Hipotezės: Los Tejos - ateivių žinutė

1965-ais metais argentinietis verslininkas ir etnologas Janošas Moricas Ekvadoro teritorijoje aptiko neįsivaizduojamai senų komunikacijų tinklą. Visuomenę su savo atradimu paslaptingų artefaktų kolekcionierius supažindino tik po ketverių metų.

Moricas, kurio palydovais buvo vietiniai gyventojai, teigė, kad aptiko didžiulį požeminį tinklą: požeminiai keliai ir tuneliai driekiasi keletą tūkstančių kilometrų, jie iškasti po Argentina, Peru ir Ekvadoru. Keisčiausia buvo tai, kad požeminiuose tuneliuose buvo labai lygios ir nupoliruotos lubos ir sienos, tarsi jos būtų padengtos glazūra. Moricas šiais požeminiais keliais su vietinių indėnų grupe pasiekė požemines sales, iš kurių vienoje, jų teigimu, aptiko knygas, kurių lapai pagaminti iš labai plono metalo, primenančio auksą. Šios knygos svėrė iki 20 kg. Kiekvienoje šių metalinių knygų plokštelėje buvo išgraviruoti ar įspausti paslaptingi ženklai. 

Janošas Chuanas Moricas, o taip pat žinomi tyrinėtojai Stenlis Holas ir Erichas fon Denikenas mano, kad šis radinys - tai kažkokios išnykusios civilizacijos biblioteka. 

Yra ir kitokių hipotezių. Viena jų skelbia, kad šiose metalinėse knygose užrašytos inkų pranašystės, kita teigia, kad jose yra kažkada Žemėje apsilankiusių ateivių žmonėms perduotos žinios. 

Pagal Morico pasakojimą, aptiktosios bibliotekos centre stovėjo daiktai, labai primenantys stalą su aplink jį sustatytomis kėdėmis. Medžiaga, iš kurių pagaminti šie daiktai, žmonijai nežinoma, nes tai nėra medis ar akmuo, taip pat ir ne metalas. Greičiausiai, tai kažkas panašaus į keramiką ar šiuolaikines kompozicines medžiagas, kurios nepaprastai atsparios aukštai temperatūrai ir yra labai tvirtos. Kažkas panašaus naudojama kosmonautikoje ir aviacijoje. 

Be to, Moricas požemiuose aptiko daugybę iš aukso pagamintų figūrėlių. Siame savotiškame „zoologijos sode“ yra beždžionių, dramblių ir krokodilų, bizonų ir jaguarų figūrėlės. Visos jos, kaip teigia atradėjas, sustatytos šalia salių sienų. 

Daug įdomių piešinių Moricas pastebėjo tuneliuose ant grindų. Viename piešinyje pavaizduotas žmogus, sklendžiantis ore virš planetos. Kita figūra su stačiakampiu kūnu ir apvalia galva stovi ant rutulio, rankose laikydama Mėnulį ir Saulę. O rasta figūrėlė su šalmu ir ausinėmis, taip pat pirštinėmis rankose, pavadinta „pilotu“. Prie šios būtybės kostiumo, primenančio šiuolaikinį skafandrą, prijungti laidai. 

Tačiau pats įdomiausias Morico radinys buvo auksinė statulėlė, panaši į sumažintą „Konkordo“ lainerio modelį. Atradėjas šią figūrėle išsiuntė į Kolumbijos sostinės Bogotos muziejų. Ekspertai, tarp kurių buvo ir aviatoriai, ištyrę šią figūrėlę, pareiškė, jog tai yra skraidančio aparato modelis. Šio aparato geometriškai taisyklinga forma tiesiog stulbina - du sparnai ir vertikalus aukštas kilis niekuo neprimena paukščio. 

Labai keista tai, kad ši figūrėlė išlieta iš gryno aukso, nes grynas auksas gamtoje neaptinkamas. Aukso grynuoliai yra gamtiniai tvirti sidabro lydiniai su aukso dalimi juose. Mūsų laikais tik specialios įrangos pagalba ir po specialaus apdorojimo išgaunamas grynas auksas.

Visiškai pagrįstai kyla klausimas: iš kur senosios civilizacijos atstovams buvo žinoma analogiška technologija? 

Dar viename piešinyje, esančiame ant tunelio grindų, pavaizduoti iškastiniai driežai. Keisčiausia yra tai, kad šie gyvūnai mūsų planetoje gyveno prieš 65 milijonus metų ar dar seniau, o šie piešiniai buvo nupiešti IV-IX amžiais pr. m. e. 

Reikia pasakyti, kad sunkiai įmenama mįsle, privertusią mokslininkus pasukti galvas, yra patys tuneliai. Netgi dabartiniu metu nėra sukurtų tokių unikalių technologijų, padedančių taip giliai po žemėmis statyti statinius. Vėl kyla klausimas - kas jie, kurie sugebėjo granite padaryti idealiai lygius tunelius, sujungdami juos į vieną milžinišką požeminį megapolį? Gal tai iš tiesų nežemiškųjų ateivių kūrinys? 

Moricas, kuris neskelbė tikslių jo surastos bibliotekos koordinačių, apžiūrėti radinį pakvietė garsų pasaulyje autoritetą archeologijos srityje Erichą fon Denikeną. Nusileidimo metu fon Denikenas matė daugybę didelių akmeninių figūrų, tarp kurių buvo ir keistas akmuo, labai panašus į žmogaus skeletą. 

Be jokio abejo, pačiu didžiausiu Morico ekspedicijos atradimu, kurį jis ruošėsi perduoti Ekvadoro vyriausybei ir apie tai padarė įrašą notariniame akte, buvo metalinių knygų biblioteka. Kai kurių tyrinėtojų nuomone plokštelėse esantys užrašai labai panašūs į Senovės Egipte naudotus hieroglifus, nors pačioje Pietų Amerikoje toks raštas neturėjo analogų. 

Šiose vietovėse gyvena šuara genties indėnai, kurių nesugebėjo pavergti nei inkai, nei konkistadorai. Pagrindinis šios genties ginklas - pučiamieji vamzdeliai su nuodingais rutuliukais. Indėnai tiki, kad požeminiuose tuneliuose saugomos nesuskaičiuojamos brangenybės, todėl jų paslaptis saugo nuo baltųjų ateivių. 

Kuenkos mieste, kuris stovi netoli nuo požeminių tunelių teritorijos, yra nedidelė bažnyčia, kurioje praėjusio amžiaus 4-ame dešimtmetyje tarnavo tėvas Krespis. Įdomu tai, kad vietiniai indėnai, kuriems šventikas labai padėjo, jam dovanodavo metalines plokšteles iš įvairaus legiravimo plieno. Teigiama, kad kai kurios šios plokštelės buvo iš požeminių tunelių. Tėvui Karlui Krespiui pačiam teko pabuvoti šiuose tuneliuose. Vietiniai gyventojai pasitikėjo šventiku ir dovanojo jam sidabrinius ir auksinius gaminius, skeptrus, šalmus, plokšteles ir diskus, kuriuose buvo pavaizduoti tokie patys simboliai, kaip ir metalinių knygų plokštelėse. 

Dvasininkas, gavęs Vatikano sutikimą, prie bažnyčios įsteigė muziejų. Jis manė, kad plokštelėse išgraviruoti senoviniai hieroglifai saugo dar prieštvaninės žmonijos archajinės kalbos paslaptį. Po kelių metų muziejuje kilo gaisras. Vietiniai gyventojai mano, kad tai buvo padegimas. Didžioji kolekcijos dalis žuvo, tačiau tai, ką pavyko išgelbėti, labai sudomino mokslininkus. Daugelis artefaktų buvo panašūs į kitų kultūrų kūrinius, nors ekvadoriečiai apie šias kultūras nieko negalėjo žinoti. Tarp šių gaminių buvo statulėlės ir bareljefai, kurie labai primena senovės šumerų ir egiptiečių kūrybą. 

Praėjusio amžiaus 7-ame dešimtmetyje Meksikos mokslininkai atliko tyrimus Jukatano pusiasalyje - senoviniame inkų mieste Čičen Icoje.

Šventajame šulinyje, kuris žinomas kaip aukų šulinys, buvo aptikti žmonių ir gyvūnų kaulai, gaminiai iš nefrito ir kalnų krištolo, o svarbiausia - daugybė auksinių plokštelių su vaizdais, panašiais į aptiktus Ekvadore. Iš šio šulinio iškeltas lobis savo verte nusileidžia tik brangenybėms iš Tutanchamono kapo. 

Ar galėjo Senojo ir Naujojo pasaulių atstovai pasiekti kitus žemynus ar perplaukti Ramųjį vandenyną? Šiuo klausimu dar 1947-ais metais susidomėjo garsus norvegų keliautojas Turas Hejerdalas. Jis studijavo senuosius konkistadorų rankraščius, kuriuose buvo pavaizduoti inkų plaustais, bei archeologinius liudijimus, ir padarė išvadą, kad vis tik senovėje galėjo būti plaukiojama tarp Polinezijos ir Pietų Amerikos. 

Daugelį metų Pietų Amerikos istoriją tyrinėjo ir Stenlis Holas, kuris manė, kad būtent čia galima aptikti trūkstamus žmonijos priešistorės faktus. Jis tėvo Krespio kolekcijoje matė metalines plokšteles su užrašais, kurios buvo dalimi metalinių knygų bibliotekos. Tačiau ir šiam tyrinėtojui Janošas Chuanas Moricas neatskleidė tikslių savo radinio koordinačių. 1976-ųjų metų liepos mėn. Holas organizavo didelę ekspediciją, kurią finansavo Didžioji Britanija ir Ekvadoras, norėdamas aptikti ir ištirti požeminius Los Tejos tunelius. Moricas pareikalavo, kad visos teisės į bibliotekos radimą būtų suteiktos jam, tačiau buvo atsakyta, todėl jis atsisakė dalyvauti Holo ekspedicijoje. 

Tai, ką pamatė ekspedicijos dalyviai, visiškai sutapo su Morico pasakojimais. Jie aptiko ir laidojimo kamerą, daug kitokių artefaktų, tačiau pasiekti pačią metalinių knygų biblioteką ekspedicijai nepavyko. Taip pat paslaptingai išnyko ir visi eksponatai iš Krespio muziejaus, kurie dingo iš karto po įkūrėjo mirties. 

Nuo to laiko apie paslaptingą biblioteką Ekvadoro požemiuose parašyta daugybė straipsnių. Kai kurie tyrinėtojai, tarp jų ir fon Denikenas, tiki, kad tai yra ateivių iš kosmoso žinia žmonėms, kiti mano, kad biblioteką paliko atlantai. Laikas parodys, kurie teisūs, o kol kas Ekvadoro tunelių mįslė lieka vis dar neįminta.