Ar tikrai egzistuoja tik tai, ką matome?

Pomirtinis pasaulis, dvasios, kaukai, raganos, burtininkai… Mistika? Su šiuo žodžiu reikia būti labai atsargiems. Ar mes tikri, kad pasaulį suvokiame būtent taip, koks jis yra iš tikrųjų? Įleiskime į kambarį aklą žmogų. Jis apčiupinės visus daiktus, išmatuos, išbandys jų skonį, suklasifikuos garsus ir t.t.

Tačiau vargu ar jis suvoks TV, veidrodžio, lango paskirtį, ar pajėgs suprasti, kodėl ima ir pražysta gėlės. Nėra abejonės, kad aklas žmogus, suradęs tam tikrus dėsningumus, bandys visas paslaptis išsiaiškinti ir “išsiaiškins” taip, kaip sugebės. O stebuklai liks…

Čia verta pacituoti krikščionybės filosofo Augustino Aurelijaus mintį: “Stebuklai neprieštarauja gamtos dėsniams. Jie prieštarauja tik mūsų žinioms apie tuos dėsnius.”

Kas slepiasi už “skraidančių lėkščių” ir visokių ekstrasensų? Ogi aukštesnių pasaulių paslaptys. Anot J. A. Fomino , blogiausia, kad gamtos reiškinius priimta sužmoginti, ypač nesuprantamus. O iš tiesų tai sausa, bet įdomi teorinio medžio šaka.

Pirma keistenybė. Beveik tiksliai apskaičiuota, kad ląstelė savyje gali sutalpinti 5,6 x 10 devintuoju laipsniu bitų informacijos kiekį. O tam, kad būtų sukurtas žmogaus organizmas, reikalinga maždaug 5,6 x 10 dvidešimt penktuoju laipsniu bitų. Informacija ląstelėje negali tilpti.

Antra keistenybė. Ląstelėms dalijantis, turėtų išsivystyti idealiai apvalios formos organizmas. Tačiau, veikiant kažkokiam mechanizmui, susidaro skirtingos ląstelės : odos, raumenų ir t.t. kiekviena jų erdvėje užima tam tikrą vietą ir atsiranda tik tam tikru laiku. Ląstelėse tokio viską reguliuojančio mechanizmo nerasta.

Trečia (eksperimentinė) keistenybė. Buvo paimtas medžio lapas. Atplėšta maža jo skiautelė ir įdėta tarp plokštelių, skleidžiančių aukšto dažnumo elektromagnetinį lauką. Nufotografuota. Nuotraukoje išryškėjo ne tik maža atplaišėlė, bet ir visas lapas, kurio nebuvo.

Ketvirta (eksperimentinė) keistenybė. Buvo atrinktos 25 seniai mirusių žmonių nuotraukos. Sunumeruotos, sumaišytos ir įduotos ekstrasensui. Visos 25 mirties diagnozės buvo nustatytos itin tiksliai.

Išvada. Egzistuoja neląstelinė informacijos ir vystymosi programų saugojimo struktūra, kuri po mirties praktiškai nesuyra. J. A. Fominas sąlyginai jas vadina Informacinėmis paskirstymo struktūromis (IPS).

Hipotezė. Užgimstant žmogui (taip pat ir gyvūnams) IPS tarsi padaro būsimo organizmo maketą, kurį vėliau užpildo ląstelėmis. Kadangi tarp IPS ir biologinės struktūros yra dvipusis ryšys, IPS gali valdyti ir reguliuoti organizmo vystymąsį.

Eksperimentais nustatyta, kad žmogus gali priimti nuo 1 iki 60 mln bitų informacijos (kuri niekur nedingsta) per sekundę, o per 60 gyvenimo metų smegenyse turėtų būti sutalpinta 10 aštuonioliktuoju laipsniu arba 10 dvidešimtuoju laipsniu bitų. Todėl manoma, kad smegenys – tai tik tarpinis mechanizmas, apdorojantis visais pojūčių kanalais iš aplinkos gaunamą informaciją. Pastarosios saugykla – IPS (siela).

Kartais taip atsitinka – staiga suima noras paskambinti kokiam nors artimam žmogui. Vėliau paaiškėja, kad beamaž tuo pačiu metu ir tas žmogus ketino jums susukti… Spėjama, kad esama IPS hierarchijos. Pirmoji pakopa – jungiasi šeimos narių, draugų sielos. Antroji – jungiasi žmonių sielos pagal tam tikrą geografinę padėtį (tautos). Yra ir daugiau pakopų. Jungiasi gyvūnų, visos Žemės faunos sielos ir t.t. Galų gale gaunama kolosali struktūra, vienijanti visa, kas gyva (gyvenančių ir gyvenusių) Visatos mastu.

Pasak Fomino, siela turi 4 kanalus: informacijos perdavimo; gavimo iš išorės (per smegenis); poveikio kitoms sieloms; komandų gavimo iš kitų sielų. Ekstrasensai, patys to nesuvokdami, ir naudojasi tais kanalais. Veikimo principą nesunku įsivaizduoti.