Etjeno Botino, kuris pažvelgė už horizonto, paslaptis

Apie Etjeną Botiną ir jo nuostabius pranašavimus, ko gero, nė neįtaria daugelis Mauricijaus istorijos žinovų. Šiek tiek apie tai kalbama Pietų Afrikos rašytojo Lorenso Gryno knygoje „Laiko nepaliestos salos“.

Mauricijuje yra daug neįprastų dalykų. Čia gyveno stambus neskraidantis paukštis drontas, išnaikintas gerokai iki Raudonosios knygos sudarymo. Ši nedidelė sala dar garsėja spalvotais Chamarel smėlynais, kurie atrodo kaip sustingusios oranžinės, violetinės, mėlynos bangos. Stebina ir vietinė kultūra - įmantrus indiškų, kiniškų, angliškų, afrikietiškų papročių ir kalbų mišinys.

Anot “Biografinio Mauricijos gyventojų žodyno” (Port Luisas, 1955), Etjenas Botinas gimė 1739 metais Prancūzijos Šantoso miestelyje. Baigęs Politechnikos mokyklą, išėjo tarnauti į Prancūzijos karines jūrų pajėgas.

Kartą plaukiant laivu Atlanto vandenynu, Botinui atėjo mintis, kad laivai, besiartindami prie sausumos, turi sukelti tam tikrus pakitimus atmosferoje. Gebant atpažinti tuos pokyčius, galima prieš kelias dienas išpranašauti, kada atvyks laivai.

Tačiau vieta, kur tarnavo Botinas, gerais orais nelepino, o jam reikėjo švaraus dangaus savo hipotezei patvirtinti. Išstudijavęs oro sąlygų salose, kurios buvo prancūzų kolonijomis, aprašymus, jis paprašė pervesti į saulėtąją salą Il de Frans (taip anksčiau vadinosi Mauricijus). Prašymas buvo patenkintas.

į Mauricijų Etjenas Botinas atvyko 1763 metais, po metų gavo inžinieriaus pareigas. Visą laisvą laiką jis leisdavo vandenyno pakrantėje, stebėdamas dangų. Po šešių mėnesių Botinas taip išsitreniravo, kad net pradėjo lažintis. Be žiūronų jis išpranašavo, kad po dviejų ar trijų dienų horizonte pasirodys koks nors laivas. Savo pranašavimo meną jis pavadino “nauskopija” (“jūrinis regėjimas”).

1780 metais Botinas pranešė apie savo gebėjimus Prancūzijos jūreivystės ministrui maršalui de Kastri. Sis liepė registruoti visus Botino stebėjimus dvejus metus. Jie prasidėjo 1762 metų gegužės 15 dieną. Botinas tada pranešė apie greitą trijų laivų pasirodymą, jie ir pasirodė gegužės 17, 18 ir 26 dieną. 1778-1782 metais Botinas nuspėjo 575 laivų pasirodymą prieš keturias dienas. Už savo paslapties atskleidimą jis paprašė Mauricijaus gubernatoriaus 100 tūkst. livrų ir kasmetinės 1200 livrų išmokos. Tačiau gubernatorius vietoje prašomų pinigų Botinui įteikė rekomendacinį laišką ir išsiuntė į Prancūziją.

Plaukdamas į Europą, Botinas labai nustebino laivo komandą ir keleivius, nuspėdamas 27 priešpriešinių laivų pasirodymą. Jis ne kartą sakė, kad gali nustatyti, kiek arti yra žemė, besislepianti už horizonto. Kartą jis įspėjo kapitoną, kad iki žemės, kurios nematyti plika akimi, liko ne daugiau kaip trisdešimt Ijė.

Kapitonas nepatikėjo, tačiau, atidžiai peržiūrėjęs navigacinius skaičiavimus, buvo priverstas pripažinti, kad ten įsivėlė klaida, ir iškart pakeitė kursą. Visos kelionės metu Botinas tris kartus nuspėjo artėjančią žemę, vieną kartą - net 150 ljė atstumu.

1784 metų liepos mėnesį Botinas atvyko į Prancūziją, bet audiencijos pas ministrą gauti nepavyko. Pranašautojas kurį laiką visaip linksmino Lorjano publiką, demonstruodamas savo gebėjimus šio miestelio uoste. O žurnale “Mercure de France” pasirodė ištraukos iš “pono Botino prisiminimų apie nauskopiją".

Tolimos Indijos vandenyno salos tarnautojo gebėjimais susidomėjo Žanas Polis Maratas, kuris tuo metu kaip tik rašė fizikos traktatą tam pačiam leidiniui. Apie Botino talentą Maratas pranešė į Londoną, bet pabuvoti Anglijoje Botinui taip ir nepavyko. 1893 metų birželio mėn. jis grįžo į Mauricijų, ten atsirado jo pasekėjų.

1810 metų lapkričio 22 dieną Panplemuso gyventojas toks Faijafe nuo Montan Longo viršūnės stebėjo jūros platybes. Kartą jis pamatė, jo tvirtinimu, anglų laivyną, kuris plaukė link Il de Franso. Truputį vėliau Faijafe šiaurės rytuose aiškiai atpažino laivų būrį, kurie plaukė link Rodrigeso salos, bet nesugebėjo nustatyti tikslaus jų skaičiaus.

Jis tęsė savo stebėjimus ir įsitikino, kad buvo teisus, kai laivynas priplaukė arčiau, nors dar ir nepasirodė horizonte. Faijafe išvyko į Port Luisą. “Po 48 valandų, - pareiškė jis, - pamatysime anglų laivyną". Mieste prasidėjo panika.

Faijafe “dėl melagingų gandų skleidimo” buvo pasodintas už grotų, tačiau valdžia dėl viso pikto pasiuntė laivą prie Rodrigeso salos sužinoti, kas ten vyksta. Bet buvo jau vėlu. Lapkričio 26 dieną iš pradžių dvidešimt, paskui dar trisdešimt keturi anglų karališkojo laivyno laivai pasirodė prie Il de Franso krantų.

Faijafe buvo išlaisvintas, kai anglai užėmė salą. Mauricijaus istorikas Pjeras de Sornė, parašęs apie tai savo knygoje, mano, kad Faijate buvo, matyt, vienintelis, kurį Botinas išmokė savo nuostabaus meno.

Skurdžių žinių apie paslaptingą Etjeno Botino talentą yra ir “Paslaptinguose memuaruose, skirtuose nušviesti Respublikos istoriją nuo 1764 metų iki mūsų dienų”. Dvyliktame šios savotiškos XVIII amžiaus Prancūzijos kronikos tome yra 1785 metų balandžio 30 dienos įrašas:

“Ponas Botinas, senas Ost Indijos kampanijos Il de Franso ir Burbono salose (dabar Reunionas) tarnautojas, ką tik pateikė raštą vyriausybei, kuriame tvirtina, kad rado fizinį metodą, kaip aptikti laivus 250 ljė atstumu. Jis atrado tą metodą maždaug prieš dvidešimt metų, ištyrinėjo jį, praėjo klaidų ir neužtikrintumo kelią, veikė apčiuopomis, kol pavyko - pradėjo iš anksto pranešinėti apie laivų atvykimą, laivų skaičių ir atstumą iki krantų”.

Iš 155 laivų, kurių atvykimą išpranašavo Botinas (skaičius labai sumažintas, palyginus su kitais duomenimis), pusė atvyko į uostus, o dėl kitų jis paaiškino taip: vėjai, kariniai veiksmai ar kitos kliūtys privertė kapitonus netikėtai keisti kursą. Vienas iš įspūdingiausių jo rezultatų
buvo išpranašautas anglų laivyno pasirodymas, tarp jų ir korveto bei fregatos, kurie pasirodė po dviejų dienų. Šį faktą minėjo karininkai ir admirolai, tuo metų buvę salose.

Dar viename 1786 metų kovo 1 dienos rašte pateikiamos ištraukos iš paties pono Botino prisiminimų apie nauskopiją:

“Gerbiamoji publika gali prisiminti mano bandymus, atliktus 1783 metų liepos mėnesį, dalyvaujant daugybei žmonių, taip pat Port Luiso mieste 1784 metų gegužę. Beje, tai neapsaugojo manęs nuo užgauliojimų: iš manęs šaipėsi tada, kai išpranašaudavau laivų atvykimą, o jie nepasirodydavo. Priežastis paprasta - jie plaukdavo ne link mūsų salos.

Tie žmonės, kurių veiksmuose nėra jokių minties prošvaisčių, netiki niekuo, abejoja viskuo, šaiposi iš visko, kalba, kad aš šarlatanas, o to, ką aš darau, negali būti. Esu priverstas gyventi tarp šių pašlemėkų, bukų ir žiaurių žmogėkų, paskendusių rutinoje, nepriimančių jokių naujovių, atradimų ir net naujienų, kurios bent truputį nesutampa su jų nuosavu primityviu pasaulio supratimu”.

Tuo tarpu Botino išpranašautus laivų atvykimo ir plaukimo netoliese faktus patvirtino XVII amžiaus pabaigos-XIX amžiaus pradžios laikraščių pranešimai ir laivų žurnalų įrašai. Savo prisiminimuose, kurių tik fragmentai pasiekė mus, Botinas skundžiasi nesupratimo, netikėjimo jo gebėjimais atmosfera, nors per trisdešimt metų tiksliai išpranašavo šimtų laivų atvykimą:

“Tapau eiline kolonijinės rutinos auka tolimose, dievo ir mokslo užmirštose salose, kurios kenčia nuo valdininkų despotizmo, - rašė jis. - Jei susinervinimas ir nusivylimas taptų mano mirties priežastimi, man dar nesugebėjus paaiškinti savo atradimo, tai pasaulis netektų žinių apie meną, kuris suteiktų garbės XVIII amžiui”.

Taip ir nutiko: Botinas mirė 1813 metų gegužės 17 dieną Mauricijaus saloje, niekam nepatikėjęs savo paslapčių. Kokia jo atradimo esmė? Galbūt šiuolaikinio mokslo biolokacijos pasiekimai padės atskleisti jo paslaptį.