Italijos laivyno tragedija

1941 metų kovo 27 diena. Virš horizonto pakilusi saulė apšviečia galingą eskadrą, skrodžiančią smaragdines Viduržemio jūros bangas. Eskadrą sudarė linkoras, šeši sunkieji ir du lengvieji kreiseriai bei trylika esminininkų. Tai buvo Italijos karo laivai.

Perimti britų konvojų!

Gražuolyje linkore „Vittorio Veneto“ plazda ne tik valstybinė, bet ir Italijos laivyno vado admirolo Jakino vėliava. Eskadra buvo gavusi užduotį perimti britų konvojų, iš Egipto plaukiantį į Graikiją (paranormal.lt).

7:49 signalininkai laivuose šiaurės rytuose danguje pastebėjo kažkokį šviečiantį tašką. Per žiūronus jūreiviai pamatė, kad tai skrenda anglų žvalgybinis laivas. Tapo aišku, kad eskadra aptikta, tačiau Jakinas (Angelo Iachino) įsakė plaukti numatytu kursu. Žvalgyba informavo, jog anglai Viduržemio jūroje turi tik vieną linkorą „Valiant“. Linkorai „Warspite“ ir „Barham“, patyrę liuftvafės 10-ojo korpuso pikiruojančių bombonešių ataką, yra tokios būsenos, kad jokiais būdais negali išplaukti į jūrą. Tai reiškia, kad italų pajėgos Viduržemio jūroje prilygsta britų pajėgoms ar net jas pranoksta. Admirolo nuomone, senukas „Valiant“, dalyvavęs dar 1916-ais metais vykusiame Jutlandijos mūšyje, negalėjo pasipriešinti 1937-ais metais į vandenį nuleistam „Vittorio Veneto“. Tas faktas, kad eskadroje buvo trys puikūs sunkieji kreiseriai („Zara“, „Fiume“ ir „Pola“) iš 1-ojo diviziono ir dar trys kreiseriai („Triestas“, „Trentas“ ir „Bolzano“) iš 3-ojo diviziono įkvėpė pasitikėjimą būsima pergale. Tačiau Didžiosios Britanijos - vandenynų valdovės, jūrose neturinčios jai prilygstančių priešininkų ir iki šiol triuškinusios italų laivyną autoritetas slėgė, neleisdamas laisvai įkvėpti oro.

Kaninhemas priima sprendimą

Admirolas Kaninhemas (Andrew Cunningham), vadovaujantis britų laivynui Viduržemio jūroje, greitai buvo informuotas apie į jūrą išplaukusius italų laivus. Jis greitai susiorientavo - po trijų valandų iš Pirėjaus uosto Graikijoje išplaukė keturi lengvieji kreiseriai („Orion“, „Ajax“, „Perth“ ir „Gloucester“) ir keturi esminininkai. Šiam būriui vadovavo admirolas Praidhemas-Vipelas (Henry Daniel Pridham-Wippell). Netrukus iš Aleksandrijos išplaukė admirolo Kaninhemo vadovaujama eskadra, kurią sudarė linkorai „Valiant“, „Warspite“ ir „Barham“ (informacija apie pastarųjų dviejų pažeidimus buvo klaidinga), lėktuvnešis „Formidable“ ir dešimt esminininkų iš 10-os ir 2-os flotilių. Anglų laivai pasuko į rajoną, esantį į pietvakarius nuo Kretos salos - ten pat, kur plaukė italų laivai.

Mūšio pradžia

Auštant kovo 28 dienai lėktuvų, pakilusių iš „Vittorio Veneto“, pilotai pranešė, kad pastebėjo admirolo Praidhemo-Vipelo vadovaujamą būrį.

Italų sunkieji kreiseriai „Triestas“, „Trentas“ ir „Bolzano“ atsiskyrė nuo kitų laivų ir pasuko pasitikti anglus. Netrukus anglai, o po jų ir italai atidengė artilerijos ugnį, tačiau sviediniai skriejo pro šalį. Netrukus „Vittorio Veneto“ pasuko savo šaudymo bokštelius su pagrindinėmis patrankomis ir ėmė apšaudyti anglų kreiserius 381 mm sviediniais. Anglai, įvertinę situaciją, paleido dūmų uždangą, apsisuko ir nuplaukė šalin. Sunku pasakyti, kas sutrukdė artileristams, tačiau faktas lieka faktu - nors vyko gana intensyvus šaudymas, nebuvo nė vieno taiklaus šūvio iš abiejų pusių.

Skutamuoju skrydžiu

Admirolas Kaninhemas buvo informuotas apie pirmąjį kovinį susirėmimą su priešininku, tačiau dėl didelio atstumo nuo jo eskadros iki priešininko jis gali padėti tik nedidelėmis jėgomis. Vado įsakymu ant lėktuvnešio denio stovintys šeši lėktuvai torpednešiai „Albacore“ ir du naikintuvai „Fulmar“ jau šildė variklius. Juos atidžiai stebėjo kontradmirolas Denisas Boidas (Denis William Boyd), kuris pats dar neseniai vadovavo lėktuvnešiui „Illastres“.

Skrisdami mažame aukštyje, prie pat vandens paviršiaus, 11:30 anglų lėktuvai atsidūrė prie italų eskadros ir atakavo „Vittorio Veneto“ 730 kg sveriančiomis torpedomis. Artėjant prie eskadros anglai sutiko du vokiečių naikintuvus, iš kurių vieną numušė, o kitas grįžo atgal į savo aerodromą.

Naikintuvų nėra ir nebus

Italai atidengė uraganinę ugnį iš zenitinių pabūklų, tačiau nė vieno anglų lėktuvo jiems nepavyko numušti.

Tiesa, nė viena anglų į vandenį numesta torpeda savo tikslo taip pat nepasiekė, todėl lakūnai buvo priversti grįžti į lėktuvnešį. Admirolas Jakinas pareikalavo pasiųsti jam naikintuvų priedangai, tačiau iš artimiausio aerodromo atėjo atsakymas - naikintuvų nėra ir nebus. Baimindamasis
naujų anglų aviacijos antskrydžių Jakinas įsakė laivams apsisukti ir grįžti į bazę Tarante.

Po 40-ies minučių ore virš eskadros vėl pasirodė torpednešiai iš lėktuvnešio „Formidable“ bei bombonešiai, pakilę iš aerodromo Graikijoje. Nuo lėktuvnešio denio buvo pakilę trys torpednešiai „Albacore“, du naikintuvai „Fulmar“ ir du biplanai „Swordfish“.

Jakinas įsakė laivams išsidėstyti taip, kad būtų galima efektyviausiai šaudyti iš zenitinių pabūklų. Anglų lakūnai tarsi kokie įkyrūs uodai vis priskrisdavo prie italų, tačiau jokios žalos nepadarė. Atsakydamas italų admirolas įsakė pakilti į orą eskadros lėktuvams. Tuo metu kai „Albacore“ ir „Svvordfish“ atakavo italus, du italų lėktuvai paleido torpedas į lėktuvnešį „Formidable“. Tačiau smarki zenitinė ugnis iš lėktuvnešio neleido italams priskristi arčiau, torpedos buvo numestos už 2 km, todėl lėktuvnešiui nesunkiai pavyko jų išvengti. Italų lakūnams teko grįžti atgal.

Sėkmingas biplanų puolimas

Tuo metu prasidėjo antroji puolimo prieš „Vittorio Veneto“ banga iš trijų pusių. Anglų bombonešiai atakavo iš vienos pusės, „Albacore“ iš antros, o „Svvordfish“ iš trečios. Italų artileristai, nukreipę visą ugnį į bombonešius ir „Albacore“, per vėlai pastebėjo, kad tyliai skrendantys „Svvordfish“ atsidūrė
beveik greta linkoro. Nors po taiklaus šūvio vienas lėktuvas užsidegė ir nukrito į vandenį (vėliau paaiškėjo, kad šiuo lėktuvu skrido eskadrilės vadas), tačiau biplanai savo užduotį įvykdė - už linkoro laivagalio iškilo didžiulis vandens stulpas. Laivas pasviro ant vieno borto ir netrukus sustojo. Torpeda pataikė į šarvais neapsaugotą vietą virš dešiniojo sraigto, dėl to užstrigo sraigto volas ir dešinysis pagalbinis vairas. Pro pramuštą skylę (9x3 metrų) į triumus pribėgo 3500 tonų vandens. Po kelių minučių anglams pavyko šalia linkoro susprogdinti dar dvi bombas, kurios sugadino pagrindinį vairą. Taip pat per pertvaras tarp laivo skyrių ėmė skverbtis vanduo. Avarijos padariniams likviduoti buvo mestos visos jėgos, po valandos vandens plitimas buvo sustabdytas, likviduotas laivo pasvirimas. Dar po 40 minučių laivas pradėjo plaukti 10 mazgų greičiu, o po to padidino greitį iki 19 mazgų.

Italijos laivynas daugiau pavojaus nekelia

Admirolas Kaninhemas neprarado vilties pribaigti sužeistą linkorą, juo labiau, kad pilotai pranešė apie tris galimus pataikymus. 19:30 virš italų eskadros vėl pasirodė anglų lėktuvai - šeši „Albacore“ ir keturi „Swordfish“ (du iš jų atskrido iš aerodromo Kretoje). Lėktuvai atskrido iš tos pusės, kur švietė saulė, kad būtų kuo vėliau pastebėti, ir vienas po kito paleido torpedas, tačiau „Vittorio Veneto“ visų jų sugebėjo išvengti. Tai pamatęs paskutinio atakuojančio „Swordfish“ pilotas pasuko ir torpedavo kreiserį „Polą“, padarydamas jam didelę žalą. Kreiseris buvo priverstas sumažinti greitį, o po to ir visiškai sustoti. Italų admirolas įsakė sunkiesiems kreiseriams „Zara“ ir „Fiume“ bei keturiems esminininkams sutemose surasti sužeistą „Polą“ ir jį buksyruoti. Vadovauti paieškų grupei buvo paskirtas admirolas Katanėjas (Carlo Cattaneo). Kiti laivai tęsė atsitraukimą į Taranto bazę.

Tačiau sėkmingai atsitraukti nepasisekė - iki ryto du sunkieji kreiseriai „Zara“ ir „Fiume“ bei esminininkai „Vincenzo Gioberti“, „Vittorio Alfieri” ir „Alfredo Oriani“ atsidūrė jūros dugne. Žuvo ir admirolas Katanėjas.

Lieka tik pridurti, kad po mūšio prie Matapano kyšulio Italijos karinis jūrų laivynas prieš anglus nebesiėmė jokių aktyvių veiksmų.