Gobio dykuma: anomalinė zona Mongolijoje

Gobio dykuma – viena iš didžiausių pasaulio dykumų. Ji plyti 1,3 mln. kvadratinių kilometrų plote, išsitempusi milžinišku lanku 1600 kilometrų nuo Šiaurės Kinijos iki Pietryčių Mongolijos. Gobio dykumos plotai, kaip įprasta manyti, jau beveik 65 milijonus metų lieka nepakitę ir be vandens.

Nesugaunamasis Olgoi-Hornoi

Gobio dykuma slepia daug paslapčių. Sakoma, kad jos smėlėtose platybėse gyvena olgoi-horhoi (mirties kirminas). Tai metro ilgio tamsiai raudonos spalvos žemės kirminas. Į paviršių jis išlenda tik pačiais karščiausiais mėnesiais. Vietiniai gyventojai paniškai bijo olgoi-horhoi, nes jis neva gali nužudyti per atstumą arba išspjaudamas mirtinus nuodus, arba paveikdamas auką elektros iškrova. Šio gyvio ne kartą ieškojo įvairios ekspedicijos. 1954 metais vidinės Mongolijos teritorijoje dirbo amerikiečių mokslininkai. Dviem “Range Rover” automobiliais jie išvažiavo iš Saišando miestelio ir ... dingo be pėdsakų. JAV vyriausybės prašymu Mongolijos valdžia organizavo paieškas. Pradingėlius rado viename sunkiai prieinamame Gobio dykumos rajone. Abu automobiliai nebuvo sugedę. Netoliese gulėjo šeši lavonai. Kadangi jie ilgai prabuvo saulėje, tikslios ekspedicijos dalyvių mirties priežasties nustatyti nepavyko. Manoma, kad jie tapo olgoi-horhoi aukomis (paranormal.lt naujienos - https://paranormal.lt).

1946-1949 metais Gobio dykumoje tris kartus pabuvojo garsus sovietinis rašytojas ir paleontologas Ivanas Jefremovas. Jis užrašė daugybę vietinių prietarų, susijusių su kirminu žudiku. Viename iš savo pasakojimų jis rašė: “Gali būti, kad Gobio dykumoje iš tikrųjų gyvena dar mokslui nežinoma keista būtybė. Galbūt - senovinių, jau išmirusių Žemės gyvių palikuonis”.

XX amžiaus dešimtajame dešimtmetyje Gobio dykumoje dvi čekų mokslininkų ekspedicijos bandė surasti nesugaunamąjį olgoi-horhoi. Sugauti jiems nepavyko, bet užtat jie surinko daugybę įrodymų, kad tas gyvis egzistuoja realiai.

Raguota kaukolė

Archeologai Gobio dykumoje rado keletą keistų radinių. Pavyzdžiui, 1995 metais ant Kinijos ir Mongolijos

sienos buvo rastos kelios kaukolės, neabejotinai priklausiusios žmonėms. Bet jos buvo ... su ragais!

Beveik iškart atsirado dvi hipotezės: arba tie ragai buvo meistriškai priauginti žmogui ir kalba turi eiti apie itin seną medžioklišką magiją, arba būtent tokia buvo vienos iš senųjų žmonių rūšių įgimta galvos sandara. Prireikė ne vieno mėnesio, kad būtų galima padaryti kokią nors išvadą apie šio stebuklo kilmę. Paaiškėjo, kad gilioje senovėje iš tikrųjų egzistavo raguoti žmonės. Keisti radiniai buvo paslėpti kažkur muziejų saugyklose, o galutinės išvados nepaskelbtos. Taip dažnai daroma, kai radiniai griauna nusistovėjusias mokslines schemas.

Milžiniškas humanoidas

1999 metais anglų paleontologai Mongolijos Uulach miestelio rajone uolienose rado 45 milijonų metų amžiaus suakmenėjusias milžiniško ūgio į žmogų panašios būtybės liekanas. Jos kaukolė pagal kai kuriuos požymius rodo artimus ryšius su pirmomis į žmones panašiomis beždžionėmis, kurios gyveno prieš 6-7 milijonus metų. Kiti antropologiniai požymiai verčia radinį susieti su Homo sapiens.

Kaukolės struktūros ypatumai liudija, kad ta būtybė buvo tam tikra prasme protinga ir galėjo kalbėti. Šio humanoido skeleto struktūra panaši j žmogaus. Tik rankų plaštakos yra neproporcingai didelės. Ir jau visai nebūdingas žmonėms bei primatams buvo šios būtybės ūgis - maždaug 15 metrų!

Amerikiečių paleontologai į radinius pažiūrėjo skeptiškai.

Žinomas žurnalas “Nature” išsakė hipotezę, kad Uulacho radinys - falsifikatas. O štai daktaras Taunsas iš Didžiosios Britanijos manė kitaip: “Gali būti, kad susidūrėme ne su prieš milijonus metų išmirusia žmonių rase, o su kažkuo kitu, kas visiškai skiriasi nuo mūsų prigimties. Atrodo, ši būtybė vystėsi ne pagal mūsų evoliucijos dėsnius”.

Šiuo pareiškimu jis labai pradžiugino ufologus.

Jo tėvynainis Danielis Stenfordas laikraštyje “Globe” radinius įvertino kitaip: “Panašu, kad mums teks peržiūrėti visą žmonijai žinomą planetos istoriją. Tai, ką mes radome, visiškai prieštarauja iki šiol egzistavusiam moksliniam pasaulio paveikslui”.

Kad radinys gali būti tikras, liudija ir vietiniai padavimai apie “kaulėtą demoną, gyvenantį urve”.

Gobio dykumoje buvo rastas dar vienas radinys, susijęs su technogenine senųjų civilizacijų veikla. Britų ufologas Džonas Berouzas tvirtina, kad rusų mokslininkai ne kartą Turkmėnistano urvuose ir Gobio dykumoje rado paslaptingus pusiau sferinius objektus iš stiklo ir porceliano, kurie baigėsi kūgiu su gyvsidabrio lašu viduje. Rusų specialistai neva apibūdino šiuos radinius kaip “senovinius instrumentus, naudojamus kosminių aparatų navigacijai”. Berouzas iškėlė mintį, kad jie buvo naudojami senovės indų skraidymo aparatuose - vimanuose.

Tarpplanetinis karas dykomoje

Antroji septintojo dešimtmečio pusė išsiskyrė politine įtampa tarp Sovietų Sąjungos ir Kinijos. 1969 metais prieita iki karinių veiksmų Sovietų Sąjungos ir Kinijos pasienyje. 1969 metų rugsėjo 11 dieną Sovietų Sąjungos Ministrų tarybos pirmininkas Aleksejus Kosyginas pakeliui iš Vietnamo į Maskvą nusileido Pekino oro uoste ir pasirašė susitarimą su Kinijos valstybės tarybos premjeru Džou Enlai apie esamų sienų išlaikymą. Po to padėtis šiek tiek stabilizavosi.

1970 metų balandžio mėnesį virš Gobio dykumos tiesiog būriais skraidė NSO. Juos matė ir Kinijoje, ir Sovietų Sąjungoje. Sovietų Sąjunga apkaltino Kiniją, kad ta leidžia žvalgvbinius aparatus virš kaimyninės Mongolijos teritorijos. O kinai dėl šių skrydžių priekaištavo sovietams.

Balandžio 24 dieną nutiko incidentas, paaštrinęs situaciją. Tą dieną vienas sovietinis bombonešis išskrido iš Maskvos ir pagal įsakymą turėjo nusileisti Vladivostoke. Virš Sibiro ryšys su lėktuvu netikėtai nutrūko. Iškart buvo pradėta paieškos operacija: didžiulį rajoną apieškojo 200 lėktuvų, bet jokių bombonešio pėdsakų taip ir nerado. Tomis pačiomis dienomis Sovietų Sąjungos priešlėktuvinės gynybos sistemos radarai užfiksavo Sovietų Sąjungos oro erdvėje dešimtis NSO skrydžių. Raketos, kuriomis buvo bandoma numušti tariamai žvalgybinius aparatus, tikslo nepasiekdavo.

Tada kariniai specialistai ir specialiosios tarnybos nusprendė išsiaiškinti, iš kur atskrido tie objektai. Analitikai rekonstravo jų skrydžių trajektorijas ir išsiaiškino, kad visi NSO pasirodydavo iš rajono, esančio už 1000 kilometrų į šiaurės rytus nuo Mongolijos sostinės Ulan Batoro. Po dviejų dienų buvo duotas įsakymas į tą rajoną perdislokuoti gausias Sovietų Armijos pajėgas. Trys divizijos su tankais, šarvuočiais, karine amunicija ir štabais pajudėjo rytų kryptimi. Sovietų Sąjunga, kaip darydavo tradiciškai tokiais atvejais, informavo Vakarus, kad kariuomenė permetama į karinių mokymų vietą.

Balandžio 27 dieną kinų kariuomenė taip pat pajudėjo. į Mongoliją buvo permetama divizija iš Šiaurės Korėjos. Tuo metu sovietų lėktuvai vykdė stebėjimus ir aerofotografavimą, paskui aviacija tiesiog užpylė įtartiną rajoną bombomis. Abiejų šalių Užsienio reikalų ministerijos prakalbo apie nereikšmingus incidentus: abi pusės teigė, kad priešinga pusė pažeidė valstybinę sieną, ir buvo imtasi atitinkamų, įstatymais numatytų priemonių.

Tačiau visai ką kitą buvo galima išgirsti Honkonge. Pabėgėliai iš Kinijos Liaudies Respublikos pasakojo apie šimtus žuvusių abiejose pusėse ir apie tai, kad Sovietai numetė atominę bombą lyg tai ant slaptos kinų karinės bazės, lyg tai ant kažkokio visiškai nežinomo priešo. Prancūzų žurnalistas Pjeras Gardenas ir jo kolega amerikietis Dike Lesteris, būdami Honkonge, taip pat sužinojo apie sovietų ir kinų pasienio konfliktą. Dike Lesteris pranešė žurnalui “Saga”, kad rado ir liudininkų iš VDR. Jaunuoliai atvyko į Mongoliją mokytis pagal studentų mainų programą ir atsitiktinai tapo karinių veiksmų liudininkais. Jie patvirtino viską, ką Honkonge pasakojo kinų pabėgėliai, tame tarpe ir informaciją apie “stambios karinės bazės su daugybės kilometrų tunelių sistema” sugriovimą.

Kas ten vyko iš tikrųjų, tikrai neaišku iki šiol. Nebuvo pateikta jokių oficialių komentarų apie įvykius 1970 metų balandžio ir gegužės mėnesiais Gobio dykumoje. Kokie skraidantys aparatai skraidė tada virš Sovietų Sąjungos ir Kinijos pasienio, kažin ar pavyko išsiaiškinti. Koks ryšys buvo tarp jų ir slaptos bazės ant Mongolijos plokščiakalnio, taip pat liko paslaptimi po septyniais užraktais. Bent jau plačiajai visuomenei. Ufologai neatmeta versijos, kad kalba eina apie vieną iš mūsų civilizacijos paslapčių, kuri neprieinama paprastiems mirtingiesiems. Gali būti, kad tai buvo vienintelė tokia plataus masto karinė konfrontacija su nežemiškais ateiviais.