Hobitai, Iš Floreso Salos Indonezijoje

Floresas – sala Indonezijoje, viena iš didžiausių, labiausiai kalvotų Mažųjų Sundos salų. Salai vardą suteikė portugalai, kurie ją atrado ir buvo sužavėti jos nuostabia augmenija. Floresas – gėlių sala.

Floreso žmogus

2003 metais vienoje Floreso salos oloje buvo rasta suaugusios moters, kurios ūgis buvo 1 m, griaučių dalis. Šios rūšies žmonės, kurių smegenys buvo mažesnės už šimpanzės, toje saloje tikriausiai gyveno kartu su mūsų rūšies atstovais. Salia griaučių buvo rasta akmeninių ir kaulinių darbo įrankių, laužo pėdsakų. Tai tikrai buvo žmogaus, tačiau labai neįprasto, griaučiai.

Australų mokslininkas Maikas Morvudas šią būtybę juokaudamas pavadino hobitu. Tikriausiai ne vienas, perskaitęs šį pavadinimą, atsimena mažus žmogeliukus, aprašytus Tolkieno sagoje “Žiedų valdovas ”? Moksliškai ši būtybė buvo pavadinta Homo floresiensis - Floreso žmogus.

Du mikrocefalai?

Hobitas buvo aptiktas kalkinėje uoloje apie 6 m gylyje. Jis gyveno maždaug prieš 10-12 tūkst. metų. Tuo metu jau egzistavo protingi žmonės (homo sapiens). Hobitai tikriausiai atkeliavo iš Afrikos, visos žmonijos lopšio, kada žemynai buvo visiškai kitaip išsidėstę ir sudarė vieną didelį žemyną, ir saloje pragyveno apie 100 tūkst. metų.

Skeptikai tvirtino, kad rasta kaukolė priklauso vaikui. Tačiau dantų sandara rodo, kad tai buvo suaugęs žmogus. Tada buvo pradėta teigti, kad šis žmogus sirgo mikrocefalija - liga, dėl kurios nebeauga galvos kaukolė ir smegenys. Tačiau ši versija irgi buvo paneigta. Smegenys vidinėje kaukolės dalyje palieka tarsi savo antspaudus. Kokie jie būna, kai žmogus serga mikrocefalija, mokslininkams puikiai žinoma. Šie antspaudai visiškai nesutapo su tais, kurie buvo hobito kaukolėje. Be to, netoliese buvo rastas dar vienas žandikaulis, panašus į pirmojo žmogaus žandikaulį.

Negi antropologai aptiko iš karto dviejų mikrocefalų liekanas?

Kodėl jie išnyko?

Krisas Stingeris, Londono istorijos muziejaus mokslinis bendradarbis atkreipė dėmesį į neproporcingai ilgas hobitų rankas. Jis teigė, kad šios būtybės vaikščiojo stačiomis, tačiau daug laiko praleisdavo medžiuose. Visą laiką būti ant žemės buvo pernelyg pavojinga, nes aplinkui sukinėjosi didžiuliai grobuonys.

Kol kas nėra žinoma, kodėl išnyko hobitai. Gal juos išstūmė ar išnaikino šiuo-
laikiniai žmonės, o gal žuvo dėl kažkokių gamtinių kataklizmų. Tiesa, šiose nuostabiose vietose klimatas nesikeitė tūkstančius metų.

Pats seniausias

Floreso salos gyventojai dar atsimena legendas apie paslaptingus žemaūgius žmones, kurių oda buvo padengta plaukais, o jie patys tarpusavyje bendravo murmėdami neaiškius garsus. Salos gyventojai juos vadina Ebu Goto ir teigia, kad dar ir dabar kartais juos galima sutikti.

Floridos (JAV) valstybinio universiteto tyrinėtojai tvirtina, kad savo gyvenamajame amžiuje hobitai buvo labai gerai išsivystę. Palyginus su jų protėviais, homo erectus tipo žmonėmis, hobitų kaukolėje tilpo kur kas daugiau smegenų, ypač priekinėje dalyje. O ši smegenų dalis atlieka sudėtingas mąstymo operacijas, tokias kaip planavimas ir sprendimų priėmimas. Smilkinio srityje esančių smegenų, valdančių kalbą ir emocijas, taip pat buvo daugiau.

Specialistai teigia, kad Floreso salos radinys yra pats didžiausias paleontologijos mokslo laimėjimas per paskutinius 50 metų. Gali būti, kad paaiškės, jog Floreso žmogus yra senesnis už šiuolaikinį žmogų (homo sapiens) ir neandartalietį.