Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal » » 2019 » Rugsėjo » 28

"Norvegų Titanikas”: laivo katastrofa, nusinešusi 654 gyvybes

1904 metų birželio 28 dieną įvyko viena iš didžiausių XX amžiaus laivų katastrofų: norvegų keleivinis laivas „Nordž“ sudužo ant rifo netoli Rokalo salos.

Į paskutinę kelionę garlaivis išplaukė iš Kopenhagos į Niujorką. Laive buvo apie 700 keleivių ir 71 ekipažo narys. Tragedija nusinešė 654 gyvybes.

Nuo seniausių laikų Šiaurės Europoje apie Rokalą sklandė gandai ir buvo kuriamos legendos. Skandinavų žvejai vadina ją įvairiai: “Granitinė iltis”, “Akmeninis lygintuvas”. Ji tikrai panaši į vienišą dantį, kyšantį iš nepasotinamų Šiaurės Atlanto nasrų, ir kažkuo primena lygintuvą. Salos pavadinimas Rokalas, išvertus iš anglų kalbos, reiškia “visas akmuo” (arba “viskas - akmuo”). Uolos aukštis 21 metras, pagrindas prie vandens yra maždaug 30 metrų ilgio ir 24 metrų pločio. Rytinė uolos dalis -beveik vertikali, turi nedidelę įgaubą, kiti šonai yra truputį išgaubti. Šiaurės rytinis viršutinis Rokalo kampas yra šiek tiek apgriautas okeano. Jūrų keliautojų laimei, gamta taip nusprendė, kad Rokalas atsidurtų nuošalyje nuo jūrinių kelių ir apgyvendintų pakrančių už 190 mylių nuo Sent Kildų salų - labiausiai į Vakarus nutolusių Škotijos salų, už 360 mylių nuo Farerų salų, už 400 mylių nuo pačio piečiausio Islandijos taško. Šiaurės Europoje apie Rokalą pasakodavo nebūtus dalykus, kūrė legendas, tačiau tą salą buvo matė beveik vien tik žvejai, nors pamatyti tą nuostabią uolą norėjo daug kas (jūrinės katastrofos - paranormal.lt).

Nordž, jūrinės katastrofos, laivai, katastrofos, istorija, paranormal

1904 metų birželio 22 dieną iš Kopenhagos į Ameriką į eilinį reisą išvyko keleivinis garlaivis “Nordž”. Tai buvo nedidelis garlaivis - registrinė talpa vos 3320 tonų. Prieš 23 metus pastatytas Škotijoje, prie Klaido upės, laivų statybos gamykloje “Aleksandras Stefanas ir sūnūs” firmos “Det Forenedi” užsakymu. Šiuo transatlantiniu reisu į Niujorką plaukė daugiau kaip 700 keleivių. Dabar jau, žinoma, niekas nesužinos, kas iš keleivių sugebėjo įkalbėti kapitoną Handelą plaukti pro Rokalo salą. Iki tol beveik dvidešimt metų “Nordž”, reguliariai plaukiodamas tarp Skandinavijos ir Amerikos, niekada nesiartindavo prie “Granitinės Ilties”, net per šimtą mylių. Tačiau tą kartą, šeštą kelionės dieną, 1904 metų birželio 28 dieną, antradienį, prieš aušrą garlaivis “Nordž” priartėjo prie Rokalos. Dangų iš visų pusių aptraukė rūkas, pūtė stiprus šiaurės vakarų vėjas. Išvakarėse garlaivio šturmanai nesugebėjo susiorientuoti pagal žvaigždes, ir dabar laivas plaukė pagal skaičiavimus 8,5 mazgų greičiu.

Kapitonas Handelas pakilo ant tiltelio ir laukė pasirodant Rokalo. Jis įsakė budinčiam šturmanui paskelbti keleiviams, kad netrukus už dešinio borto jie galės pamatyti gamtos stebuklą... Laikrodis šturmano kabinoje rodė 7,45 val., kai laivas sudrebėjo ir beveik sustojo. Po sekundės antras smūgis į dugną taip supurtė laivo korpusą, kad žmonės jau nebenustovėjo ant kojų. “Nordž” sustojo. Jo nosis pakilo virš vandens, bet garlaivio variklis toliau varė laivą į priekį. Kapitonas Handelas įsakė mechanikams įjungti atbulinę eigą. Tik tada jis nurodė su lotu išmatuoti gylį ir apžiūrėti vandens nuotakus. Taip buvo padaryta nepataisoma klaida. Handelas
- ne pirmas ir ne paskutinis ją padaręs kapitonas. Įsakydamas įjungti atbulinę eigą, kapitonas nežinojo povandeninės laivo dalies pažeidimo charakterio. Lotas parodė penkių pėdų gylį, ir kapitonas suprato, kad jo laivas užšoko ant vieno iš povandeninių Rokalo rifų - ant rifo Helen...

Tarsi besišaipydama iš žmonių, tą akimirką iš už praretėjusių debesų už dešinio borto pasirodė “Granitinė iltis”. Tačiau keleiviams jau neberūpėjo gamtos stebuklai. Garlaivyje visi suprato, kad nutiko kažkas baisaus ir siaubingo. Laivo denis net drebėjo nuo smarkių atbulinės eigos variklio apsisukimų. Praėjo 5 minutės, ir “Nordž” laivagalis paniro į gelmę, lydimas vandens prislopinto geležies džerškėjimo į granitą garsų. Laivas vėl ėmė siūbuotis ant vandens, ir visiems pasirodė, kad pavojus praėjo. Kelionę galima tęsti. Tačiau keleiviai nežinojo, kad ant kapitono tiltelio pakilęs vyresnysis padėjėjas Karpektoras jau raportavo kapitonui: “Laivapriekio patalpa, pirmas ir antras triumai pilni vandens sulig žmogaus ūgiu. Dugnas ir antras dugnas pramušti, matyt, keliose vietose. Dėl glaustai sukrauto krovinio ir besiveržiančio vandens užtaisyti skylių neįmanoma...” Ir nors buvo įjungti garo siurbliai, laivo nosis pastebimai leidosi. Vanduo veržėsi greičiau, negu siurbliai spėjo jį pumpuoti. Laivas skendo, o ant jo denių buvo 703 keleiviai ir 71 ekipažo narys.

Nordž, jūrinės katastrofos, laivai, katastrofos, istorija, paranormal

Laivas “Nordž” turėjo šešias vandeniui nelaidžias pertvaras. Kapitonas Handelas įsakė nedelsiant jas užsandarinti, nors žinojo, kad tai neišgelbės laivo nuo žūties: vanduo veržėsi vienu metu į du didelius skyrius - pirmą ir antrą triumus, neskaitant laivapriekio.

“Nordž” valčių denis buvo panašus į suerzintą skruzdėlyną. Virš vandenyno sklido šūksniai, dejonės, verksmai, raudojimai ir keiksmai...

Štai ką teisme pasakė išsigelbėjęs pirmos klasės jūreivis Karlas Matjesenas: “Denyje su trečiuoju šturmanu leidau gelbėjimosi valtis į vandenį. Beleidžiant pirmą, užstrigo trosai, ir valtis ėmė leistis nosimi žemyn. Visi, buvę valtyje, krito į vandenį. Valtį nuo supimo ėmė daužyti į laivo bortą... Paskui ėmė ruošti antrą valtį. Už mūsų buvo minia verkiančių moterų su vaikais... Karininkai ir komanda nežinojo, į kurias valtis jie patys paskirti, ir visą laiką bėgiojo nuo vienos prie kitos. Kai kurie jūreiviai puolė į valtis patys pirmieji. Ir tik, kai karininkai pagrasino šauti į juos, išsikrapštė iš valčių atgal ant denio. Kapitonas Handelas visą laiką buvo ant tiltelio. Jis davė iškart tiek komandų, kad ekipažas nebežinojo, ką reikia daryti”.

Laivo “Nordž” nosis niro po vandeniu... Bangos jau ritosi per denį. Žmonės traukėsi vis toliau ir toliau laivo galo link, o jis kilo vis aukščiau ir aukščiau iš vandens. Ant vandens pavyko nuleisti vos septynias gelbėjimosi valtis ir numesti visus plaustus, tačiau dauguma žmonių liko skęstančiame laive. Vietos užteko nedaug kam. Žmonės bandė gelbėtis plaukdami patys. Keleivė Katerina Silander vėliau rašė: “Iš pradžių nuo denio į vandenį šoko vienas žmogus, paskui antras, trečias. Netrukus vandenyje jau mirguliavo šimtai plaukiančių galvų. Žmonės ryžosi geriau mirti vandenyno platybių laisvėje, negu ankštose laivo iščiose. Ir tik kai kurie liko ant denio, tikėdamiesi, kad laivas, galbūt, kaip nors nenuskęs”.

“Nordž”, atsitrenkęs į akmenis, nuskendo po 12 minučių. Jis pradingo bangose, kelioms akimirkoms aukštai iškišęs užpakalinę dalį. Išaušus pilkam rytui, virš vandenyno gelmių kyšojo tik vienišas Rokalas. Aplink plaukiojo žmonių kūnai ir laivo liekanos. Likus kelioms sekundėms iki laivo panirimo po vandeniu, trečias šturmanas ir pirmos klasės jūreivis Karlas Matjesenas sugebėjo ant vandens nuleisti nedidelę darbinę gelbėjimosi valtelę. Nuo skęstančio laivo denio jie matė, kad ant vandens buvo vos dvi valtys, kuriose sėdėjo maždaug du šimtai žmonių. Kapitonas ir antrasis mechanikas Brunas laikėsi ant vandens maždaug valandą, kol juos paėmė viena iš trijų gelbėjimosi valčių. Tai buvo dešiniojo borto gelbėjimosi valtis Nr. 1. Kai Handelas atgavo jėgas, jis perėmė iš jūreivio Petero Olseno vadovavimą valčiai ir nukreipė ją į Sent Kildą. Valtis buvo labai perkrauta (61 žmogus), o maisto atsargų praktiškai nebuvo: vos du stiklainiai su vandeniu ir viena skardinė trapučių.

Rokalo sala paranormal.lt

Rokalo sala paranormal.lt

Kitoje valtyje buvo taip pat 61 žmogus, trečioje darbinėje gelbėjimosi valtelėje buvo trečias šturmanas, jūreivis Matjesenas ir 30 keleivių. Iš valties, kuriai vadovavo kapitonas, du kartus matė jūra plaukiančius laivus, tačiau niekaip negalėjo atkreipti jų dėmesio. Penktą dieną kapitonas Handelas pamatė žemę: tai buvo Sent Kildo salos. Bet, dar nepriplaukus salų, nelaimėlius pastebėjo vokiečių garlaivis “Energija”. 6 valandą vakaro žmonės buvo paimti į laivą. Antrą gelbėjimosi valtį pastebėjo anglų žvejybinis traleris “Silvija” iš Grimsbio uosto. Priėmę į laivą išgelbėtus žmones, žvejai visu greičiu ėmė plaukti Rokalo link. Tačiau jie rado tik nuolaužas ir nuskendusių keleivių lavonus vandens paviršiuje, daugiau nieko. Mažą darbinę valtelę išgelbėjo garlaivis “Sernova”. Taigi, iš 774 keleivių ir garlaivio “Nordž” ekipažo narių gyvi liko tik 120. Kapitono Handelo klaida kainavo 654 gyvybes.

Tragiška laivo “Nordž” žūtis atkreipė jūrinių valstybių, kurių prekybiniai laivai plaukiojo Siaurės Atlanto vandenyse, dėmesį. “Ką daryti su uola ir jos rifais? Juk ji neša tik nelaimes!” - rašė Siaurės Europos laikraščiai. Susprogdinti? Bet nė viena iš suinteresuotų šalių nenorėjo tuo užsiimti. Neilgai trukus, apie Rokalą visi pamiršo. Kaip ir anksčiau, tuose vandenyse žvejojo skandinavų, islandų ir anglų žvejai. Tik 1972 metais anglai ant uolos pastatė švyturį, tiksliau - automatinį mirksintį žibintą. Jį maitino baterijų blokas, energijos pakako metams. Žibintas kas penkiolika minučių mirksėjo balta šviesa. Žibinto montavimo darbai buvo atliekami iš dviejų malūnsparnių. Kartu buvo atlikti papildomi gelmių aplink Rokalą fotografavimai ir patikslintas rifo Helen, kažkada pražudžiusio garlaivį “Nordž”, reljefas.

Reklama:
Įvertink šį straipsnį Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą PARANORMAL turinį.

Niekas neišdrįso palikti komentaro.
Būkite pirmi, kurie pasidalins savo nuomonėmis su kitais.
avatar