Bru na Boino slėnio paslaptys

Maždaug už 40 kilometrų į šiaurę nuo Airijos sostinės Dublino, Mito grafystėje, stovi didžiulis priešistorinis kompleksas, kuriame yra 40 kapaviečių. Jis kartais vadinamas „Bru na Boino karališkomis kapinėmis“ (air. Bru na Boinne). Kompleksas užima 10 kvadratinių kilometrų plotą. Iš trijų pusių jį supa Boino upė, kuri šioje vietoje daro didelę kilpą - tikriausiai, žmonės, kurie šią vietą pasirinko savo protėviams laidoti, buvo įsitikinę, kad šventos upės vandenys apsaugos jų kapus.

Statiniai Boino slėnyje yra tūkstančiu metų senesni už garsųjį Stounhendžą ir penkiais šimtais metų už egiptiečių piramides Gizoje! XX amžiaus 8-ame dešimtmetyje buvo pradėti plataus masto archeologiniai tyrimai, tačiau iki šiol klausimų yra daugiau nei atsakymų (paranormal.lt).

Seniausi Žemėje?

40 nedidelių pilkapių supa tris didžiules apskritas kapavietes - Niugrendžą (Newgrange), Doutą (Dowth) ir Knoutą (Knowth). Jų skersmuo siekia dešimtis metrų. Šios kapavietės yra taip vadinamo koridorinio tipo: į laidojimo kamerą, esančią po pylimu, veda ilgas ir siauras koridorius, sudarytas iš masyvių akmens blokų. Tyrinėtojai paskaičiavo, kad kiekvienos kapavietės įrengimui seniesiems Boino slėnio gyventojams prisireikė ne mažiau kaip po 50 metų.

Kapaviečių amžius - apie 5 tūkstančiai metų. Jos buvo pastatytos neolito epochoje, kai Boino upės slėnyje apsigyveno pirmieji Airijos žemdirbiai. Jie nepaliko jokių rašytinių šaltinių, todėl nieko negalima pasakyti apie jų visuomeninę santvarką. Kai kurie tyrinėtojai daro prielaidą, jog jie naudojo vergų darbą, o kiti yra įsitikinę, kad „Airijos piramides“ sukūrė laisvi žmonės. Kad ir kaip ten buvo iš tiesų, tačiau 2750-2250 metais prieš mūsų erą Boino slėnio gyventojai pastatė statinius, kurie šiandien laikomi pačiais didžiausiais ir seniausiais megalito paminklais Europoje.

Nuo bikerių iki normanų

Amžius keitė amžių. Nugrimzdusius į užmarštį Bru na Boino „piramidžių“ statytojus pakeitė bikeriai (iš anglų kalbos „the beaker“ - taurė). Taip archeologai pavadino bronzos amžiaus kultūrą, kurios gyventojai iš molio gamino taurės formos puodus. Bikeriai Bru na Boiną laikė šventa vieta, kurioje gyvena svetimos tautos dvasios, su kuriomis geriau nesipykti.

Praėjus trims tūkstančiams metų po kapaviečių pastatymo į Bru na Boino slėnį atėjo keltai. Tuo metu Niugrendžas, Doutas ir Knoutas jau atrodė kaip didžiulės natūralios kalvos, todėl nieko nuostabaus, kad keltai pačią didžiausią kapavietę - Knoutą - pasirinko vieta pilies statybai. Norėdami geriau įtvirtinti pilį, keltai kalvą apsupo grioviais ir pylimu, dėl to jiems teko sugriauti įėjimus į kapavietę. Tačiau jiems pavyko patekti į kapavietės vidų - apie tai liudija užrašai ant koridoriaus sienų, atlikti taip vadinamu ogaminiu raštu, kurį naudojo būtent ši tauta.

Naujieji Boino slėnio šeimininkai po savęs irgi paliko kapaviečių. Vienoje jų archeologai aptiko dviejų jaunuolių palaikus. Jie buvo palaidoti kartu su žaidimo kauliukų rinkiniu. Ar tai azartiškų žaidėjų kapas, kurie buvo nubausti, siekiant pamokyti kitus žmones, ar dviejų draugų, kuriems artimieji į kapą įdėjo kauliukus, kad jie ir anapusiniame gyvenime galėtų žaisti savo mėgstamus žaidimus?

Naujasis Boino slėnio istorijos etapas apima VIII-IX amžius. Tuo metu Knouto pilis tapo vienos iš 120 Airijos karalysčių sostine. Ankstyvaisiais viduramžiais žmonės bijojo žengti į paslaptingus Bru na Boino kapaviečių koridorius. Jie buvo įsitikinę, kad šie koridoriai veda į požeminį pasaulį, kuriame gyvena paslaptinga tuata de danan (air. Tuatha Dė Danann) tauta — mitinė antgamtinių žmonių, apsigyvenusių po žeme, rasė.

Tačiau archeologai ant koridorių sienų aptiko VIII-IX amžių užrašus, kuriuose minimi Konanas, Teimtenachas ir Snedgesas. Šie narsuoliai, akivaizdu, niekino pavojus, kuriuos kėlė baisieji požemių gyventojai, ir bandė įminti kapaviečių paslaptis.

1169 metais į Airiją iš Anglijos atėjo normanai, tačiau Boino slėnį jie pasiekė tik 1175 metais. Normanai perstatė ant Knouto stovinčią pilį ir ją pavertė savo atraminiu punktu.

Po to, kai normanai įsitvirtino Airijoje, jie savo įgulą perkėlė patogesnę vietą. Boino slėnis ištuštėjo. Palaipsniui jame apsigyveno valstiečiai, atsirado ūkiai ir kaimeliai.

Rytinės saulės spinduliuose

1699 metais į Bru na Boino kalvas atėjo darbininkai, kuriems prisireikė skaldos kelių tiesimui. Kokia buvo jų nuostaba, kai jau po kelių smūgių laužtuvu iš po žemių ėmė lįsti didžiulių senovinių statinių fragmentai!

Šis atradimas mokslininkų tarpe sukėlė tikrą sąmyšį. Dar pilnai nesuvokdami, ką savyje slepia Bru na Boino kalvos, jie padarė prielaidą, kad paslaptingieji statiniai priskiriami keltų epochai. Kai kurie mokslininkai netgi teigė, kad jie pastatyti dar vėliau.

XVIII amžiuje anglų mokslininkas Čarlzas Valansis (Charles Vallancey) vieną iš trijų Bru na Boino „piramidžių“ — Niugrendžą - apibūdino kaip „saulės urvą“. Valansis buvo įsitikinęs, kad šis statinys susijęs su senovinėmis apeigomis, pavyzdžiui, vasaros ir žiemos saulėgrįža.

Plataus masto Niugrendžo tyrimai, 1967 metais pradėti vadovaujant profesoriui Maiklui O‘Keliui (Michael J. O'Kelly), parodė, kad Niugrendžas iš tiesų orientuotas tokiu būdu, kad gruodžio 21 dienos ryte per žiemos saulėgrįžą virš horizonto kylančios saulės spinduliai praeina pro įėjimą ir 17 minučių apšviečia laidojimo kameros vidų. Šį reiškinį O‘Kelis pirmą kartą pamatė 1969 metais, ir nuo to laiko jį galima stebėti kiekvienais metais - Niugrendžo kapavietė šiuo metu yra restauruota ir atvira lankytojams.

Šis faktas liudija, kad dar 3 tūkstantmetyje prieš mūsų erą senieji Airijos gyventojai labai gerai žinojo astronomiją. Paaiškėjo, kad ne vien astronomiją. Jie buvo ir puikūs inžinieriai. Airijos „piramidės“ techniniu požiūriu yra netgi sudėtingesni statiniai už Egipto piramides, pastatytas penkiais amžiais vėliau.

Niugrendžo kapavietės skersmuo yra 90 m, aukštis - apie 15 m. Koridorius, kurio ilgis yra 20 m, veda į laidojimo kamerą, kurios pagrindą sudaro didžiuliai ratu vertikaliai sustatyti monolitai, sveriantys 20-40 tonų. Laidojimo kameros įrengimas kažkuo primena Stounhendžą, tik čia akmenų žiedas iš viršaus uždengtas žemės ir skaldos pylimu. Laidojimo kameroje išliko didelė ritualinės paskirties taurė, o sienose padarytos nišos, kuriose kažkada ilsėjosi ramybėje čia palaidotų kremuotų žmonių palaikai.

Trigubos spiralės mįslė

Įėjimą į kapavietę žymėjo nuo 1,5 iki 2,5 m aukščio akmenų ratas. Dar vienas ratas iš 97 vertikaliai stovinčių akmenų juosė pylimo perimetrą. Ant visų šių akmenų, taip pat ant koridoriaus ir laidojimo kameros sienų yra ornamentai, sudaryti iš zigzagų, trikampių, koncentrinių apskritimų, tačiau labiausiai paplitęs elementas yra trigubos spiralės atvaizdas. Šis simbolis buvo labai paplitęs neolito epochoje ir, kaip mano mokslininkai, jis susijęs su mirties ir atgimimo ciklu. Dauguma trigubų spiralių pavaizduota prie įėjimo į kapavietę, tarsi taip būtų pažymėta riba tarp mirusiųjų ir gyvųjų pasaulių.

Kai kurie tyrinėtojai mano, kad spiralė yra gyvatės, kuri pavasarį išsineria iš odos, tarsi užgimdama naujam gyvenimui, metafora. Kiti teigia, kad tai yra saulės simbolis. Treti teigia, kad spiralė žymi kelią į požeminį pasaulį, į kurį mirusiųjų sielos įtraukiamos, tarsi į vandens sūkurį. Pagal dar vieną hipotezę spiralė yra begalinio egzistavimo simbolis, o dar kita teigia - tai yra spąstai piktosioms dvasioms. Daugelyje tautų yra tikima, kad piktosios dvasios gali keliauti tik tiesiomis linijomis, todėl jos, patekusios į spiralę, taps tarsi musės voratinklyje.

Spiralė, kaip dekoratyvinis motyvas, aptinkama ir žymiai vėlesniuose Airijos paminkluose - knygų iliustracijose, ant akmeninių kryžių ir viduramžių bažnyčių grindų iš plytelių ornamentuose.

Dirbtinės kalvos viduje

Pati didžiausia Bru na Boino „piramidė“ ir pats didžiausias senovinis dirbtinis statinys Europoje yra Knoutas. Šios kapavietės pylimo perimetras siekia 914 m! Centrinį pylimą supa 127 vertikaliai stovinčių akmenų (kai kurių svoris siekia 5 tonas) ratas 5 mažesnių įvairaus tipo kapaviečių.

Knoutas, kaip ir Niugrendžas, buvo ne šiaip sau kapavietė, o protėvių amžinojo gyvenimo vieta. Dėl to nėra nieko keisto, kad senieji Boino slėnio gyventojai dėjo labai daug pastangų, norėdami pastatyti „mirusiųjų namus“: juk protėviai visuomet turėjo likti su jais ir saugoti savo tautą. Galima tik spėlioti, kiek reikėjo pastangų nuo Boino upės krantų pintuose krepšiuose sunešti dešimtis tūkstančių tonų vandens nugludintų akmenų ir iš už dešimties kilometrų atgabenti didžiulius akmens luitus. Kapaviečių statyba vyko taip ilgai, kad jų pirmieji statytojai, tikriausiai, tapo jų pirmaisiais „gyventojais“.

Knouto archeologiniai tyrinėjimai prasidėjo 1962 metais. Jiems vadovavo profesorius Džordžas Ioganas (George Eogan). Kasinėjimai vyko 24 sezonus. Per tą laiką buvo ištirta vos trečdalis paminklo. Tačiau ir tai, ką pavyko surasti, buvo tikra sensacija: pasirodo, kad šio didžiulio pylimo iš durpių, akmenų, molio, skalūno ir žemių viduje yra net dvi laidojimo kameros, į kurias veda du koridoriai, kurių kiekvieno ilgis daugiau kaip 30 m!

Pirmąjį koridorių archeologai aptiko, praėjus penkiems metams nuo kasinėjimų pradžios. Tačiau prisireikė dar penkiolikos metų įtempto darbo, kol profesorius Ioganas įžengė į visiškai nepaliestą laidojimą kamerą (vakarinę), kurioje žmogus paskutinį kartą buvo apsilankęs prieš 5 tūkstančius metų. 1983 m. liepos 30 d. archeologai aptiko antrąją (rytinę) laidojimo kamerą.

Remdamiesi tuo, kad Niugrendže buvo laidojimo kamera, archeologai kažką panašaus tikėjosi aptikti ir Knoute. Tačiau dviejų kamerų, pastatytų iš didžiulių akmeninių blokų, atradimas buvo visiškas netikėtumas. Dar didesnis netikėtumas mokslininkų laukė, kai Knouto požemiuose aptiko daugybę ornamentais papuoštų akmenų.

Sudegintų mirusiųjų liekanos, kurias mokslininkai aptiko Knouto kamerose, leido jiems rekonstruoti neolito epochos Boino slėnio gyventojų laidojimo papročius. Mirusiųjų kūnai buvo deginami už kapavietės, o po to pelenai neštuvuose, pagamintuose iš gyvūnų odos ar kailio, buvo įnešami į vidų ir patalpinami specialiose nišose. Kartu su apanglėjusiais kaulais buvo dedami įvairūs daiktai, kurie, tikriausiai, priklausė mirusiajam: spalvoti karoliai, kaklo papuošalai, jūrų kriauklės, strėlės su titnago antgaliais, įvairūs įrankiai - peiliai, gremžtukai, kaltai.

Vienas įdomiausių radinių tapo vėzdo rankena, kurią archeologai aptiko 1982 metais Knouto rytinėje kameroje. Ji pagaminta iš titnago, kuris, kai žinoma, yra labai tvirtas. Meistriškumas, su kuriuo pagaminta rankena, tiesiog stulbina. Dar didesnę nuostabą kelia šio titnago kilmė: analizė parodė, kad jis buvo atgabentas iš Orknio salų, esančių į šiaurę nuo Škotijos. Šis faktas liudija, kad prieš 5 tūkstančius metų neolito epochos žmonės, gyvenę dabartinėje Didžiojoje Britanijoje, ne tik buvo tarpusavyje susiję, bet ir atlikdavo gana tolimas ir pavojingas jūrų keliones.

Knoutas, kaip ir Niugrendžas, pastatytas taip, kad tam tikru metų laiku saulės šviesa galėtų patekti į laidojimo kamerų vidų. Tas laikas yra pavasario ir rudens lygiadienis: vienas iš Knouto koridorių yra apšviečiamas kovo 21 dieną, kitas - rugsėjo 23 dieną. Tai iš senųjų Boino slėnio gyventojų pareikalavo ne tik detaliai suplanuoti kapavietes, tačiau jie privalėjo turėti labai geras astronomijos žinias.

Gal ši tauta garbino saulę? Arba tikėjo, kad saulės spinduliai, patekę į kamerą, atgaivins mirusiųjų sielas ir šie išeis iš niūrių požemių kartu su gyvaisiais sutikti naujo metų laiko pradžią?

Archeologai Knouto kamerose aptiko maždaug 200 žmonių palaikus. Manoma, kad apie 100 žmonių buvo palaidoti Niugrendže. Ar šie žmonės buvo vadai, žyniai, išminčiai ar politiniai veikėjai? O gal čia buvo laidojami giminių ir šeimų vyresnieji?

Gal daugelį Boino slėnio mįslių padės įminti Douto tyrinėjimai, kuriuos archeologai pradėjo visai neseniai. Kas žino, kokie atradimai mokslininkų dar laukia Bru na Boino slėnyje?!

Raktai į Bru na Boino mįslių įminimą

Dveji raktai yra ant akmenų esantys bareljefai ir kapaviečių išdėstymą žvaigždžių atžvilgiu. Būtent šias neolito epochos kapaviečių ypatybes ir bando tirti archeologai ir senovės artefaktų tyrinėtojai. Jokių rašytinių šaltinių apie tokią tolimą Airijos praeitį niekada nepavyko aptikti. Todėl ant Knouto ir Niugrendžo akmenų esančios linijos ir ženklai yra vienintelis įrodymas, kad prieš 5 tūkstančius metų Boino slėnyje gyveno ne paprasčiausi žemdirbiai, o išsivysčiusi bendruomenė. Kapaviečių Airijoje sudėtingumas tiesiog stulbina. Panašu, kad paslaptingieji senovės gyventojai buvo puikūs inžinieriai, nes šie statiniai žymiai sudėtingesni už Gizos piramides. Jau minėta, kad Niugrendžo - didžiausios kapavietės - skersmuo yra 90 m, o aukštis - 15 m. Kapavietės viduje aptiktas į laidojimo kamerą vedantis koridorius, kurio sienos suręstos iš didžiulių monolitų, sveriančių nuo 20 iki 40 tonų ir sustatytų apskritimu. Iš viršaus akmenų žiedas užpiltas žemėmis ir skalda. Kiekviename akmens luite iškaltas labai sudėtingas piešinys. Panašūs ornamentai aptinkami ir ant akmenų kitose kapavietėse.

Specialistai daro prielaidą, kad visi šie besikartojantys rombai, trikampiai ir spiralės turi užšifruotą prasmę. Kiekvienas didžiulis akmuo sudaro vieną bendros istorijos skyrių. O jungiamasis elementas, be abejo, yra paslaptingoji triguba spiralė. Iš pradžių mokslininkai manė, kad dalis ženklų dėl lietaus ir vėjo poveikio nusitrynė. Tačiau tie petroglifai, kurie yra statinių viduje ir nepatyrė jokių poveikių, atrodo lygiai taip pat, kaip esantys išorėje. Yra žinoma, kad keltai turėjo savo raštą ir abėcėlę. Dar daugiau, keltai, kurie šiose žemėse apsigyveno tūkstantį metų prieš mūsų erą, šių kapaviečių bijojo. Jie tikėjo, kad Bru na Boino koridoriai veda į požeminį pasaulį, kuriame gyvena paslaptingos ir nežinomos tuata de danan rasės žmonės, kurie į požemius pasitraukė po mūšio su keltais, kai šie užkariavo šią vietovę. Nejaugi tiesa, kad šiuos megalitus sustatė kažkokie senovėje gyvenę titanai? Šios rasės gyventojai atrodė kaip žmonės, tik žymiai gražesni.

Airių folklore galima sutikti daug pasakojimų apie šiuos paslaptingus žmones. Tai buvo labai grakštūs, baltaodžiai jaunuoliai ir merginos. Jie pasižymėjo ne tik grožiu, bet ir ilgaamžiškumu. Yra pasakojama, kad jie gyvendavo daugiau kaip po 10 tūkstančių metų ir niekada negalėjo mirti dėl senatvės. Juos buvo galima tik nužudyti. Žinoma, skeptikai tokiais pasakojimais netiki. Jų manymu, šiuos didžiulius statinius statė žemdirbių gentys, o kapavietės buvo skirtos tam, kad savo artimuosius galėtų palaidoti su derama pagarba. Tyrinėtojai paskaičiavo, kad su anuometiniu technikos išsivystymo lygiu kiekvienos iš 37 mažų kalvų statybai reikėjo ne mažiau 50 metų.

Kalbant apie didžiąsias kapavietes, įvertinti jų pastatymo laiką sudėtinga, nes Niugrendžas, Doutas ir Knoutas turi požeminių koridorių sistemą, kur kiekvienas koridorius sutvirtintas ir tiksliai orientuotas pagal pasaulio šalis. Tiesa, dauguma koridorių veda iš vakarų į rytus ir kažkodėl kapavietes sujungia tarp savęs. Jeigu tai tikrai buvo labiausiai gerbiamų to meto žmonių laidojimo vietos, kam reikalinga praėjimų sistema? Panašu, kad Bru na Boinas buvo statomas ne tam, kad jame būtų atliekamos prašmatnios laidotuvės. Šią versiją vienareikšmiškai patvirtina pats pagrindinių kalvų išdėstymas. Juk Niugrendžo koridoriai taip pastatyti, kad per žiemos saulėgrįžą, t. y. gruodžio 21 d., kylančios saulės spinduliai per pagrindinį įėjimą 17 minučių apšviečia viduje esančią laidojimo kamerą.

Nejaugi šios kalvos yra pati seniausia observatorija? Senieji Airijos gyventojai šį kompleksą pastatė pagal astronomijos žinias. Tačiau kam šiam tikslui buvo statyti tokius didelius statinius?
Svarbiausia tai, kad norint būtent taip orientuoti įėjimą į kapavietę, apie žiemos saulėgrįžą reikėjo žinoti jau anksčiau. Nejaugi neolito epochos gentys, kurios augino kviečius ir miežius, turėjo astronomijos žinių? Jeigu senieji Airijos gyventojai tikrai buvo puikūs astronomai, tai kalvas supančiuose akmenyse, greičiausiai, yra užrašyta tai, kas jiems buvo žinoma apie visatą. Kai kurie senovės kultūrų tyrinėtojai teigia, kad akmenyse detaliai aprašytos galaktikos ir planetos. Tai kelia nuostabą, netgi esant dabartinėms mokslo žinioms apie kosmosą, nes mokslininkai mano, kad egzistuoja milijardai galaktikų. Mes matome tik labai nežymią jų dalį: Magelano Debesį, Andromedos ūką ir dar keletą dešimčių žvaigždžių sankaupų. Netgi apie Paukščių Taką - mūsų gimtąją galaktiką - mums žinoma labai mažai.

Tai reiškia, kad mūsų tolimi protėviai apie visatą žinojo viską, tačiau šios žinios vėliau buvo prarastos. Nors tai atrodo neįtikėtina, tačiau statiniai Airijoje ir kiti senieji paminklai planetoje patvirtina, jog tie, kuriuos laikėme puslaukiniais žmonėmis, žinojo beveik viską apie mus supantį kosmosą. Senasis majų kalendorius buvo sudarytas, remiantis ilgų kosmoso metų ciklu. Apie juos mums tapo žinoma XX amžiaus viduryje. Para valandomis pagal žvaigždes Senovės Egipte buvo skaičiuojama 1,5 tūkstančio metų prieš mūsų erą. Šumerai 4 tūkstančiai metų prieš mūsų erą tiksliai žinojo Sirijaus žvaigždžių sistemos sandarą. Jeigu pavyktų įminti piešinių, esančių ant megalitų Airijoje, mįslę, gal pavyktų sužinoti, iš kur senieji mūsų planetos gyventojai turėjo astronominių žinių, žymiai gilesnių, nei mes turime dabar. Pakanka tik atspėti ant akmenų iškaltų schemų kodą, ir visa informacija apie visatą, esanti ant Bru na Boino sienų, bus perskaityta. Kol kas prielaidų apie tai, kas pastatė Bru na Boiną, kur kas daugiau nei piešinių ant akmenų.

Tikėkimės, kad mokslininkai mūsų neapvils ir sugebės parinkti tinkamą kodą. Jeigu šie piešiniai tikrai yra visatos schema, tai bus sensacija ne tik astronomijoje. O tuo atveju, jai bareljefai pasirodys besą tik paprasčiausia vaikiška abėcėle, tai bus pats seniausias planetoje aptiktas raidynas.