Herbigeris: ledinio pasaulio teorijos pranašas

Nacistinėje Vokietijoje klestėjo dvi teorijos — ledinio pasaulio teorija ir tuščios žemės teorija. Abi jos skirtingai aiškino pasaulį ir žmogų. Abi priminė senovės padavimus, pateisino mitus, jungė į vieną keletą teosofų „ginamų” tiesų. Šias teorijas aiškino ir propagavo visi nacistinės Vokietijos mokslininkai ir politikai. Jos turėjo išguiti iš šalies tai, ką mes vadiname šiuolaikiniu mokslu. Šios teorijos buvo užvaldžiusios daugelį Vokietijos protų. Dar daugiau, jos darė įtaką net Hitlerio įsakymams, kartais lemdavo karo eigą ir, žinoma, atvedė šalį prie galutinės katastrofos. Susižavėjęs šiomis teorijomis, konkrečiai — pasiaukojamojo tvano idėja, Hitleris pastūmėjo į katastrofą visą vokiečių tautą.
 
„Amžinojo ledo” doktrinos teoretikas buvo Hansas Herbigeris, kurį Hitleris rėmė, tikėjo juo ir laikė vienu iš „trijų didžiųjų kosmopolitų”. Hitleris ir Herbigeris, „du didieji austrai”, buvo susitikę ne vieną kartą. Nacistų vadeiva pagarbiai išklausydavo šį mokslininką fantastą. Herbigeris neapkęsdavo, kad jį pertrauktų. Jis net šaukdavo ant Hitlerio:
 
„Maul cu!” — „Užsičiaupk!” Herbigeris įtikino Hitlerį, kad vokiečių tauta, patikėjusi savo mesiju, yra apnuodyta Vakarų mokslo, vienašališko ir menkinančio, neturinčio nei kūno, nei sielos. Nuo tokio mokslo galinti išgelbėti tik pasaulinė „ledo doktrina”, sugriovusi visų pripažintą astronomiją. Ši doktrina glaudžiai siejosi su magiško socializmo teorija ir viliojo mintimis, kurias vėliau Jungas pavadino „siekimu nesugriaunamo”.
 
Hansas Herbigeris gimė 1860 m. tiroliečių šeimoje. Jis baigė Vienos technologijos mokyklą, stažavosi Budapešte. Iš pradžių dirbo braižytoju garo mašinų konstruktoriaus Alfredo Kolmano biure, vėliau — kompresorių specialistu Landau įmonėje Budapešte. 1894 metais jis išrado naujus siurblių ir kompresorių čiaupus, o išradimo licenziją pardavė amerikiečių ir vokiečių kompanijoms. Herbigeris tapo turtingu žmogumi, tačiau prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas didžiulį turtą pavertė niekais.
 
Herbigeris žavėjosi kintančių vandens būsenų — skysčio, ledo, garų — pritaikymu astronomijoje. Jis siekė šiomis būsenomis pagrįsti visą kosmografiją ir astrofiziką. Netikėti „nuostabios intuicijos protrūkiai” atvėrė jam, kaip jis pats tvirtino, naują mokslą, aprėpiantį visa, kas yra gyva. Herbigeris tapo vienu iš didžiųjų Vokietijos aiškiaregių ir po mirties buvo vadinamas „genialiuoju atradėju, Dievo palaimintuoju (Hansas Herbigeris mirė 1932-aisiais).
 
Vieną 1925 m. vasaros rytą daugelis Vokietijos ir Austrijos mokslininkų gavo tokį laišką: „Atėjo metas pasirinkti, ar jūs su mumis, ar prieš mus. Hitleris išvalys politiką, Hansas Herbigeris iššluos melagingus mokslus.
 
Amžinojo ledo doktrina bus vokiečių tautos atgimimo ženklas! Apsigalvokite! Stokite į mūsų gretas, kol nevėlu!”
 
Hansui Herbigeriui tada buvo 65-eri. Jis buvo laikomas negailestingu pranašu. Augino didžiulę baltą barzdą. O jo doktriną žmonės vadino „Vel” („Veltaislare” — „amžinojo ledo doktrina”). Ji kosmosą aiškino visai priešingai nei oficialioji astronomija, tačiau teigė, kad senovės mitai yra teisingi.
 
Herbigeris laikė save mokslininku, tačiau mokslas, anot jo, turėjo pakeisti savo kryptį ir metodus.
 
„Objektyvus mokslas — tai pragaištingas išradimas, net nuosmukis”, — rašė Herbigeris. Jis, kaip ir Hitleris, manė, kad „prieš imantis kurios nors mokslinės veiklos, vertėtų atsakyti į klausimą, kas būtent ieško žinių”. Tiktai pranašas gali pretenduoti į moksliškumą, nes tik jis, praskaidrėjus sąmonei, gali pasiekti aukščiausią sąmoningumo pakopą.
 
Hansas Herbingeris negalėjo pakęsti nei mažiausios abejonės, nei mažiausio prieštaravimo. Jį pagaudavo šventas įsiūtis: „Jūs tikite lygtimis, bet ne manimi! — šaukdavo jis. — Kiek laiko jums prireiks suvokti, kad matematika — melagingas, bevertis mokslas!”
 
Hansas Herbigeris šauksmais ir žudynėmis atvėrė Vokietijoje kelią religiniam, iracionaliam, regėjimais pagrįstam mokslui.
 
Ne tik jis skelbė Vokietijoje tokias pažiūras. Kitas nacistų kosmologas tvirtino, pavyzdžiui, kad žmonės gyvena vidiniame sferos paviršiuje. Dar kitas teigė, kad Žemė yra plokščia (šis pareiškimas net paskatino pasiųsti j Araratą ekspediciją, kad ši ieškotų laivo).
 
Herbigeris veikė kaip partijos vadas, jis sukūrė sąjūdį, turėjusį informavimo tarnybą, verbavimo biurą ir propagandistų. Šis sąjūdis išleido tris didelius Herbingerio veikalų tomus, 40 populiarių knygų, šimtus brošiūrų.
 
„Mūsų šiauriniai protėviai įgavo jėgą sniegynuose ir leduose, — skelbė viena tokių brošiūrų, — štai kodėl tikėjimas pasauliniu ledu yra natūralus šiaurės žmogaus palikimas. Austras Hitleris išvijo politikus žydus; kitas austras, Herbigeris, išvys mokslininkus žydus. Savo gyvenimu fiureris įrodė, kad diletantas yra vertesnis nei profesionalas. Reikia dar vieno diletanto, kuris mums pasakytų viską apie visatą.”
 
Herbingerio sąjūdis dideliu tiražu leido mėnesinį žurnalą „Pasaulio įvykių supratimas”. Herbigeriui pasisekė patraukti į savo pusę dešimtis tūkstančių šalininkų. Jis tapo įžymus ne tik idėjų istorijoje, bet apskritai istorijoje.
 
Iš pradžių mokslininkai protestavo, rašė ir spausdino laiškus ar straipsnius, kuriuose bandė įrodyti Hanso Herbigerio teorijos nemokšiškumą. Tačiau atėjus į valdžią Hitleriui, priešinimasis atslūgo, nors Vokietijos universitetuose vis dar buvo dėstoma ortodoksinė astronomija. Žymus inžinieriai ir mokslininkai vienas po kito pateko „amžinojo ledo” doktrinos įtakon. Tokie buvo, pavyzdžiui, Lenardas, kartu su Rentgenu atradęs elektromagnetinius (rentgeno) spindulius, fizikai Obertas ir Starkas, kurių tyrinėjimus spektoskopijos srityje pripažino visas pasaulis.
 
Taigi, kokia buvo šios „ledo doktrinos” esmė? Jos stiprybę sudarė tai, kad ji visapusiškai aiškino istoriją ir kosmoso evoliuciją, Saulės sistemos susidarymą, Žemės, gyvybės ir dvasios atsiradimą. Ji aprašė visą visatos praeitį ir teigė matanti jos ateities permainas. Ji atsakė j tris svarbiausius klausimus: kas mes esame? Iš kur atėjome? Kur einame? Herbigerio atsakymai buvo tikslūs ir epiški.
 
Viskas pagrįsta neaprėpiamose erdvėse vykstančia amžina kova, ledo ir ugnies, atostūmio ir traukos jėgų kova. Ši kova viešpatauja ir žemėje. Ji verčia rutuliotis gyvąją materiją ir lemia žmonijos istoriją. Herbigeris teigė, kad atskleidė labai tolimą žemės praeitį ir dar tolimesnę ateitį. Jis pradėjo savo darbuose vartoti fantastiškas sąvokas apie gyvų būtybių evoliuciją. Jis paneigė įprastą sampratą apie civilizacijų istoriją, apie žmogaus ir visuomenės atsiradimą bei raidą. Jis aprašė ne ilgą aukštyn kylantį judėjimą, o virtinę šuolių ir nuosmukių ar visiškų žlugimų. Žmonės — dievai, gigantai, pasakų civilizacijos —gyvenojau prieš šimtus tūkstančių, jei ne milijonus, metų. Galbūt vėl tapsime tokie, kokie buvo mūsų rasės protėviai, tik teks išgyventi kataklizmus ir ne­įprastas mutacijas, nes žemės ir kosmoso istorija rutuliojasi ciklais. Dangaus dėsniai yra tokie patys kaip ir žemės. Viskas, kas sudaro visatą, priklauso vienam judėjimui; ji — gyvas organizmas. Žmonių likimai susiję su žvaigždžių likimu. Tai, kas vyksta kosmose, pasikartoja žemėje, ir atvirkščiai.
 
Ši ciklų ir beveik maginių žmogaus ir visatos tarpusavio santykių doktrina buvo paremta senoviniais pranašavimais, okultizmo astraliniais teiginiais, senovės indų mistika ir demonologija.
 
Laiške reichsleiteriui Lėjui Herbigeris rašė, kad jaunystėje, jis, inžinierius, stebėjo, kaip išsilydęs plienas išsipylė ant sniegu apklotos žemės: po kiek laiko su didžiuliu triukšmu žemė sprogo. Štai ir viskas. Iš šito grūdelio ir išaugusi jo teorija.
 
Dangaus platybėse skriejęs labai įkaitęs didžiulis kūnas, milijonus kartų didesnis už dabartinę Saulę. Jis susidūręs su didžiule planeta, sudaryta iš kosminio ledo sankaupų. Ledo masė susidūrimo metu giliai įsiskverbusi į superpasaulį. Paskui šimtus tūkstantmečių buvę ramu. O tada įvykęs milžiniškas sprogimas.
 
Sprogimo banga išbarsčiusi skeveldras taip plačiai, kad vienos iš jų pasiklydusios ledinėje erdvėje. Kitos arba sukritusios atgal į centrinę masę, arba buvusios nusviestos į vidurinę zoną ir tapusios mūsų sistemos planetomis. Jų buvę trisdešimt. Pamažu jas apdengęs ledas. Mėnulis, Jupiteris, Saturnas esą sudaryti iš ledo, Marso kanalai — ledo plyšiai. Tiktai Žemėje šaltis neįsiviešpatavęs, joje tebevykstanti kova tarp ledo ir ugnies.
 
Tuo metu erdvėje egzistavęs ledo žiedas, nutolęs nuo Žemės triskart didesniu atstumu nei Neptūnas. Ir dabar jis ten yra. Astronomai jį vadina Paukščių Taku, nes keletas žvaigždžių, panašių į Saulę, pra-sišvietusios pro jį spindi begalinėje erdvėje. O Paukščių Taką sudarančių atskirų žvaigždžių nuotraukos tėra klastotės.
 
Kas vienuolika metų savo formą ir vietą keičiančios Saulės dėmės tėra krintantys ledo luitai, kurie atskyla nuo Jupiterio, per vienuolika metų apsisukančio aplink Saulę.
 
Visatoje vyksta nepaliaujama ledo ir ugnies, atostūmio ir traukos jėgų kova. Ji lemia gyvenimą, mirtį ir amžiną kosmoso atsinaujinimą.
 
1952 m. vokiečių rašytojas Elmaras Brugas išleido darbą, skirtą Herbigeriui. Jis rašė:
 
„Nė viena iš doktrinų, aiškinančių visatą, nesirėmė prieštaravimo principu, dviejų priešingų jėgų kova, kuri, beje, žavėjo žmogaus sielą ištisus tūkstantmečius, Neblėstamas Herbigerio nuopelnas yra tai, kad jis atgaivino mūsų protėvių intuityvias žinias, kurios kaip amžinas ledo ir ugnies konfliktas buvo apdainuotas „Ede”. Jis aiškino šį konfliktą remdamasis savo amžininkų pažiūromis. Herbigeris moksliškai pagrindė didžiulį pasaulio vaizdą, siejamą su materijos dvilypumu, kurį lemia „paskleidžiami” ir „surenkanti” traukos jėga.”
 
Mėnulis, pasak Herbigerio doktrinos, neišvengiamai nukris ant Žemės. Tik atrodo, kad jau daugelį tūkstantmečių atstumai tarp planetų nepakito. Tačiau spiralė mažėja, ir Mėnulis pamažu artėja prie Žemės. Dėl to nuolat stiprėja gravitacijos jėga. Žemės vandenis pašiaus nuolatiniai cunamiai, jie pakils, užlies sausumą, paskandins tropikus. Iš vandens kyšos tik pačios aukščiausios viršukalnės. Visos gyvos būtybės pamažu taps lengvesnės ir didesnės. Kosminės jėgos, pasidariusios dar galingesnės, paveiks chromosomas ir genus. Dėl mutacijos atsiras naujos rasės, gyvūnai, augalai ir didžiuliai miškai.
 
Vėliau, dar labiau priartėjęs, Mėnulis nuo didelio sukimosi greičio sprogs ir pavirs uolienų, vandens ir dujų žiedu. Šis žiedas suksis vis greičiau ir greičiau, kol užgrius Žemę. O tada — Apokalipsėje pranašaujama pasaulio pabaiga —žlugimas. Išliks tik stipriausi, geriausi, išrinktieji žmonės. Jie regės siaubingus pasaulio pabaigos vaizdus.
 
Slenkant tūkstantmečiams, Žemėje, netekusioje palydovų, apsigyvens naujos rasės ir gigantų civilizacijos. Tai prasidės po potvynio ir didžiulių kataklizmų. Marsas, gerokai mažesnis už Žemę, galiausiai pasieks jos orbitą. Bet jis bus per didelis, kad taptų palydovu, todėl praslinks pro pat Žemę, užkliudys ją ir nukris j Saulę veikiamas jos ugnies traukos. Marso traukos jėga pasiglemš Žemę supančią atmosferą ir ji išnyks erdvėje. Pakilę vandenynai užlies Žemės paviršių, viską nuplaus, ir Žemės pluta sprogs. Mirusi planeta, tebejudėdama spirale, pateks erdvėje skriejančių ledo asteroidų įtakon ir virs didžiuliu ledo rutuliu, kuris savo ruožtu nukris ant Saulės. Po susidūrimo įsiviešpataus Didžioji tyla, Didysis sustingimas, o kunkuliuojančios masės viduje ištisus milijonus metų kaupsis vandens garai. Tada įvyks naujas sprogimas ir amžinosios liepsnojančios kosmoso jėgos sukurs naujus pasaulius.
 
Taip įsivaizdavo mūsų Saulės sistemą austrų inžinierius, kurį nacionalsocialistai vadino „XX amžiaus Koperniku”.
 
Herbigerio fenomeno negalima suvokti nežinant „beprotnamio atmosferos”, anot Volterio Širerio, viešpatavusios Hitlerio bunkeryje ir lydėjusios fašizmą visuose jo etapuose. Jei ne okultinė isterija, kurios apimti nacistai grūmėsi dėl valdžios, nebūtų buvę ir „ledinio pranašo”.