Bermudų trikampio aukos. Lėktuvo „Star Ariel" dingimas

1949 metų sausio 17 dieną Bermudų salų rajone dingo "Tudor IV" tipo lėktuvas "Star Ariel", priklausantis aviakompanijai "British South American Airways"  - BSAA.

Lėktuvo „Star Ariel" dingimas „Star Ariel“ dingo panašiomis aplinkybėmis, kaip prieš metus dingo kitas lėktuvas - „Star Tiger“. Keturių variklių lėktuvas pakilo iš Kaindli Fildo (Kindley Field) (Bermudų salos) aerodromo ir pasuko link Jamaikos. Po valandos lėktuvo vadas Makfis (John Clutha McPhee) į Bermudus išsiuntė įprastinį skrydžio pranešimą: „Pakilome į kreiserinį aukštį, oras geras. Į Kingstoną turime atvykti numatytu laiku“. Daugiau „Star Ariel“ niekas nei matė, nei girdėjo (paranormal.lt).

Kai lėktuvas paskutinį kartą bendravo su dispečeriu Bermuduose, jis skrido numatytu kursu, lėktuve esančios navigacijos sistemos veikė normaliai, todėl nukrypti nuo kurso daug negalėjo. Jeigu lėktuvas dėl kokių nors priežasčių būtų subyrėjęs ore, jo nuolaužos būtų išmėtytos po gana nemažą plotą ir jos būtų lengvai pastebėtos iš oro. Jeigu pilotui teko nutupdyti lėktuvą ant vandens, tai, esant ramiai jūrai, kam nors tikrai būtų pavykę išsigelbėti. Bet kokiu atveju vandens paviršiuje būtų likę du gelbėjimo plaustai, kurie avarijos metu automatiškai išmetami iš po lėktuvo sparnų. Tačiau visos paieškos buvo bergždžios, nors oras buvo puikus. Nebuvo aptikta nei lėktuvo, nei jo keleivių. Civilinės aviacijos ministerijos atliktas tyrimas nenustatė šio keisto dingimo tikrosios priežasties.

Civilinės aviacijos ministerijos ataskaitoje nurodyta, kad lėktuve, kurio reisas turėjo trukti 5,5 valandos, buvo kuro atsarga 10-iai valandų skrydžio. Lėktuvas visą laiką skrido pavėjui, buvo nelabai daug pakrautas. Oras buvo puikus, skrydžio aukštis eliminavo bet kokią sparnų apledėjimo tikimybę.

Visi ekipažo nariai buvo aukštos kvalifikacijos profesionalai. Lėktuvo vadas Makfis ore buvo skraidęs 4200 valandų, iš jų 2000 valandų kaip pirmasis pilotas BSAA lėktuvais. Jis ne kartą buvo skridęs Bermudų - Jamaikos trasa. Apie lėktuvo radistą buvo pasakojama, kad jis buvo tikras savo reikalo virtuozas.

Keturi „Rolls-Royce“ varikliai niekada nebuvo nuvylę pilotų, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad šiame reise jie sugedo. Lėktuvas turėjo pilnai sukomplektuotą navigacijos įrangą, įskaitant keletą imtuvų, siųstuvų ir pelengatorių, jame taip pat buvo radiokompasas ir radiolokatorius.

Lėktuve, be kito avarinio inventoriaus, specialiame skyriuje buvo trys pripučiamos valtys, kurių kiekvienoje galėjo tilpti po 18 žmonių. Valtys turėjo bures, irklus, gelbėjimo įrangą ir viską, kas būtina suteikti pirmajai pagalbai nukentėjusiems, taip pat radijo siųstuvas. Vienoje valtyje dar buvo radijo įrenginys, automatiškai perduodantis „SOS“ signalą, kurį galima buvo išgirsti iki 75 mylių atstumu. Vos tik „Star Ariel“ lėktuvas būtų palietęs vandenį, automatiškai būtų suveikusi relė, iš gelbėjimo įrangos skyriaus būtų išmestos pripučiamos valtys, kurios pačios greitai prisipildytų oru. Visi keleiviai ir ekipažo nariai buvo aprūpinti gelbėjimo liemenėmis. Lėktuve taip pat buvo penki avariniai išėjimai, pro kuriuos keleiviai bet kuriuo momentu galėjo palikti saloną.

Mažai tikėtina, kad lėktuvo žūtį nulėmė konstrukcijos klaida. „Star Ariel“ be jokių problemų jau buvo skraidęs daugiau kaip 350 valandų, o sinoptikai teigė, kad jokių turbulentinių oro srautų trasoje nebuvo.

Slėgio skirtumas lėktuvo viduje ir iš išorės kreiseriniame skrydžio aukštyje (5400 m) buvo toks nedidelis, kad tai tikrai negalėjo pažeisti lėktuvo korpuso.

Žinoma, negalima visiškai atmesti diversijos tikimybės, tačiau nėra jokių įrodymų kad tai galėjo būti katastrofos priežastimi.

Meteorologijos biuro pranešimu, oras buvo puikus. Vietomis trasoje buvo nedideli debesys, tačiau jie buvo žymiai žemiau nei skrido lėktuvas. Virš debesų matomumo niekas neribojo, tik po jais matomumas buvo kiek apribotas.

Katastrofos priežasčių tyrimo komisijos ataskaitoje pateikiami įdomūs faktai.

9:32 Bermudų laiku, praėjus 51 minutei nuo skrydžio pradžios, kapitonas Makfis susisiekė su Bermudais: „Iš Kaindli Fildo išskridau 8:41. Į Kingstoną turime atvykti 14:10. Aukštis 18000 pėdų (5400 m), matomumas geras. 9:32 praskridau virš punkto, esančio už 150 mylių į pietus nuo Kaindli Fildo. 9:37 turiu kirsti 30 laipsnių šiaurės platumos“.

Antrą pranešimą G-AGRE (toks buvo „Star Ariel“ šaukinys) perdavė 9:42: „30 laipsnių šiaurės platumos kirtau 9:37. Pereinu į Kingstono radijo dažnį“. Bermudai patvirtino, kad pranešimą priėmė. Šis patvirtinimas reiškė, kad „Star Ariel“ dabar galėjo persijungti į Kingstono radijo bangų dažnį.

13:52, t. y. praėjus 4 valandoms ir 10 minučių nuo paskutinio pranešimo ir likus 18 minučių iki numanomo lėktuvo nusileidimo, Kingstonas užklausė Bermudų informacijos apie G-AGRE, pranešdamas, kad lėktuvas po to, kai pakilo iš Bermudų, nė karto neužmezgė ryšio su Jamaika.

Tokiu būdu, pirmasis įspėjimas apie dingusį lėktuvą buvo gautas iš Kingstono 13:52, Bermuduose priimtas 14:23 ir perduotas į kontrolės punktą 14:30.

14:45 Nasau pranešė, kad G-AGRE neužmezgė ryšio su Kingstonu ir vėluoja.

14:54 BSAA aviakompanijos Bermudų skyrius teletaipu perdavė informaciją, kad nėra jokių duomenų
apie G-AGRE ir atitinkamos tarnybos yra parengties būsenoje.

15:05 „Tudor IV“ lėktuvas G-AHNJ, kuris skrido iš Kingstono į Bermudus ir 13:43 nusileido Nasau, gavo įsakymą pradėti dingusio lėktuvo paieškas.

17:08 JAV karinėms oro pajėgoms, kurių bazė įkurta Bermuduose, per Niujorke esančią paieškų tarnybą buvo pasiūlytą pradėti didelio masto paieškos operaciją.

Lėktuvas G-AHNJ, 16:25 išskridęs iš Nasau, gavo nurodymą skristi numanoma „Star Ariel“ skrydžio trasa. Lėktuvas į Bermudus grįžo 21:20. 16:47 iš Bermudų buvo pakeltas kitas lėktuvas, kuris ta pačia trasa nuskrido 500 mylių ir po to grįžo atgal. Skrydžio metu buvo tiriama mylios pločio juosta nustatytu kursu. Ta patį vakarą šia trasa skrido dar vienas lėktuvas iš Bermudų į Gvantanamą (Kuba).

„Star Ariel“ į jūrą galėjo nukristi iš karto po to, kai 9:42 perdavė savo paskutinį pranešimą, tačiau, didžiausia tikimybė, kad katastrofa įvyko apie 11:00, kai vadas Makfis neperdavė informacijos apie savo buvimo vietą. Nors komisijos oficialioje ataskaitoje nėra nurodyta, kada kitos dienos ryte atvyko paieškos laivai ir lėktuvai, paiešką pradėti jie galėjo ne anksčiau kaip 7 valandą ryte, kai išaušo, t. y. praėjus maždaug 20 valandų po katastrofos. Netgi tuo atveju, jei „Star Ariel“ ore išbuvo iki paties vakaro, nieko apie save nepranešdamas, tai reiškia, kad jis nukrito ne mažiau kaip 12 valandų iki prasidedant paieškai.

BSAA operatyvinio skyriaus pareigūnas: „Perėjimas į Kingstono dažnius, apie ką kalbama paskutiniame Makfio pranešime, yra labai keistas. Tuo metu „Star Ariel“ buvo 150 mylių atstumu nuo Bermudų, o iki Kingstono buvo likę dar 1100 mylių. Iš savo patirties žinau, kad šioje trasoje lėktuvai ryšį su Kingstonu nustato po to, kai praskrenda Nasau. Mane ypač nustebino tai, kad nebuvo gautas Kingstono sekimo tarnybos pranešimas, jog G-AGRE perimtas kontrolei, prieš tai kai lėktuvui pavyko užmegzti stabilų ryšį su Kingstonu. Be to, man nesuprantama, kodėl Bermudai nesiėmė jokių veiksmų, atsižvelgiant į tai, kad paskutinis pranešimas iš lėktuvo buvo gautas, šiam nutolus vos 150 mylių nuo aerodromo, nors lėktuvo stebėjimo instrukcijoje nurodyta, kad lėktuvas turi būti sekamas, kol nuskris pusę kelio, o kontrolė negali nutrūkti, kol ekipažas neužmegs patenkinamo radijo ryšio su paskirties aerouostu ...“

BSAA bendrovės atstovas Kingstone: „Ryšio tarp lėktuvo ir Kingstono nebuvimas nekėlė nerimo, nes šia trasa skrendantys lėktuvai iki 30 laipsnių šiaurės platumos paprastai dirba su Nasau ir su Kingstonu ryšį užmezga po to, kai nuskrenda pusę atstumo nuo Bermudų salų iki Kingstono“.

Į Kingstoną buvo išsiųsta telegrama, kad „Star Ariel“ užmezga su juo ryšį, tačiau lėktuvo tylėjimas niekam nesukėlė jokio nerimo, nes tą dieną buvo nepalankios radijo ryšiui sąlygos. Kingstone buvo nuspręsta, kad „Star Ariel“ palaikys ryšį su Bermudais tol, kol nepriartės prie Kingstono. Tačiau Kingstonas nežinojo, kad „Star Ariel“ nutraukė ryšį su Bermudais, o Bermuduose nežinojo, kad lėktuvui nepavyko užmegzti ryšio su Kingstonu.

Tuo metu nė vienoje instrukcijoje nebuvo numatytas toks atvejis, kai lėktuvas nutraukia ryšį su punktu, iš kurio pakilo, tačiau nepradeda dirbti su paskirties punktu.

Dėl tokio apmaudaus neapsižiūrėjimo apie „Star Ariel“ dingimą buvo sužinota per vėlai, todėl paieškos laivai ir lėktuvai į numanomą katastrofos rajoną negalėjo atvykti iki tamsos. Jeigu būtu buvusi aiškiai nustatyta lėktuvo trasoje kontrolės perdavimo procedūra, paieška būtu pradėta dar nenusileidus saulei, o ne kitos dienos ryte.

Komisijos išvada: „Neturint jokių duomenų, nes lėktuvo nuolaužos nebuvo aptiktos, katastrofos priežasties nustatyti nepavyko“.

Nors „Tudor IV“ tipo lėktuvai gerai užsirekomendavo Antrojo pasaulinio karo metu, po „Star Tiger“ ir „Star Ariel“ žūties jie keleivių skraidinimui daugiau nebebuvo naudojami.