„Vaikščiodami parke mes atsitiktinai atsidūrėme keistame niūriame ir šaltame pasaulyje“

Nacionalinis Hoking Hilso (Hocking Hills) parkas Ohajuje - nepaprasto grožio vieta. Jame yra didelis krioklys, taip pat urvas su didžiuliu įėjimu, vaizdingi tankūs miškai ir uolos. Tačiau, panašu, kad šiame parke yra ir portalas į kitą matavimą ar paralelinį pasaulį. Šią istoriją papasakojo Pensilvanijos valstijos gyventojas Denis, kuriam šio įvykio metu buvo 29 metai. Vieną gražią 2008 metų rugsėjo mėnesio dieną jis su savo drauge Siera leidosi į vienos dienos kelionę po parką (paranormal.lt).

„Savo gyvenime keletą kartų esu buvęs keistose situacijose, tačiau ši buvo išsiskirianti iš visų. Labai norėčiau pasidalinti šia istorija ir sužinoti, ar kas nors kitas nėra patyręs ko nors panašaus šiame parke“

Anksti ryte, vos tik patekėjo saulė, Denis ir Siera atvyko į Hoking Hilso parką. Tai buvo graži ir labai šilta rudens pradžios diena. Jaunuoliai nusprendė leistis į vienos dienos trukmės žygį ir pasigrožėti nepaprasto grožio vaizdais. Hoking Hilso parke yra parengti keli maršrutai, dauguma jų yra aplink didelį urvą, krioklį ir platų upelį. Danguje nebuvo nė debesėlio, maloniai šildė saulė, žodžiu - nuostabi diena. Tai - svarbi detalė. Iš pradžių Denis su Siera vaikštinėjo, nuo vieno maršruto pereidami į kitą, po to patraukė vienu ir netrukus suprato, kad toliau praeiti jiems nepavys - takas buvo išplautas vandens, todėl teko pasirinkti kitą maršrutą. Keliautojams teko kirsti pagrindinį taką, kurio vienoje pusėje stovėjo aukštas parko prižiūrėtojų bokštelis su viršuje įjungtu prožektoriumi. Sis bokštas tuo pačiu atliko ir priešgaisrinio bokšto paskirtį. Vaikinas ir mergina savo kelyje sutiko daugybę žmonių, kurie keliavo pavieniui, nedideliais būreliais ir didelėmis grupėmis. Denis su Siera eidami truputį išsuko iš tako, besidalindami įspūdžiais apie jau matytas grožybes. Jiems vieta buvo pažįstama, nes jau ne kartą buvo ją praėję. Viskas prasidėjo apie vidurdienį, kai keliautojai išėjo iš miško ir toliau ėjo takeliu. Jie pastebėjo, kad už medžių stovintis priešgaisrinis bokštas pasidarė kažkoks neryškus, tarsi aptrauktas kokia plėvele, ore pasijuto aitrus kvapas, kurio šaltinio nepavyko nustatyti. Ant bokšto esantis prožektorius pasidarė tamsus, o aplinkui ėmė skraidyti musių spiečiai. Jaunuoliai ėjo taku toliau, aptarinėdami aplinkui esančias keistenybes, o po to pasuko takeliu, apie kurio egzistavimą net neįtarė ir kuris nebuvo pažymėtas maršrutų schemoje. Šis takelis nuvedė tiesiai prie priešgaisrinio bokšto, o po to toliau - link retai augančių medžių miško. Tuo metu draugai suprato, kad seniai jau nebemato aplinkui jokių žmonių, jie šioje miško dalyje pasirodė besą vieni. Ir tuo metu jie pasijuto ne tik kad atsiskyrę nuo kitų keliautojų grupių, tačiau tarsi izoliuoti nuo jų pasaulio. Tai buvo labai keistas jausmas.

Netrukus pasidarė labai šalta. Kadangi diena buvo šilta, jaunuoliai buvo apsirengę lengvais rūbais, tačiau miške su retai augančiais medžiais juos apsupo šaltis. Temperatūros kritimas buvo labai staigus ir jaučiamas, keliautojai tiesiog ėmė drebėti. Tačiau jie tuo pačiu taku ėjo toliau, kai Siera pasakė, jog aplinkui darosi vis tamsiau. Denis su mergina ėjo vis toliau ir toliau, miškas jau seniai turėjo baigtis, nes jie žinojo, kad šis plotas nebuvo didelis, netrukus jie turėjo prieiti miško kraštą. Tačiau miškas niekaip nesibaigė, jaunuoliai negalėjo rasti nė vieno orientyro, kad susiorientuotų, kurioje vietoje jie yra. Tuo metu Siera prisiminė, kad turi telefoną, ir jį išsitraukė, norėdama pagal GPS patikslinti, kur jie randasi, tačiau telefono akumuliatorius buvo nusėdęs. Denis išsitraukė savo telefoną, jo akumuliatorius taip pat baigė visiškai išsikrauti, tačiau vaikinas dar spėjo pamatyti užrašą, kad nėra ryšio su mobilaus ryšio tinklu. Darėsi vis tamsiau, jie ėjo vis toliau ir toliau, kai pastebėjo, jog aplinkui ne tik šalta ir tamsu, bet ir neįprastai tylu. Vieninteliai garsai šiame miške buvo jaunuolių kvėpavimas ar užmintos šakelės trekštelėjimas. Siera buvo labai išsigandusi, Denis taip pat nerimavo. Mergina pasakė, jog tai kažkas labai neįprasta, vaikinas jai pritarė. Be to, Denis jautė, kad čia yra dar kažkas, tačiau to negalėjo suprasti. Keliautojai ėjo vis toliau, kai nusileido nuo nedidelės kalvos, pasidarė dar tamsiau, viskas aplinkui tarsi nugrimzdo į prietemą. Pasidarė dar šalčiau. Jaunuoliai visiškai išsigando ir paprasčiausiai leidosi bėgti šalin. Keisčiausia tai, kad visą tą laiką jiems į galvą nebuvo atėjusi mintis pasukti atgal. Draugai bėgo šalin nuo kalvos, nesirinkdami pusės, kai pamatė šone augančius du didelius krūmus. Jie augo taip, tarsi sudarydarni praėjimą - lyg kokie vartai. Vos tik išsigandę jaunuoliai prašoko krūmus, atsitiko kažkas nepaaiškinamo. Atrodo, kad kažkas vėl įjungė šviesą ir papūtė šiltą orą. Juos apakino ryški saulės šviesa, dingo šaltis, visa gamta aplinkui atgijo. Jausmas toks, tarsi iš niūraus ir šalto pastato būtų išbėgta j ryškiai apšviestą šiltą gatvę. Draugai iš karto atpažino tą vietą, į kurią pateko - jie stovėjo netoliese zonos, kuri vadinasi Senio urvas (Old Man‘s Cave), t. y. ta vieta, kur krenta didelis krioklys ir yra U formos platus akmeninis skardis. Ten visada būna daug žmonių.

Jaunuoliai atsisuko pasižiūrėti, iš kur atbėgo, ir pamatė tuos pačius du krūmus, tačiau už jų esantis vaizdas visiškai nepriminė niūraus miško, kuriuo jie taip ilgai keliavo. Jų oda vis dar buvo pašiurpusi nuo drėgno šalčio. Keliautojai vėl išsitraukė telefonus - jie puikiai veikė, akumuliatoriai buvo pakrauti, ryšys geras. Buvo 16 valanda. Tai reiškia, kad keliautojai keistu taku ėjo 4 valandas. Jie pabandė viską paaiškinti logiškai: gal tuo metu, kai buvo miške, užėjo audros debesis, todėl pasidarė taip tamsu ir šalta. Denis su Siera netrukus sugalvojo vėl praeiti pro krūmus, tik šį kartą atgal - į tą vietą, iš kurios atbėgo. Tačiau už krūmų buvo toks pat šiltas miškas, nebuvo matyti jokių paliktų pėdsakų. Įdomiausia tai, kad nesimatė ir tako, kuriuo jaunuoliai atkeliavo, tarsi jo niekada čia ir nebuvo. Kai priėjo prie priešgaisrinio bokšto, viršuje esantis prožektorius vėl ryškiai švietė, ore nesijautė jokio aitraus kvapo. Draugai nežinojo, kas jiems buvo atsitikę, tačiau tai buvo siaubinga.

Tą patį vakarą Denis su Siera užsuko užkąsti į restoraną, už stalo vaikinas pasakė: „Gal mes buvome patekę į fėjų karalystę? Jei taip, tai mums pasisekė, kad mums leido iš jos išeiti“.