Budistų Vienuolis – Apie Kovą Su Baime Ir Kodėl Kai Skauda Reikia Juoktis

Ką daryti, kai baisu dėl neaiškios ateities, o problemų kalnas atrodo nepakeliamas? Fizikas, budistų vienuolis Ajahn Brahm knygoje „Atverk savo širdies duris“ pasakoja istorijas, galinčias padėti pažvelgti į savo gyvenimą naujomis akimis, išsivaduoti nuo slegiančių minčių ir net išgyventi tarp gyvybės ir mirties.

„Atverk savo širdies duris“

Knygos ištrauka

Kaip dorotis su baime?

Baimė yra blogumų ieškojimas ateityje. Jei tik įsisąmonintume, kokia nenuspėjama mūsų ateitis, niekada nebandytume numatyti, kas gali nutikti blogai. Tada ir baimė dingtų.

Kartą, kai buvau dar mažas, paniškai bijojau eiti pas dantų gydytoją. Buvau užrašytas vizito, bet labai nenorėjau eiti. Be reikalo nerimavau. Atėjęs pas gydytoją, sužinojau, kad mano vizitas perkeltas. Tuomet supratau, kad baimė yra brangaus laiko švaistymas.

Baimė slypi ateities nežinomybėje. Ir jei nesivadovausime išmintimi, baimė sunaikins mus. Ji vos nepražudė vieno naujoko budistų vienuolio, Žiogelio, viename sename televizijos seriale, kuris vadinasi „Kung Fu“. Fanatiškai jį žiūrėjau paskutiniais savo mokytojavimo metais prieš tapdamas vienuoliu.

Vieną dieną aklas Žiogelio mokytojas nusivedė naujoką į slaptą šventyklos kambarį, kuris paprastai būdavo užrakintas. Tame kambaryje buvo kokių šešių metrų pločio baseinas su siaura medine lenta, lyg tiltas jungiančia vieną kraštą su kitu.

Mokytojas perspėjo Žiogelį laikytis atokiau nuo baseino krašto, nes baseinas pripildytas ne paprasto vandens, o stiprios rūgšties.

– Po septynių dienų, – pasakė jis Žiogeliui, – tu būsi patikrintas. Turėsi išlaikydamas pusiausvyrą pereiti rūgšties baseiną šia siaura medine lenta. Tik būk atsargus! Ar matai baseino dugne gulinčius kaulus?

Žiogelis atsargiai pasižiūrėjo per kraštą ir pamatė daugybę kaulų.

– Jie tokių pat naujokų kaip ir tu.

Mokytojas išsivedė Žiogelį iš siaubingojo kambario į saulės šviesos nutviekstą šventyklos kiemą. Ten vyresnieji vienuoliai buvo paruošę lygiai tokio pat pločio lentą, kaip ir toji permesta per rūgšties baseiną, tik ši buvo pakylėta ant kelių plytų.

Visas septynias dienas Žiogelis nieko kita nedarė, tik mokėsi vaikščioti lenta. Buvo labai lengva. Po kelių dienų jis pereidavo lenta kieme, puikiai išlaikydamas pusiausvyrą net ir užrištomis akimis.

Atėjo išbandymo diena.

Mokytojas palydėjo Žiogelį į kambarį su rūgšties baseinu. Kadaise į baseiną įkritusių naujokų kaulai grėsmingai žvilgėjo dugne. Žiogelis užlipo ant lentos galo ir atsisuko į savo mokytoją.

– Eik, – liepė jam mokytojas.

Lenta per rūgšties baseiną atrodė daug siauresnė nei to paties dydžio lenta kieme. Žiogelis pradėjo eiti, bet jo žingsniai buvo labai netvirti. Jis susvyravo dar nepriėjęs iki vidurio. Ėmė svyruoti dar labiau. Atrodė, kad jis tuoj tuoj įkris į rūgštį! Tą akimirką filmas buvo nutrauktas reklamos pertraukėlės.

Turėjau iškęsti tą kvailą reklamą, visą laiką nerimaudamas, ar pavyks Žiogeliui išsaugoti savo kaulus. Reklama baigėsi, ir žiūrovai vėl buvo sugrąžinti į rūgšties baseino kambarį, kur Žiogelis jau buvo beprarandąs pasitikėjimą savo jėgomis. Mačiau jį netvirtai žengiantį, sverdėjantį ir... krintantį į baseiną.

Senas aklas mokytojas nusikvatojo, išgirdęs, kai garsiai pliūkšteldamas Žiogelis įkrito į baseiną.

Ne rūgštis ten buvo, tik paprastas vanduo. Senieji kaulai buvo įmesti sukurti „specialiam efektui“. Jie suklaidino Žiogelį, taip pat ir mane.

– Kodėl gi tu įkritai? – rimtai paklausė mokytojas. – Baimė nuvertė tave, Žiogeli, tiktai baimė.

Galvojimas apie skalbimą

Žmonės šiais laikais per daug galvoja. Jeigu tik jie bent šiek tiek santūriau mąstytų, gyvenimas klostytųsi kur kas lengviau.

Vieną naktį per savaitę mūsų vienuolyno Tailande vienuoliai atsisakydavo miego ir didžiojoje vienuolyno salėje medituodavo iki ryto. Tokia mūsų, miško vienuolių, tradicija. Bet labai nevargome, nes galėdavome nusnausti kitos dienos rytą.

Vieną rytą po ilgos naktinės meditacijos, kai jau ketinome grįžti į savo trobeles, kad atsigriebtume už bemiegę naktį, vienuolyno vyresnysis pasikvietė jaunutį iš Australijos kilusį vienuolį. Jaunasis vienuolis labai nusiminė, kai vienuolyno vadovas įdavė jam didžiulę skalbinių krūvą, liepdamas tuojau pat visa tai išskalbti.

Pagal mūsų tradiciją viena iš vienuolio pareigų yra rūpintis vienuolyno vyresniuoju, skalbti jo drabužius ir kitaip jam patarnauti. Skalbinių krūva buvo milžiniška. Be to, skalbti reikėjo tik tradiciniu miško vienuolių būdu.

Pirmiausia reikėjo iš šaltinio prisinešti vandens, susikurti didelį laužą ir užvirinti vandenį. Paskui dideliu peiliu, mačete, duonmedžio pliauską susmulkinti į skiedras, jas suberti į verdantį vandenį, kad išsiskirtų medžio syvai, kurie veikia kaip skalbiklis. Kiekvienas drabužis atskirai būdavo dedamas į ilgą medinę geldą, užpilamas rudu verdančiu vandeniu ir trinamas rankomis tol, kol taps švarus.

Po viso šito vienuolis turėdavo išdžiaustyti drabužius saulėje ir retkarčiais pavartyti, kad neišbluktų natūralūs dažai. Net vieno drabužio skalbimas buvo ilgas ir sunkus darbas. O išskalbti šitiek daug drabužių trunka ne vieną valandą.

Jaunasis vienuolis buvo pavargęs po bemiegės nakties. Ir man jo pagailo. Tad nuėjau į skalbyklos pašiūrę jam padėti. Kai įėjau, jis keikėsi ir burnojo labiau pagal Brisbano tradiciją nei pagal budistinę. Jis skundėsi, kad tai nesąžininga ir žiauru.

– Ar tas senis negalėjo palaukti iki rytojaus? Negi jis nesupranta, kad aš nemiegojęs visą naktį? Aš ne dėl to tapau vienuoliu!

Tiesą sakant, jis kalbėjo ne visai taip, bet tik tiek galiu pacituoti viešai.

Kai tai nutiko, aš jau kelerius metus buvau vienuoliu. Puikiai supratau, ką jis jaučia, ir žinojau išeitį. Pasakiau jam:

– Galvoti apie darbą yra kur kas sunkiau nei dirbti.

Jis nutilo ir įsistebeilijo į mane. Po kelių tylos akimirkų jis ramiai grįžo prie darbo, o aš nuėjau pamiegoti.

Kiek vėliau tą pačią dieną jis priėjo padėkoti man už pagalbą skalbiant. Jis pats įsitikino, kad galvoti apie skalbimą buvo sunkiausia darbo dalis. Kai jis liovėsi skundęsis, o tiesiog ėmėsi skalbti, darbas ėjosi lengvai.Sunkiausia gyvenime yra galvoti, kaip ką darysime.

Nusijuok, kai skauda

Mano pirmaisiais metais Tailande mus vežiodavo iš vienuolyno į vienuolyną mažo sunkvežimio gale. Vyresnieji vienuoliai, žinoma, gaudavo geriausias vietas priekyje kabinoje. Mes, jaunieji vienuoliai, sėdėdavome susigrūdę ant kietų medinių suolų, įtaisytų sunkvežimio kėbule. Virš suolų buvo žemas metalinis rėmas, ant kurio užtemptas brezentas saugodavo mus nuo lietaus ir dulkių.

Tais laikais nebuvo asfaltuotų kelių, dardėdavome žvyrkeliais, ir dar prastai prižiūrimais. Kai ratas pataikydavo į kelio duobę, sunkvežimis klesteldavo žemyn, o jaunieji vienuoliai – aukštyn.

Bumpt! Daugybę kartų atsitrenkiau galva į tą kietą metalinį rėmą. O kadangi buvau plikai skustas vienuolis, tai neturėjau ir jokio „paminkštinimo“ ant galvos smūgiui sušvelninti.

Nusikeikdavau kiekvieną kartą, kai susitrenkdavau galvą, – žinoma, angliškai, kad tailandiečiai vienuoliai negalėtų suprasti. Bet kai galvas susitrenkdavo tailandiečiai vienuoliai, jie tik pratrūkdavo juoktis! Niekaip negalėjau suprasti – kaip galima juoktis, kai šitaip stipriai ir skaudžiai susitrenki galvą?

Galbūt, svarsčiau aš, tie tailandiečiai vienuoliai yra tiek kartų susitrenkę galvas, kad jose įvyko kažkokių negrįžtamų pokyčių. Kadangi prieš tai buvau mokslininku, nusprendžiau atlikti eksperimentą. Nusprendžiau pabandyti juoktis kaip tie tailandiečiai vienuoliai, kai kitą kartą susitrenksiu galvą, tik todėl, kad sužinočiau, koks bus jausmas.

Ir ką aš atradau? Aš supratau, kad kai susitrenkęs galvą nusijuoki, ją skauda kur kas mažiau!
Juokas išskiria į kraują endorfinų, kurie veikia kaip natūralūs nuskausminamieji. Be to, jis sustiprina mūsų imuninę sistemą, o tai padeda įveikti kilusias infekcijas.

Taigi juokas padeda, kai jaučiate skausmą. Jeigu vis dar manimi netikite, pabandykite, kai kada nors susitrenksite galvą.

Patirtis mane išmokė, kad kai gyvenimas tampa skausmingas, skausmas sumažėja, kai įžvelgi linksmąją gyvenimo pusę ir sugebi nusijuokti.

Publikuoja Lrt.lt