Ateivių laivų maskavimas netoli Žemės

Dauguma žmonių nėra pasiruošę savomis akimis pamatyti danguje nežemiškų civilizacijų laivus, atvykusius iš kitų pasaulių. Gyvuliški instinktai ir baimė kol kas valdo žmonių elgesį, ypač ekstremaliose situacijose, ir tai visada lydi 1-o, 2-o lygio kontaktus.

Civilizacijos kuratoriai žino tai ir stengiasi dirbti netoli Žemės taip, kad netrikdytų ramaus žmonių gyvenimo. Mano požiūriu, žmonių baimė atsiranda dėl nežinojimo ir jokių rimtų žinių apie ateivius neturėjimo. Ateis laikas, kai žmogaus protas galiausiai ims vyrauti virš instinktų.

Tuo atveju, kai nežemiškų civilizacijų laivams būtina prisiartinti oru prie žemiečių aviacinės ir kosminės technikos (stebėjimui ar matavimams), bet nežemiškos civilizacijos nenori būti pastebėtos, juo labiau nenori veltis į konfliktus, jos naudoja įvairius maskavimo ar dėmesio nukreipimo metodus.

Mūsų palydovų ir orbitinių tarptautinių kosminių stočių kosminių orbitų lygyje ateivių kosminių aparatų maskavimas naudojamas kaip būtina priemonė, nes atvirame kosmose matomumas yra labai geras. Net ir 100 km atstumu skrendančius NSO žemiečiai gali matyti.

Ryški šviesos iliuminacija įvairiaspalvių mirksinčių ugnelių pavidalu tik padeda mūsų astronautams greičiau juos aptikti. Tokiais atvejais ateiviai naudoja pačius įvairiausius maskavimo būdus. Štai keli iš jų:

1. Kaip “debesėlius” užmaskuotus objektus vis dėlto galima išskaičiuoti. Pirmiausia į akis krenta neįprasta keisto “debesėlio” forma - aiškių kontūrų debesinis “lęšis”, cigaro formos “debesėlis” Iš šių keistų debesėlių vidaus gali prasiskverbti šviesa ir šviesos spinduliai.

Naktį gali būti gerai matomas vidinis pašviesinimas. Jei vėjas gainioja dangumi debesis, tai šie objektai gali stovėti vietoje, t.y. jie nepaklūsta vėjui, gali judėti prieš vėją ir skersai pučiančio vėjo krypčiai.

Vadinasi, jei matote neįprastą debesėlį, panašų į cigarą, ir tas vienintelis debesėlis juda prieš vėją, tada tai tikrai užmaskuotas ateivių aparatas. Baltų natūralių debesų fone dirbtinis debesėlis gali būti pilkoko atspalvio ir tankios struktūros.

Paprastai šiuo metodu naudojasi vidutiniškai ar menkai išsivysčiusios civilizacijos, turinčios sunkius techninius laivus ir tankų materialinį pasireiškimą mūsų pasaulyje. Jiems sunkiausia užmaskuoti techninius aparatus.

2. Atspindimų ir laužytų spinduliavimų valdymas ir keitimas. Šiuos laivus gali puikiai matyti paprasti stebėtojai, juos gali vizualiai stebėti kariškiai, bet radarai šių objektų nefiksuoja, t.y. radijo prietaisai nepagauna atspindėto signalo. Priešlėktuvinei gynybai šie objektai yra tarsi nematomi. Tokį “radarų apakinimo” metodą paprastai naudoja vidutinio išsivystymo lygio civilizacijos.

Šio maskavimosi metodo porūšis yra poveikis optiniam atvaizdui - matomos šviesos laužimas, kurį gali lydėti optiniai regimojo objekto suvokimo iškraipymo efektai.

Jei laivo korpusas atspindės visą matomą šviesos diapazoną, tai laivas užsidengs veidrodiniu apvalkalu, kuris paslėps išorinį laivo vaizdą bent jau nuo vizualinio stebėjimo, jo korpusas susilies su aplinkiniu fonu dėl veidrodinio atspindėjimo. Tačiau anomalinę energiją, sklindančią nuo laivo sienelių, vis vien fiksuos specialūs prietaisai. Pavyzdžiui, infraraudonųjų spindulių spektro šilumos davikliai gali parodyti tokį užmaskuotą laivą.

3. Laivai neretai pasidengia energiniu holografiniu apvalkalu, kuris visiškai paslepia tikrąją skraidančio aparato išvaizdą. Apvalkalo spalva - balkšva, gelsva, perlinė. Šiuos kamufliuojančius apvalkalus gali lydėti “naujametė iliuminacija” - jų viduje šviečia ryškūs taškai, kurie taip pat gali supainioti nepatyrusį stebėtoją. Naktį holografiniai dangalai taip pat gali lengvai šviesti iš vidaus.

Tokiu atveju žmogus gali matyti kažką jam nesuprantamo - beformę substanciją, sklandančią ore, nesuprantamos formos daiktą, kuris chaotiškai sukasi ore, kėglio formos objektą, kuris sukasi aplink savo ašį, arba daiktą, panašų į netaisyklingos formos ir gumbuotą didžiulį balioną ir kt.

Toks maskavimosi metodas kartu su antruoju metodu veikia gana efektyviai. Todėl paskutiniuoju metu jį dažnai naudoja ateiviai, skrisdami į Žemės orbitą, leisdamiesi žemai ir pakibdami netoli planetos paviršiaus. Šį metodą naudoja daug civilizacijų.

4. Savo kosminio dažnio keitimas - savo materijos egzistavimo vibracijų didinimas. Elektrinių vibracijų dažnio didinimo proceso metu laivo korpusas tarsi “tirpsta” ir darosi pusiau permatomas, skaidrus, o paskui ir visai nematomas. Bet tuo metu objektas nešviečia. Dažnai nebūna jokio korpuso šviesio.

Išeina, kad mūsų pasaulio atžvilgiu ateivių laivas pasidarė permatomas ir nepažeidžiamas. Žmonių suvokimu, kosminis laivas dingo vietoje. Šį metodą naudoja labai išsivysčiusios civilizacijos.

Problemų su maskavimusi jos neturi, nes net ir tankūs materialiniai objektai, pavyzdžiui, lekiantys kosminiai meteoritai, visu greičiu skrendantys lėktuvai ir raketos tiesiog paprasčiausiai peršoka per pakibusį ateivių laivą kažkokioje permatomoje būsenoje. Tas pats metodas naudojamas kaskart, susitikus su karinėmis žemiečių pajėgomis.

Ufologai žino atvejį, kai NSO maskavosi netoli karinio objekto. 1991 metais didelis lęšio formos objektas atsirado netoli Dorochovo aerodromo Tverės srityje (Rusija). Karinės tarnybos jo nematė. Baltai sidabrinės spalvos objektas nejudėdamas kabojo maždaug pusės kilometro aukštyje. Per visą jo perimetrą degė geltonos švieselės, išsidėsčiusios vienodais atstumais. Po tam tikro laiko objekto nebebuvo matyti, jis tarsi ištirpo, bet ugnelės dar kurį laiką liko toje pačioje vietoje. Liudininkas miesto gyventojas I. M.

5. Dėmesį nukreipianti holografinė manifestacija (optinė iliuzija) kartu su realių objektų ir realių įvykių ekranizavimu. Buvo įvykių, nutikusių anomalinėse zonose. Ufologai specialiai atvyko į zoną pažiūrėti į NSO, pafotografuoti ir pafilmuoti. Bet ateiviai jiems neleido to padaryti, panaudoję dėmesį atitraukiantį manevrą.

Naktį ufologai stebėjo virš miško nedidelius šviečiančius rutulius, kurie tarsi žaisdami tai išnirdavo iš miško tankmės, tai vėl nusileisdavo į ją. Tuo pačiu metu už jų nugarų, saugiu atstumu, po veidrodinio maskuojančio ekrano priedanga į Žemė leidosi tikrieji kosminiai “skraidančių lėkščių” tipo aparatai.

Nusileidę jie pasidengė kupolo formos apsauginiu ekranu, taip žmonėms tapo nematomi ir nepasiekiami. Vėliau kontaktuotojams iš tų pačių ufologų grupės telepatiškai buvo pranešta, kad ufologai matė ne viską, kas vyko prie jų. Svarbiausių dalykų jie nematė, bet tai buvo padaryta dėl jų pačių saugumo.

6. Apsauginis energinis laukas. Kartais pasitaiko principinių ir išdidžių ateivių, kurie nesikuklina patekti žmonėms į akis, nesiruošia slėptis ir maskuotis. Pavyzdžiui, jų kosminis laivas, nė kiek nesislėpdamas, nejudėdamas pakibo virš mūsų planetos paviršiaus trijų kilometrų aukštyje. Jis atrodo visiškai pasiekiamas priešlėktuvinei gynybai ir karinėms jūrų pajėgoms, bet taip atrodo tik iš pradžių. Pastebėję besiartinančius naikintuvus arba “žemė-oras” tipo raketas, ateiviai iškart įjungia apsauginį energinį lauką (100-150 metrų spinduliu) tarsi apsauginį apvalkalą aplink gerai matomą laivą.

Raketos, kurias paleidžia lėktuvai, sprogsta, nepasiekę objekto. Lėktuvai, susidūrę su tokiu lauku, subyra į dalis arba sugenda (nebeveikia varikliai). Tokiais atvejais (jų prisikaupę tūkstančiai) lakūnai, jei jie dar liko gyvi, turi katapultuotis iš krentančio lėktuvo.

Ateiviai niekada neįjungia apsauginio lauko, suartėdami su civiliniais taikiais lėktuvais. Dar daugiau, jie naudojasi civiliniais lėktuvais kaip priedanga nuo priešlėktuvinės gynybos, kai jiems reikia praskristi virš karinių objektų Žemėje. Tokiu atveju ateivių laivas įsitaiso kuo arčiau už civilinio lėktuvo, skrendančio įprastu reisu. Radarai fiksuoja atsispindėjusį signalą tik nuo mūsų lėktuvo ir nepastebi už jo “įsitaisiusio” NSO. Tokių atvejų žinoma labai daug.