabinoje pakeleivis pasakė, jog gali pavairuoti, kad Gordonas kiek pamiegotų ir pailsėtų. Šis su džiaugsmu sutiko. Jis beveik iš karto užmigo ir miegojo keletą valandų. Kai atsibudo, pamatė, kad automobilis stovi kelkraštyje, keistasis pakeleivis nejudėdamas sėdi vairuotojo vietoje. Pamatęs, kad Gordonas atsibudo, jis išlipo iš mašinos ir patraukė nuo kelio tiesiai į laukus. Pailsėjęs ir pamiegojęs Gordonas nuvažiavo toliau, mąstydamas apie keistą susitikimą.

Tokios reikalingos kopijos

Tikriausiai ne vienam iš mūsų yra tekę patekti į keistą situaciją, kai gatvėje sutiktas žmogus labai panašus į vieną iš pažįstamų ar net giminaičių, tačiau, užkalbinus tą žmogų, paaiškėja, kad jis esąs visiškai ne tas žmogus, kuriuo jį palaikėme. Po to mes dar ilgai stebimės tokiu nepaprastu panašumu. Kaip galima paaiškinti antrininkų egzistavimą ir koks jų vaidmuo asmeniniame ir visuomeniniame žmonių gyvenime?

Antrojo pasaulinio karo metu kariaujančios pusės naudojo antrininkus tam, kad apgautų priešininką. Britų karinis veikėjas ir aktorius-mėgėjas Meirikas Edvardas Kliftonas Džeimsas buvo nepaprastai panašus į feldmaršalą Bernardą Montgomrį (liaudyje dažnai vadintą Mončiu), kai pastarasis buvo slaptame karinės vadovybės pasitarime ir vadovavo sąjungininko armijos įsiveržimo į vokiečių okupuotą Prancūziją pasiruošimui. Kliftonas Džeimsas išliko gyvas kare, o vėliau parašė savo atsiminimų knygą „I Was Monty’s Double“ („Aš buvau Mončio antrininku“). Vėliau pagal šią knygą buvo pastatytas kino filmas.

Yra įtarimų, kad 1941-ais metais Hitlerio padėjėjas partijoje Rudolfas Hesas likus nedaug laiko iki užplanuotos slaptos „komandiruotės“ į Didžiąją Britaniją vesti derybų dėl separatinės taikos buvo nužudytas jam pavydėjusių nacistų. Hesas buvo pakeistas antrininku, kurį anglai internavo, paprasčiau pasakius - suėmė. Niurnbergo procese Hesas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, jis bausmę atliko Berlino „Špandau“ kalėjime. Kalėjime praleido 32-us metus. Po mirties buvusio kalinio kūną apžiūrėjo medikai. Jie atkreipė dėmesį į tai, kad ant velionio kūno nebuvo nė vieno rando nuo daugybės sužeidimų, kuriuos Hesas patyrė kovos lauke Versija apie antrininką buvo sustiprinta dar vienu argumentu.

Neseniai spaudoje pasirodė sensacingas pranešimas - 1945-ais metais prie Berlyno bunkerio aptikti dviejų apanglėjusių žmonių kūnai priklausė ne Adolfui Hitleriui ir Ievai Braun, bet jų antrininkams.

Antrininkai iš kitų pasaulių

Fiziniai antrininkai, turintys nepaprastą fizinį panašumą su savo „originalu“, visiškai skiriasi nuo dvasinių antrininkų, su kuriais teko susidurti daugeliui žmonių.

Labiausiai žinomas dvasinio antrininko tipas dažnai vadinamas vokišku žodžiu „doppelganger“, kurį pažodžiui galima išversti kaip „kartojantis kažkieno žingsnius“. Psichologai mano, kad tai yra gyvi žmonių natūralaus dydžio vaiduokliai. Jie paprastai būna lengvai permatomi. Jie neatrodo nei materialiomis, nei gyvomis būtybėmis, negali savarankiškai veikti, tik kopijuoja savo fizinių originalų judesius ir mimiką, tarsi atvaizdas veidrodyje. Dažniausiai tokie antrininkai pasirodo vėlai naktį arba prieš aušrą, o juos mato žmonės, esantys streso būsenoje arba labai pavargę.

„Dopelgangerio“ fenomenas yra žinomas jau seniai. Dar IV amžiuje pr.m.e. gyvenęs graikų filosofas Aristotelis rašė apie žmogų, kuris, išėjęs pasivaikščioti, kiekvieną kartą sutikdavo savo antrininką. Senovėje gyvenę persai antrininkų-vaiduoklių egzistavimą laikė visiškai normaliu reiškiniu.

Kompromisinis variantas

Yra nemažai atvejų, kai antrininkas, nebūdamas fiziniu originalo atvaizdu, tuo pačiu metu atrodo kaip tikras žmogus. Tai galėjo būti Gordono Berouzo atveju. Apie kitą atvejį artimų draugų rate papasakojo garsus vokiečių rašytojas ir mąstytojas Johanas Volfgangas Getė.

Kartą Elzase jis raitas ant arklio jojo namo iš draugo ir pakeliui susitiko savo antrininką, kurį matė vos keletą sekundžių. Per tą laiką spėjo pastebėti, kad antrininko rūbuose vyravo pilka ir geltona spalva. Getė nebuvo prietaringas žmogus, todėl nesureikšmino šio susitikimo. Jis šį įvykį atsiminė po aštuonių metų, kai vėl teko keliauti tuo pačiu keliu. Ir šį kartą jis buvo apsirengęs pilkos ir geltonos spalvos rūbais - kaip kažkada buvo apsirengęs antrininkas. Rašytojas pagalvojo, kad jam anksčiau buvo suteikta galimybė akimirkai pažvelgti į ateitį „sielos akimis“.

Asmenybės susidvejinimas - realybė?

Yra žinomi žmonių pasakojimai apie tai, kad jiems teko matyti ar net kalbėti su kažkieno antrininku tuo metu, kai originalas buvo visiškai kitoje vietoje.

Niujorko verslininkas Eriksonas Gorikas 1955-ais metais savo įkurtos prekybos firmos reikalais iškeliavo į Oslą. Jis prieš tai niekada nebuvo buvęs šiame mieste. Tačiau viešbučio portjė su juo pasisveikino tarsi su senu pažįstamu, sakydamas, kad jam malonu vėl matyti nuolatinį lankytoją. Gorikas nusistebėjo, tačiau nusprendė, kad portjė paprasčiausiai apsiriko. Dar labiau verslininkas nustebo, kai kitą dieną, savo prekybos partneriams telefonu pranešęs apie savo atvykimo tikslą, išgirdo atsakymą, kad visi šie klausimai buvo apsvarstyti ir išspręsti ankstesnio Goriko vizito metu.

Dalis tyrinėtojų mano, kad tokie reiškiniai - taip vadinamos minties projekcijos pasekmė. Ji susidaro, kai žmogus turi kažkokį didelį norą, apie tai svajoja, intensyviai galvoja apie būsimą susitikimą. Toks žmogus turi būti labai stiprios valios. Šią hipotezę patvirtina žinomi atvejai, kai atsiranda „krizinių situacijų vaiduokliai“, t.y. artimieji ir giminės mato vaiduoklį žmogaus, kuris tuo metu patiria didžiules fizines ar emocines apkrovas.

Tačiau ši hipotezė negali paaiškinti įvykio, kuris nutiko maždaug prieš 160 metų Masačiusetso valstijoje (JAV). Apie šį įvykį paliudijo vietinis pastorius Mauntfordas. Jis apsilankė pas draugus, kurie laukė tą dieną atvykstančių savo giminaičių. Likus nedaug laiko iki sutuoktinių atvykimo visa kompanija išėjo iš namo į lauką jų pasitikti. Netrukus tolumoje pasirodė arkliais kinkyta karieta. Kai karieta priartėjo prie pasitinkančiųjų, ji ne sustojo, o pravažiavo pro šalį. Karietoje sėdėjusi pora nekreipė jokio dėmesio į žmones, stovinčius prie kelio. Sutinkantieji nespėjo atsigauti nuo patirto sukrėtimo, kai kelyje vėl pasirodė ta pati karieta ir iš tos pačios pusės, kaip ir pirmu atveju. Šį kartą keliautojai ėmė iš tolo šypsotis, sustojo prie pasitinkančių žmonių, išlipo iš karietos ir su visais šiltai pasisveikino.

Tyrinėtojai bandė įvairiai paaiškinti šį atsitikimą. Vieni galvojo, kad vienas iš karietoje sėdėjusių žmonių nesąmoningai sutinkantiems žmonėms pasiuntė artėjančios karietos atvaizdą. Kiti šį įvykį bandė paaiškinti grupinės haliucinacijos fenomenu.

Su antrininkais susijęs reiškinys, vadinamas biolokacija, kai vienas ir tas pats žmogus vienu metu matomas skirtingose vietose. Vienas iš žinomiausių biolokacijos atvejų nutiko XIX amžiuje ir yra susijęs su prancūzų mokytoja Emilija Sadži, kurią žmonės ne kartą tuo pačiu metu matė skirtingose vietose, kurios gana toli nutolusios viena nuo kitos.

Visiškai galimas dalykas, kad kartais mums pavyksta sutikti kažkieno antrininką - juk kartais žmonės būna panašūs tarsi du vandens lašai, nors jie nesusieti jokiais giminystės ryšiais. Yra netgi organizuojami tokių antrininkų konkursai. Vienas iš žinomiausių konkursų - tai Ernesto Hemingvėjaus antrininkų festivalis.

Vis tik dauguma atvejų, kai įvyko susitikimas su antrininku, kelia sumaištį tradicinių pažiūrų prisilaikantiems mokslininkams. Beje, netradicinių - taip pat...

Straipsnio autoriaus nuomone gali nesutapti su svetaines administracijos nuomone, o taipogi ir su skaitytojo nuomone.