Jūrų tragedijos per Kalėdas

Mūšis už Atlantiką, kuris prasidėjo 1939 metų rugsėjo 3 dieną paskandinus britų lainerį „Athenia“, turėjo nemažai tragiškų epizodų su daugybe žmonių aukų. Vienas iš paskutinių atvejų nutiko per 1944-metų Kalėdas, kai Lamanše dėl povandeninio laivo U-486 atakos buvo paskandintas karinis transportinis laivas „SS Leopoldville“. Žuvo šimtai amerikiečių karių, vykusių į frontą Europoje. Kas atvedė prie šios tragedijos?

Povandeninio karo sugrįžimas prie Anglijos krantų

Sąjungininkų išsilaipinimas Prancūzijoje 1944 metų birželio mėnesį palaidojo Vokietijos karinės vadovybės viltis atnaujinti plataus masto povandeninį karą Atlanto vandenyne. Grėsmė prarasti povandeninių laivų bazes Atlanto vandenyno pakrantėse pastūmėjo vokiečius evakuoti povandeninius laivus į Norvegiją. Be to, padidėjęs sąjungininkų aktyvumas Lamanše, kurie permetinėjo kariuomenės dalis į

Prancūziją ir amuniciją joms, privertė vokiečių admirolą K. Denicą peržiūrėti povandeninio karo prioritetus.
Nuo 1944 metų birželio vokiečių povandeniniai VII serijos laivai buvo priversti veikti tuose rajonuose, kurie buvo jiems labai netinkami dėl mažo gylio ir aktyvios sąjungininkų gynybos. “Pilkieji vilkai” vėl sugrįžo į Lamanšą ir prie Anglijos krantų. Ten povandeninis karas rimtai nevyko nuo 1940 metų vasaros.

Atsiradusius sunkumus vokiečių povandenininkams iš dalies padėdavo įveikti techninės naujovės: šnorkeliai, radiožvalgybos priemonės ir pačios savaime nusitaikančios torpedos. Bandydami sutrukdyti sąjungininkams gabenti kariuomenę į Prancūziją, vokiečių povandeniniai laivai patyrė rimtų nuostolių, bet kartais jiems pavykdavo pasiekti gerų rezultatų. Pavyzdžiui, sėkmingas žygis, per kurį vienam povandeniniam laivui pavyko torpeduoti kelis laivus, įskaitant stambų karinį transportinį laivą “SS Leopoldville”.

Pirmas U 486 reisas

1944 metų lapkričio 6 dieną iš Kylio į Norvegiją išplaukė naujutėlaitis U 486, kuriam vadovavo oberleitenantas Gerhardas Maijeris (Gerhard Meyer). Tik spalio 31 dieną po bandymų ir treniruočių kurso šiam povandeniniam laivui buvo suteiktas kovinio laivo statusas. Iš Norvegijos jis turėjo išplaukti į pirmą kovinį žygį į Atlantiką. Po dviejų dienų povandeninis laivas pasiekė Horteną Norvegijos pietuose, ten prabuvo 8 dienas, buvo tikrinamas įtaisytas šnorchelis. Tada laivas išplaukė į Bergeną. Galiausiai, 1944 metų lapkričio 26 dieną, Maijeris paliko Norvegiją ir pasuko j šiaurę, siekdamas aplenkti Angliją ir Airiją iš vakarų ir atplaukti į Lamanšo rajoną, ten jis ir turėjo veikti.

Pirmoji U 486 auka - garlaivis „Silverlaurel“. Visi 65 laive buvę žmonės išgyveno.

Pasiekęs kanalą, Maijeris veikė labai agresyviai, ne kartą atakavo sąjungininkų laivus. Gruodžio 18 dieną jis sėkmingai atakavo konvojų BTC-10, nuskandino britų laivą “Silverlaurel”. Gruodžio 21 dieną Maijeris paleido akustinę torpedą į vieną eskadrinį minininką, bet nepataikė. Iki susitikimo su svarbiausiu taikiniu buvo likusi kiek daugiau negu savaitė.

Žygis žūties link

1944 metų gruodžio 24 dieną, apie devintą valandą ryto, kariniai transporto laivai “Leopoldville” ir “Cheshire” išplaukė iš Sauthemptono į Šerburą. Jais plaukė JAV armijos 66-sios pėstininkų divizijos 262-o ir 264-o pulkų kareiviai. Laivus lydėjo nedidelis konvojus WEP-3, britų eskadriniai minininkai “HMS Brilliant”, “HMS Anthony” ir dvi fregatos: britų “HMS Hotham” ir prancūzų “Croix de Lorraine”.

“Leopoldville” jau ne kartą kirto Lamanšą. Šį buvusį belgų keleivinį lainerį, prasidėjus karui, išsinuomavo Britanijos karinio transporto ministerija. Tą kartą juo plaukė 2235 amerikiečių kareiviai - pastiprinimas sąjungininkų armijoms, kovojusioms Ardėnuose.

Belgų keleivinis laineris „Leopoldville“ prieškario laikų nudažytas šviesiomis spalvomis.

Deja, pėstininkų pasiruošimas, ką daryti, jei laivą torpeduotų vokiečių povandeninis laivas, buvo formalus. Išplaukus į jūrą, buvo paskelbtas mokomasis pavojus, bet daug kareivių paprasčiausiai neišgirdo signalo “Išeiti į denį”, nes nemažai garsiakalbių patalpose tiesiog neveikė.

Neperdedant galima pasakyti: viskas, ką buvo galima padaryti netinkamai ir atmestinai, mokant keleivius, kaip elgtis atakavus povandeniniam laivui, buvo padaryta. Pėstininkai negavo instrukcijų, ką jie turėtų daryti tokioje situacijoje, prie kokių valčių bėgti, kaip teisingai jas nuleisti ir kokia tvarka susėsti į jas. Daugelis nemokėjo naudotis gelbėjimosi liemenėmis. Valčių nuleidimo mechanizmai per mokymus buvo patikrinti atmestinai. Be to, nemažai amerikiečių sirgo jūros liga. Žodžiu, jei transportinis laivas būtų paskandintas, žmonių aukų išvengti nepavyktų.

Dar viena problema buvo visiškas “Leopoldville” ekipažo nepasiruošimas apsisaugoti nuo povandeninės grėsmės. Todėl, kai vyresnis eskorto karininkas iš eskadrinio minininko “Brilliant” transporto laivams perdavė įsakymą pereiti į priešlaivinį zigzagą, belgų laineriui tai pasirodė visiška naujiena. Plaukimas sąsiauriu visada buvo laikomas pavojingu dėl povandeninių laivų. Bet laivas “Leopoldville”, iki tol 24 kartus kirtęs Lamanšą, zigzagu plaukė pirmą kartą.

1944 m. Kalėdų įvykių Lamanšo sąsiauryje žemėlapis.

Tarp 14.30 ir 15.00 val. eskortas du kartus skelbė pavojų, turėjęs du netikrus kontaktus su povandeniniais laivais. Tuo momentu konvojus plaukė rombu: laivas “Brilliant” - priekyje, už jo - abu transporto laivai, o už jų - prancūzų fregata. Du kiti britų laivai plaukė transporto laivų dešinėje ir kairėje. Konvojaus greitis buvo 13 mazgų, jis periodiškai bandė plaukti zigzagu.

“Mes neskęstame!”

Tuo metu povandeninis laivas U 486, plaukdamas po vandeniu, užėmė poziciją už 5,5 mylios nuo Šerburo. Pastebėjęs besiartinantį konvojų, Maijeris nusprendė atakuoti. 17.54 val. akustinė torpeda T-5 pataikė į lainerio laivagalį iš dešinio borto pusės. Pats
povandeninis laivas U 486 po atakos iškart nėrė į gelmę, todėl Maijeris girdėjo, kad torpeda pasiekė tikslą, bet nematė, kaip pašautas laivas nuskendo.

Britų minininkas „Brilliant“, vadovavęs konvojaus sargybai WEP-3.

Po sprogimo lainerio laivagalio skyriai toje vietoje, kur pataikė torpeda, buvo užtvindyti, o į viršutinį denį vedusius trapus išdraskė sprogimas. Todėl tik nedaugeliui iš trijų šimtų žmonių, buvusių ten, pavyko pakilti į viršų. Kareiviai, buvę nenukentėjusiose patalpose, suprato, ką reiškė stiprus smūgis, sukrėtęs lainerį, jie greitai ir be panikos nuskubėjo į viršutinį denį, demonstruodami pavydėtiną discipliną. Ten išsirikiavo ir laukė tolesnių nurodymų. Vėlesnius laivo “Leopoldville” ekipažo veiksmus sunku kaip nors pateisinti. Vietoje aiškių instrukcijų kareiviams per garsiakalbius transliavo kelis, vienas kitam prieštaraujančius pranešimus: kad buksyras jau kelyje; kad denyje esantys žmonės bus persodinti į kitus laivus ir kad pats laivas neskęsta.

18.16 val. laivas “Brilliant” perdavė į “Leopoldville” įsakymą nuleisti inkarą. Tai buvo padaryta po 10 minučių. Tada lainerio kapitonas įsakė visiems, išskyrus reikalingiausius ekipažo narius, palikti laivą. Ir nutiko taip, kad jį įvykdė didelė dalis komandos, bet ne keleiviai. Beveik visi kareiviai drausmingai stovėjo skęstančio laivo denyje stebėdami, kaip lainerio ekipažas nuleidžia valtis ir užgula irklus.

Gelbėjimo operacijos nesėkmė

Žmonių iš “Leopoldville” gelbėjimas buvo organizuojamas siaubingai. Pagrindine problema tapo konvojaus plaukimo slaptumas, o ir bendradarbiavimas tarp sąjungininkų nebuvo suderintas. Dėl to laivas “Brilliant” buvo priverstas pranešti apie nutikusį įvykį ne į Šerburą, iki kurio tikrąją to žodžio prasme buvo vienas žingsnis, o į Portsmutą: amerikiečiai ir anglai naudojo skirtingus radijo dažnius ir negalėjo operatyviai perskaityti vieni kitų koduotų pranešimų. Telefoninis skambutis iš Portsmuto į Šerburą apie torpeduotą laivą dėl nežinomų priežasčių užtruko dar valandą.

Menininko Richardo Rockwello piešinys, kuriame jis pavaizdavo paskutines „Leopoldville“ akimirkas. Idėja padaryti piešinių seriją, skirtą transporto „mirčiai“, kilo Rockwellui mirus jo koledže, bendrabučio kambariokui ant šio lainerio.

Savo indėlį į gelbėjimo operacijos uždelsimą įnešė ir pats konvojaus eskortas, kuris neatsakė į amerikiečių signalus iš Šerburo - ten pastebėjo sustojusį konvojų, kurio vienas iš laivų aiškiai dreifavo link minų lauko. Tik 18.25 val. “Brilliant” signalizavo į krantą, kad vienas transportinis laivas pateko į bėdą ir jam reikia pagalbos. Kai nuo kranto paklausė, kokios pagalbos reikėtų, eskortas vėl neatsakė.
Kita svarbi priežastis, kodėl užtruko gelbėjimo operacijos pradžia, buvo ... Kalėdos. Šerbure buvo keli šimtai laivų, kurie būtų galėję laiku suteikti pagalbą, tačiau dauguma jų ekipažų ruošėsi švęsti krante, o laivų varikliai buvo išjungti. Visuose ryšio ir stebėjimo postuose buvo minimalus žmonių skaičius. Tai labai sulėtino apsikeitimą informacija, įsakymų perdavimą ir sprendimų priėmimą.

Po 18.25 val. laivas “Brilliant” pradėjo gelbėjimo operaciją savarankiškai. Eskadrinis minininkas priplaukė prie plūduriuojančio laivo “Leopoldville”, kad laineryje likę žmonės galėtų peršokti į priplaukusį laivą. Keli šimtai žmonių sugebėjo tai padaryti, bet paskui sutrukdė stiprus bangavimas. Netikėtai eskadrinį minininką bangos atitraukė nuo lainerio borto, o bandę peršokti į gelbėjimo laivą žmonės atsidūrė vandenyje. Kita banga minininką užvertė atgal ant lainerio, ir visi atsidūrę vandenyje žuvo baisia mirtimi tarp laivų bortų.

Piešinys,  Lamanšo dugne, vaizduojantis „Leopoldville“ 1984 metais atrastas laineris guli 60 metrų gylyje. Pasak liudininkų, dugnas aplink jį išmargintas plieniniais Amerikos pėstininkų šalmais.

19.20 val. per susidūrimą apgadintas laivas “Brilliant” priėmė apie 500 žmonių. Tuo metu iš Šerburo į pagalbą skęstantiems išplaukė pirmas laivas. Tačiau laivo “Brilliant” vadas koman- deris Džonas Pringlas (John Pringle), vykdęs eskorto vyresniojo karininko pareigas, padarė lemtingą klaidą. Jis pamanė, kad šio laivo pakaks išgelbėti visus laineryje likusius žmones, todėl kiti eskorto laivai nebuvo įtraukti į žmonių gelbėjimą, o toliau medžiojo povandeninį laivą U 486.

Katastrofa

Tuo metu jau keli gelbėjimo laivai atplaukė prie lainerio ir pradėjo priiminėti žmones, bet operacija vyko labai lėtai. Apie 20.00 val. laive “Leopoldville” dar buvo likę maždaug 1200 kareivių, 25 belgų jūreiviai ir 10 britų karininkų. Lainerio kapitonas
Šarlis Limbo (Charles Limbor) įsakė belgams ir britams palikti laivą, o pats su keliais pavaldiniais liko laive.

Nepasitikėdamas garsinio ryšio sistema, kapitonas pats ėjo palei lainerio bortą ir liepė kareiviams palikti laivą. Bet jis nekalbėjo angliškai, todėl mažai kas iš amerikiečių suprato komandas prancūzų ir flamandų kalbomis. Tarp kareivių, kurie neturėjo supratimo, kaip nuleisti gelbėjimosi valtis ant vandens, vis labiau plito panika. Tarp 20.20 val. ir 20.40 val. laivo “Leopoldville” viduje nugriaudėjo du sprogimai, ir laineris pradėjo grimzti. Tai, kas nutiko toliau, priminė scenas iš garsiojo Džeimso Kamerono filmo “Titanikas”: šimtai žmonių kepurnėjosi lediniame vandenyje aplink skęstantį laivą.

Didžiosios Britanijos minininkas „Anthony“, kuris buvo WEP-3 konvojaus palydos dalis. Torpedavęs Leopoldville, jis dalyvavo ieškant U 486 ir pats beveik tapo jo auka.

Per dvi su puse valandos, kol kareiviai stovėjo denyje, niekas jiems taip ir nepaaiškino, kad, prieš šokant į vandenį, reikia nusimesti sunkią mundiruotę ir amuniciją. O dabar pėstininkai atsidūrė neramioje jūroje su visa žiemos mundiruote, sunkiais batais, apkasų įrankiais ir t.t. Gelbėjimosi liemenės daugeliui pasirodė visai nenaudingos: kareiviai prakišdavo į jas galvą, bet neapsirišdavo aplink kūną. Dėl to, šokant į vandenį, žmonėms lūždavo kaklo slanksteliai.

Bangos išmėtė žmones vandenyje į skirtingas puses mažomis grupelėmis. Daugelis greitai nuskendo, tik stipriausi ir ryžtingi sugebėjo užsikabinti už nuolaužų ir sulaukti pagalbos. Taigi, 1944 metų Kalėdų nesulaukė 819 žmonių: lainerio kapitonas, 55 jo ekipažo nariai, 763 amerikiečių kareiviai ir karininkai. Išsigelbėti pavyko 1555 žmonėms.

Susirūpinusi tokiu aukų skaičiumi, sąjungininkų vadovybė nusprendė neteikti žinių apie šį įvykį. Iš pradžių žuvusiųjų giminaičiams buvo pranešta, kad jų artimieji dingo be žinios. Tik gerokai vėliau žuvusiųjų iš laivo “Leopoldville” statusas MIA (Missing in Action - dingo mūšyje be žinios) buvo pakeistas į KIA (Killed in Action - žuvo mūšyje).

66-osios pėstininkų divizijos kariai bare Niujorke, prieš išplaukdami į Angliją, 1944 m. lapkričio mėn. tolimiausias dešinysis eilinis 1 klasės Frankas Vogelis yra vienas iš 763 amerikiečių, žuvusių „Leopoldville“.

Amerikos vyriausybė išslaptino dokumentus apie lainerio žūtį tik 1958- 1959 metais, o britų valdžia tylėjo iki 1996 metų, tada nuo kai kurių dokumentų buvo nuimtas slaptumo grifas. Garsus povandeninio karo amerikiečių tyrinėtojas Klajus Bleiras savo veikale apie povandeninio karo istoriją incidentą su laivu “Leopoldville” pavadino “mažai žinomu ir skandalingu britų karinės jūrų istorijos epizodu”.

Apdovanojimas nerado savo herojaus

O kaip gi U 486 ir jos vadas Gerhardas Maijeris? Torpedavęs laivą “Leopoldville”, vokiečių povandeninis laivas turėjo pasistengti išvengti eskorto laivų persekiojimo. 18.10 val. jis paleido dar vieną akustinę torpedą, kuri nerado savo taikinio. Galimai juo turėjo tapti eskadrinis minininkas “Anthony”.

Po kelių valandų į įvykių vietą atplaukė 1-sios britų eskorto grupės fregatos ir ėmėsi ieškoti priešo povandeninio laivo, kad jį sunaikintų. Dėl to Maijeris negalėjo palikti pavojingo rajono, bet sėdėti tyliai kaip pelė laivo U 486 vadas neketino ir pabandė vėl patriukšmauti.

Memorialas JAV kariuomenės 66-osios pėstininkų divizijos kariams, žuvusiems „Leopoldville“ ir Ardėnuose karinėje bazėje Forte Benninge, Džordžijos valstijoje.

Gruodžio 26 dieną 14.14 val. dvi akustinės torpedos pataikė į fregatas “HMS Affleck” ir “HMS Capel”. 14.38 val. povandeninis laivas paleido dar vieną torpedą, kurios sprogimas buvo išgirstas tik po septynių minučių. Abu pataikymus stebėjęs Maijeris palaikė abu laivus nuskandintais, bet nuskendo tik “HMS Capel”. “HMS Affleck” liko ant vandens ir buvo nutemptas į uostą, ten nuspręsta jo neberemontuoti.

Sprogus trečiai torpedai, taip pat buvo palaikyta, kad ji pataikė į priešo eskadrinį minininką, nors tai buvo netiesa. Apie savo laimėjimus Maijeris pranešė štabui tik 1945 metų sausio 6 dieną. Tą dieną povandeninių pajėgų vado karinių veiksmų žurnale atsirado toks įrašas: “U 486 grįžta iš kanalo į bazę, nes išnaudojo visas torpedas. Nuskandinti laivai: vienas 6000 tonų talpos laivas; trys eskadriniai minininkai; galimai viena korvetė, torpeduota gruodžio 24 d. Keleivinis laivas (11 000 tonų talpos) torpeduotas, bet nuskendimas nefiksuotas. Galimai jis vis dėlto nuskendo, nes laivo “Leopoldville” gelbėjimosi valtys ir plaustai buvo išmesti ant Normandijos salų krantų...”

Iš tikrųjų Maijeris nuskandino du laivus (17651 tonų talpos) ir fregatą, o antrą pasiuntė į metalo laužą, bet rezultatas buvo užskaitytas U 486 vadui pagal jo raportą. Šiaip ar taip, tuo metu vokiečių povandeniniai laivai pasiekimais pasigirti jau nebegalėjo, todėl rezultatas buvo dvigubai svarbesnis. Įsidėmėtina, kad U 486 pridarė didelių nuostolių rimtai priešininkui - 1-os eskorto grupės sąskaitoje buvo sėkmingai paskandinti keli vokiečių povandeniniai laivai, įskaitant U 358, kurio medžioklė laikoma pačia ilgiausia mūšio už Atlantiką istorijoje.

Didžiosios Britanijos povandeninis laivas „Tapir“. Jos torpedos nutraukė U 486 likimą, neleisdamos jos vadui pratęsti aukų sąrašo.

Maijeris tikėjosi užtarnauto Riterio kryžiaus, tačiau negavo, nes tapo sąjungininkų gudrybės auka: sąjungininkai paskelbė laivą “Leopoldville” laivu-ligonine. Patikėjęs šiuo melu, admirolas K. Denicas nesiryžo pristatyti savo karininko aukštam apdovanojimui. Maijeris už sėkmingą žygį gavo tik auksinį Vokiečių kryžių. Pakartoti savo sėkmės jam nepavyko: 1945 metų balandžio 9 dieną išplaukusį į antrą karinį žygį povandeninį laivą U 486 po keturių dienų nuo žygio pradžios su visu ekipažu nuskandino britų povandeninis laivas “HMS Tapir”.

Stebina, kad U 486 sugebėjo pasiekti rimtų pergalių jau per pirmą žygį. Maijerio agresyvumas, nepaisant karinės patirties stokos, padarė jį vienu iš rezultatyviausių karo pabaigos vokiečių vadų, kuris per vieną žygį nuskandino kelis taikinius, tarp jų ir stambų bei svarbų priešininkų karinį transporto laivą.

Šaltinio nuorodos:

1. NARA T1022 (трофейные документы немецкого флота).
2. Blair С. Hitler's U-boat War. The Hunted, 1942–1945 – Random House, 1998.
3. Busch R., Roll H.-J. German U-boat Commanders of World War II – Annapolis: Naval Institute Press, 1999.
4. Bush R., Roll H.-J. Der U-boot-Krieg 1939–1945. Deutsche Uboot-Erfolge von September 1939 bis Mai 1945. Band 3 – Hamburg-Berlin-Bonn, Verlag E.S. Mittler& Sohn, 2001.
5. Collingwood D. The Captain Class Frigates in the Second World War – Annapolis: Naval Institute Press, 1999.
6. Niestlé A. German U-Boat Losses During World War II: Details of Destruction – Frontline Books, 2014.
7. Rohwer J. Axis Submarine Successes of World War Two – Annapolis: Naval Institute Press, 1999.
8. Ritschel H. Kurzfassung Kriegstagesbuecher Deutscher U-Boote 1939–1945. Band 9. Norderstedt.
9. Wynn K. U-Boat Operations of the Second World War. Vol.1–2 – Annapolis: Naval Institute Press, 1998.
10. http://www.uboat.net.
11. http://www.uboatarchive.net.
12. http://historisches-marinearchiv.de.
13. http://www.naval-history.net.
14. http://www.wrecksite.eu.