Inkvizicija prieš raupsus

Ne viename pasaulio muziejuje galima pamatyti visą kolekciją kankinimo įrankių, kuriuos inkvizicija naudojo gūdžiais Viduramžiais. Dar mokykloje mes sužinojome, kad tais laikais visoje Europoje liepsnojo laužai, kuriuose buvo gyvi sudeginti tūkstančiai raganavimu apkaltintų žmonių. Į inkvizicijos letenas galėjo patekti bet kuris žmogus, nežiūrint į jo visuomeninę padėtį, lytį ir amžių. Yra žinomi atvejai, kai aukomis tapdavo patys teisėjai ir budeliai.

Velnio atspaudas

XV amžiaus pabaigoje Europos šalių inkvizicija buvo sukūrusi tikslią sistemą, padedančią kovoti su „velnio tarnais“. Studijuodami šiuos procesus, tyrinėtojai paprastai didžiausią dėmesį kreipia į įvairiausius kankinimo būdus, kurie buvo taikomi įtariamiesiems raganavimu. O juk senoviniuose vadovuose apie raganų naikinimą yra keletas labai įdomių momentų, kurie leidžia visiškai kitaip pažvelgti į tų kruvinų įvykių priežastis.

Pirma, istoriniuose dokumentuose pasakyta, kad teisėjai ir budeliai turi vengti artimo kūniško kontakto su kaltinamaisiais. Pastarieji buvo laikomi izoliuotuose kalėjimuose. Antra, į teisėjų kolegijos sudėtį įeidavo ne tik teisėjai, bet ir gydytojai, kurių sprendimas dažnai nulemdavo nuosprendį. Trečia, prieš kankinimus ant įtariamojo kūno buvo ieškoma taip vadinamų velnio atspaudų ar raganos ženklų.

Teisėjai bandė ant savo aukos kūno surasti opas, baltas dėmeles, iškilimus ir kitus nežinomos kilmės pėdsakus. Teologas Lambertas Dano rašė: „Nėra nė vienos raganos, ant kurios kūno velnias nebūtų palikęs kokios nors žymės kaip savo valdžios ženklo“. Po to, kai tokios „žymės“ būdavo aptinkamos, žmogui užrišdavo akis ir įtartinos vietos praduriamos adata. Jeigu įtariamasis velnio tarnas nejausdavo skausmo, o dūrio vietoje neištrykšdavo nė vienas kraujo lašas, tai būdavo pagrindinis įrodymas, kad prieš inkvizitorius yra ragana arba burtininkas.

Ar kaltas šėtonas?

Istoriko Dmitrijaus Zankovo nuomone, praktiškai visi kaltinamieji raganavimu sirgo kokia nors odos liga. Gali būti, kad inkvizicija, pati to nenorėdama, kovojo ne su erezija, o su visą Europą apėmusia raupsų epidemija. Raupsai buvo viena iš baisiausių ligų viduramžiais. 1876-ais metais mokslininkai nustatė, kad šią ligą sukelia Microbactterium leproe bakterijos. Liga perduodama tiek tiesioginio kontakto metu, tiek ore sklindančiais lašeliais. Raupsai pažeidžia odą, periferinę nervų sistemą, viršutinius kvėpavimo takus, akių ir nosies gleivines.

Liga nepriklauso nuo aukos amžiaus, jos inkubacinis periodas trunka keletą metų, o kiekvienas užsikrėtęs šia liga kelia pavojų aplinkiniams. Inkvizitorių aprašyti „velnio atspaudai“ visiškai atitinka raupsų simptomus įvairiose ligos stadijose. „Velnio ženklų“ išsidėstymas sutampa su raupsų dėmėmis ant žmogaus kūno. Beje, šios vietos yra bekraujės ir negyvos, todėl nieko keisto, kad žmonės nejausdavo skausmo, kai buvo badoma. Netiesioginis patvirtinimas to, kad kova su raganomis ir burtininkais iš tiesų buvo kova su raupsais, aptinkamas netgi liūdnai pagarsėjusiame traktate „Raganų kūjis“: „Nėra tokios ligos, kurios ragana negalėtų užleisti ant žmogaus dėl Dievo nuolaidžiavimo. Jos gali pasiųsti netgi raupsus ar epilepsiją“.

Zankovo versija neprieštarauja klasikiniams raganos vaizdavimui, kuris susidarė liaudies sąmonėje - kuprota, bedantė, dusliu ir girgždančiu balsu bei didele lenkta nosimi. Šie požymiai visiškai atitinka šiuolaikinėje medicinoje raupsų aprašymą paskutinėse ligos stadijose.

Nuo tų laikų praėjo šimtai metų. Dabar sunku pasakyti tų baisių įvykių priežastį. Tačiau gana tvirtai galima pasakyti, kad nuteistieji mirti už „ryšius su velniu“ buvo būtent raupsuotieji, o masinės bausmės būdavo vykdomos tose vietose, kur kildavo ligos epidemija. Ar tai reiškia, kad inkvizitoriai ne tik buvo tikėjimo fanatikai, bet ir, patys to neįtardami, Viduramžių laikų sanitarais?