Jūrų pabaisų beieškant

Mitologijoje žinoma daugybė pasakojimų apie įvairias jūrų pabaisas - didžiules gyvates, aštuonkojus, žuvis. Dažnai yra manoma, kad šie pasakojimai - tai tik žmonių vaizduotės padarinys. Tačiau ar tikrai viską galima priskirti vaizduotei?

1964 m. gruodžio 12 d. fotografas Robertas Le Serekas pareiškė, kad Didžiajame Barjeriniame rife šalia Huko salos netoliese Australijos vandenyje pastebėjo ir nufotografavo nepaprastą jūrų pabaisą.

Pagal apibūdinimą, šis gyvis priminė didžiulį buožgalvį, kurio ilgis buvo ne mažiau kaip 20 m, su labai plačia galva ir pailgu kūnu. Atrodo, kairiajame pabaisos šone žiojėjo žaizda. Le Serekas norėjo padaryti daugiau nuotraukų, tačiau 20-ies metrų ilgio jūrų pabaisa pakėlė galvą, o tokiu atveju geriau arti nebūti. Fotografas savo laiveliu pasistengė kuo greičiau nutolti nuo nežinomo gyvio.

Yra mokslininkų, teigiančių, jog visas šis pasakojimas yra paprasčiausias prasimanymas, tačiau kriptozoologas Aivenas Sandersonas daro prielaidą, kad tai galėjo būti milžiniško dydžio pelkių ungurys - labai keista žuvis, neturinti artimų giminaičių. Šie unguriai labai panašūs į pabaisą, gyvenančią netoliese Huko salos, išskyrus dydį.

Tokiu pačiu paslaptingu ir keistu gyviu yra polichromatinis pleziozauras (arba kažkoks gyvis, panašus į jį). 1939 metų spalio mėnesio viduryje apie pusę valandos šį gyvūną stebėjo Sesilis Voltersas su savo kolega, stovėdami karinio laivo „Karamba“ denyje, kai laivas plaukė netoliese King Saundo salos šiaurės vakarų kranto. Gyvūnas turėjo nedidelę galvą, kurioje buvo mažiausiai viena išauga, primenanti ausį, iškištą liežuvį, ne mažiau kaip 3 m ilgio kaklą ir dvi kupras. Nežinomas gyvūnas plaukė maždaug 20 mazgų greičiu. Voltersas teigia, kad gyvūno ilgis buvo apie 30 m.

Tačiau keisčiausiai atrodė ne šios jūrų gyvatės ilgis, o jos odos spalva. Kaip teigia šio įvykio liudininkai, gyvūno oda buvo padengta dėmėmis, panašiomis į žirafos, rudai geltoname fone. Skirtumas tik toks, kad žirafų kailis išmargintas rudomis dėmėmis, o jūrų gyvūno oda buvo išmarginta mėlynomis, žaliomis ir geltonomis dėmėmis - tarsi koks klouno kostiumas.

Iš pradžių buvo pamanyta, kad 1977 m. balandžio 25 d. pavyko surasti šiuolaikinį pleziozaurą, kai japonų žvejybinio tralerio „Cujio Maru“ ekipažas maždaug už 50 km nuo Kraistčerčo (Naujoji Zelandija) ištraukė tinklu ištraukė negyvą pūvantį gyvūną, primenantį pleziozaurą. Tačiau ši prielaida netrukus buvo paneigta, kai Tokijo universiteto biochemikas daktaras Šigeru Kimora tirtuose palaikuose aptiko elastodino baltymą, kurį turi tik rykliai. Be to, yra žinoma, kad pūvantys rykliai išoriškai primena pleziozaurus, jie netgi turi savo pavadinimą - pseudopleziozaurai.

Tai gal kai kurios neatrastos jūrų pabaisos priklauso rykliams? Polinezietis žvejys, plaukiojęs prie Naujojo Pietų Velso pakrantės, pasakojo apie labai keistą, tačiau, akivaizdu, realiai egzistuojantį ryklį, kurį vietiniai gyventojai vadina Gelmių valdovu. Pagal aprašymą šis gyvūnas primena didžiulį baltąjį ryklį Carcharodon carcharias, tačiau tik pavieniai šių ryklių atstovai užauga iki 8 m ilgio, o štai Gelmių valdovo ilgis, sprendžiant iš pasakojimų, yra apie 30 m. Milžiniško dydžio ryklys buvo pastebėtas Tuamotu archipelago rajone pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje. XX amžiaus 3-io dešimtmečio pabaigoje netoliese Rangirojo salos ryklį matė ir žinomas vesternų rašytojas Zeinas Grėjus (Zane Gray).

Sunku įsivaizduoti didžiulį mėsėdį ryklį, šalia kurio didysis baltasis ryklys atrodytų tarsi nykštukas, jeigu ne tas faktas, kad toks gyvūnas gyveno maždaug prieš 11 tūkstančių metų. Jis vadinamas megalodonu, Carcharodon megalodon, t. y. „didžiadančiu rykliu“. Manoma, kad šie rykliai užaugdavo iki 17 m ilgio, o aptiktas šios žuvies dantis yra 10 cm ilgio. Gal megalodonui pavyko išgyventi iki mūsų dienų? Šios teorijos šalininkai teigia, kad šis ryklys didžiąją gyvenimo dalį gali praleisti vandenyno gelmėje ir tik retkarčiais jis iškyla į paviršių.