Kaip kuratoriai veikia Žemėje?

Ufologai seniai tyrinėja NSO protingą veiklą ir elgesį. Kai kurie tyrėjai mano, kad NSO atsiranda ir kažką veikia Žemėje ne šiaip iš smalsumo. Jie yra poveikio žmonijai ir bendrai kažkokių protingų nežemiškos kilmės jėgų prigimčiai instrumentas.

Visiškai suprantama, kad šis protas gerokai lenkia žmogaus protą pagal visus rodiklius. Galima teigti, kad protingų būtybių civilizacijų egzistavimas kitose gyvenimui tinkamose planetose yra įrodytas.

Įrodymų surinkta jau gana daug. Tai materialiniai nežemiškų civilizacijų vizitų ir nusileidimų mūsų planetoje pėdsakai, anomalinės energijos poveikis technosferai, likutinės energijos po NSO nusileidimo ant Žemės paviršiaus fiksavimas. Kiekvienas žmogus gali pasirinkti, priimti ar atmesti šiuose įrodymus.

Beje, įrodymai, t.y fizinio poveikio gamtai pavyzdžiai, bus pateikiami ir šiame straipsnyje. Jų galima rasti ir kitokioje literatūroje.

Kai kurie ufologai surinko informaciją, kaip buvo stebimi skraidančių lėkščių ar cigaro formos NSO. Jiems lėtai skrendant ar pakibus virš vandens paviršiaus, vykdavo neįprasti dalykai.

Virš pakibusių objektų liudininkai matė į viršų kylančius vandens stulpus ar spiralės formos oro bei vandens sūkurius. Liudininkams atrodė, kad vanduo būdavo tarsi įsiurbiamas į skraidančius aparatus, t.y. ateiviams kažkam prireikė skysčių iš vandens telkinių. Vienam mokslininkui teko tirti panašų atvejį, nutikusį Tverės rajone (Rusija).

Vietiniai gyventojai pranešė, kad 1991 metų vasarą jie matė cigaro formos NSO, kuris ilgą laiką kabojo virš ežero netoli Alabuzino kaimo. Objektas skleidė ryškiai oranžinę šviesą. Kol jis kabojo, vanduo apačioje tarsi virė. Jis pakilo tiesiog po objektu pagal visą jo projekcijos į horizontalų vandens paviršių plotą (pakilusio vandens kontūras atkartojo cigaro kontūrą).

Ateiviai valdo gravitaciją, skrisdami netoli planetos paviršiaus, tai yra jie moka naudotis antigravitacija ir jiems daugiau nėra ką veikti, tik vogti vandenį iš Žemės vandens telkinių. Iš tikrųjų viskas yra paprasta: po pakibusiu aparatu darbinėje padėtyje visada atjungiama (arba labai susilpninama) Žemė gravitacijos jėga, todėl vanduo, būdamas išjungto gravitacinio lauko ploto viduje, netekęs masės, kabo vakuume.

Kai aparatas pakyla aukščiau virš vandens paviršiau, visas pakilęs vanduo krenta į tą pačią vietą ir sugrįžta į savo stichiją. Vandens niekas nevagia. Vanduo paklūsta procesams, lokaliai atsirandantiems prie veikiančių kosminių aparatų.

Augantys medžiai taip pat paklūsta gravitaciniams laukams, kurie dirbtinai susidaro po praskrendančia lėkšte: niekas specialiai nelanksto medžių, tai nutinka dėl skraidančios lėkštės energinės darbinės erdvės jėgos laukų poveikio.

Dar viena ufologų klaida yra tai, kad jie neteisingai supranta, kodėl NSO dažnai pasirodo ir ką jie veikia prie veikiančių vulkanų. Yra daug fotografijų ir vaizdo įrašų, kai ryškiai šviečiančių burbulų ir cigarų formos NSO intensyviai skraidė virš veikiančių vulkanų kraterių.

Buvo fiksuojami ir visai unikalūs atvejai, kai NSO be jokių ypatingų pasekmių tiesiog pasinerdavo į šių vulkanų žiotis. Ufologai neturi tam jokių paaiškinimų, nes pirminė jų versija, kad NSO pasipildo energijos iš terminių šaltinių, buvo neteisinga.

Kodėl NSO skraido virš vulkanų? Kodėl panyra į veikiančio vulkano žiotis? Juk tai labai pavojinga. Ufologai išsiaiškino visiškai teisingą ryšį tarp vulkanų išsiveržimų ir NSO veiklos, tačiau išvadas darė netinkamas. Vieni ufologai manė, kad po vulkanais yra požeminės ateivių bazės.

Bet požeminėms bazėms galima rasti ir gerokai ramesnių vietų. Kokia prasmė taip rizikuoti? Atsakymas yra. Viename filme apie NSO buvo parodytas įdomus siužetas, kuris atsakė į iškeltą klausimą. Turistai atsitiktinai nufilmavo NSO, kai su pramoginiu kateriu plaukė palei kranto liniją prie veikiančio vulkano vienoje iš vulkaninių Indonezijos salų.

Buvo gerai matyti, kad tamsiai pilkos spalvos, vidutinio dydžio skraidančios lėkštės formos objektas nejudėdamas kabojo 200-250 metrų aukštyje tiesiai virš vulkano žiočių. Iš lėkštės pagrindo kelis kartus ryškiai suspindo trumpas energijos impulsas, nukreiptas į vulkano žiočių centrą.

Po kelių sekundžių lėkštė žaibiškai pakilo vertikaliai aukštyn ir dingo kažkur stratosferoje, o iš vulkano išsiveržė galingas sprogimas su oro banga, pasipylė pelenų kamuoliai, paskui vulkaninės bombos. Taip kuruojančios civilizacijos malšina vulkaninę įtampą regione ir užkerta kelią tektoninei katastrofai. Kitaip tariant, ateiviai “nuleidžia garą” iš perkaitusio arbatinuko, reguliariai ir po truputį įvairiose vietose inicijuodami daugybę smulkių išsiveržimų.

NSO prie vulkanų stebimi visame pasaulyje, dažniausiai - vulkaniškai aktyviuose rajonuose. Tačiau ypač pavojingi yra vulkanai, spjaudantys rūgščią ir labai tirštą lavą. Indonezijos salose tokių vulkanų yra gana daug.

Tyrinėtojai žino, kad tokiuose vulkanuose susidaro tvirtas kamštis prie žiočių, kuris trukdo išeiti normaliai išeiti dujoms. Po ilgo tylėjimo, sukaupę jėgos, vulkanai gali sukelti tikrą katastrofą. Tokių katastrofų pavyzdžiai šiame regione yra super-vulkano Tobo, Krakatau ir Tamboro vulkanų, kurie galėjo perrašyti visą žmonijos istoriją, išsiveržimai.

Daug prie vulkanų skraidančių NSO - tai bepiločiai, distanciniu būdu valdomi lėktuvai-manipuliatoriai arba techniniai aparatai, automatiškai veikiantys pagal nustatytą programą. Be to, šie aparatai gali būti padaryti visai ne iš metalo. Tai gali būti per atstumą valdomos plazmos sankaupos, todėl jos ramiai panyra į vulkanų žiotis, pakeliui suminkštindamos vulkaninių uolienų kamščius.

Šį darbą atliekantys objektai nepasikrauna terminės vulkanų energijos, juo labiau ten nėra jokių požeminių bazių. Jų interesas - kitas. Jie stebi išsiveržimų intensyvumą ir galingumą: kontroliuoja Žemės tektoninį vulkaninį aktyvumą, kartu koreguoja šiuos procesus, kad nekiltų globalinė vulkaninė katastrofa. Kitaip tariant, NSO intensyviai skraido prie vulkanų tam, kad žmonija gyventų ramiai.

2018 metų sausio mėn. virš Kolimos vulkano Meksikoje buvo nufilmuotas NSO. Išanalizavę įrašą, ufologai pareiškė, kad neįprastos formos NSO gali sukelti vieno iš Meksikos vulkanų išsiveržimą. Garsus anomalinių, nepaaiškinamų reiškinių tyrinėtojas Skotas Voringas (Scott Waring) teigė, kad pailgos formos NSO prasiskverbė į lavą per Kolimos vulkano žiotis ir, jam nusileidus gilyn, įvyko sprogimas.

Daug ufologų teigė, kad NSO trasos kalnų rajonuose sutampa su giluminiais tektoniniais lūžiais. Kitaip tariant, ufologai statistiškai teisingai nustatė NSO aktyvumo ryšį su globaliais geologiniais procesais, kuriuos sukelia senųjų kristalinių plokščių tektonika. Ryšys

egzistuoja, bet reikia patikslinti, kokių formų NSO ten skraido. Tai energiniai šviesos rutuliai, t.y. rutulio formos NSO.

Ufologai aiškino, kad neva NSO traukia tektoninių lūžių energija, bet tai ne tiesa. Jų netraukia tektoninių lūžių energija, jie seka normalius Žemės energijos apykaitos procesus ir valdo juos. NSO yra ne vartotojai (tai primityvus supratimas), jie yra visų geoenerginių procesų organizatoriai ir inspektoriai.

Gali būti, kad tarp šių veiksmų yra skirtumas. Naudojant plazminius per atstumą valdomus manipuliatorius zondus, išlyginami ir balansuojami energiniai procesai, vykstantys ir mūsų planetos viduje, ir išorėje, kai Žemės energija sąveikauja su supančia erdve.

Igorio Prokopenkos dokumentiniame filme “Nežemiškas protas. NSO teorija” yra siužetas apie žemės drebėjimą ir po to įvykusį cunamį. Tai nutiko 2004 metų gruodžio 6 dieną Indonezijoje netoli Sumatros salos. Siužete buvo teigiama, kad po povandeninių tektoninių plokščių judėjimo įvykęs stiprus žemės drebėjimas sukėlė ne tokį cunamį, koks paprastai vyksta pagal visas gamtos taisykles, o pirmasis smūgis nesukėlė serijos šokinių smūgių.

Cunamis buvo neįprastas - po pirmos bangos turėjo sekti dar kelios mažėjančios amplitudės bangos, bet jų nebuvo. Cunamių specialistams susidarė įspūdis, kad kažkokia pašalinė jėga sustabdė katastrofą. Prieš cunamio pradžią ir po praėjusios bangos turistai su mobiliaisiais telefonais atsitiktinai nufilmavo ryškiai šviečiančius objektus, kurie ilgą laiką grupėmis šmėžavo danguje. Tokius NSO vienu metu matė Banda Ačeho mieste (Sumatros šiaurėje), Indijoje ir Tailande.

Praėjus keleriems metams po šios katastrofos, anomalinių reiškinių tyrinėtojai išsakė savo nuomonę apie NSO dalyvavimą žemės drebėjimuose ir cunamiuose. Vieni teigia, kad galbūt NSO yra žemės gelmėse slypinčios energijos pertekliaus išmetimas į paviršių (savotiškas perkūnsargis). Taip planeta pati mažina savo energinę įtampą. Kiti tyrinėtojai mano, kad NSO - tai nežemiškų civilizacijų, kurios bando kažkaip padėti Žemės gyventojams išvengti katastrofų, pasiuntiniai. Šią nuomonę tarsi patvirtina faktai, kad NSO visada pasirodo įvairiausiuose Žemės kampeliuose, kai vyksta globalinės katastrofos, nes nežemiškos civilizacijos, naudodamos NSO, stebi ir kontroliuoja visus procesus mūsų planetoje. NSO - tai jų poveikio geosferai instrumentas. NSO suminkština įvairių planetos kataklizmų pasekmes.

Filme taip pat yra siužetai apie tornadus, siautusius JAV teritorijoje. Nematytas NSO aktyvumas buvo stebimas per pačius galingiausius tornadus 2004 metų gegužės mėn. Amerikos gyventojai nufilmavo kelis skirtingų tornadų vaizdus, kuriuose matyti, kaip ovalo formos NSO dideliu greičiu įskrido į oro viesulus ir išskrido iš jų. Liudininkai pasakojo, kad, praskridus NSO per viesulo debesį, vėjas keistai nurimdavo arba tornado piltuvo formos centras pastebimai sumažėdavo.

Filme yra ir vienas tikrai įdomus pastebėjimas. Tarp Sumatros ir Javos salų stūkso vulkanas Krakatau. 1883 metų rugpjūčio mėn. įvyko katastrofiškas šio vulkano išsiveržimas, sukėlęs milžiniškas cunamio bangas.

Tų metų metraštininkai užfiksavo įdomų reiškinį: per patį Krakatau išsiveržimo piką vietiniai gyventojai danguje matė šimtus šviečiančių ugnelių, kurios tai pakibdavo ore, tai milžinišku greičiu pradingdavo už horizonto, o paskui vėl sugrįždavo.

Persikelkime į kosmosą ir pažvelkime į artimiausią mums žvaigždę Saulę bei erdvę aplink ją. Aplink Saulės karūną matomos ilgos plonos linijos - tai meteoritų pėdsakai (trekai). Šie meteoritai sudegė, priskridę prie mus šildančios žvaigždės.

Tačiau aplink Saulę vis pasirodo nauji objektai, kurių taip paprastai jau nebepaaiškinsi. Netoli Saulės ufologai ir astronomai šiais laikais pastebi neįprastus gigantiškus objektus, savo dydžiu panašius į didžiulius asteroidus arba planetas.

Šie objektai yra milžiniškų dydžių, turi izometrinę formą, aiškius kraštus ir atrodo statiški, beveik nejudantys, t.y. kosminių kūnų astronominės dinamikos požiūriu, šių kūnų neveikia galingas Saulės gravitacinis laukas, jie judėjo savarankiškai ir atrodė, kad tai yra savarankiški kūnai, t.y. NSO.

Yra tyrėjų, manančių, kad visai netoli Saulės stebimi NSO yra analoginės globalinių energijos balanso kosmose procesų valdymo sistemos, kurios veikia ir Žemėje. Šias sistemas valdo protingos jėgos. Savaime suprantama, kad netoli Saulės, kur temperatūra siekia milijoną laipsnių Celsijaus, joks tankios materijos objektas ilgai išbūti negalėtų, jis tiesiog išsilydys arba sudegs. O tie objektai (NSO) nesilydo, vadinasi, jie sudaryti iš gerokai aukštesnio lygio šaltos plazmos, negu įkaitusi Saulės karūnos plazma. Arba tie skraidantieji aparatai yra gerai apsaugoti plazminiais dangalais nuo suirimo. Tai rodo protingą jų organizaciją.

Plazmoidiniai manipu-liatoriai-kosminiai laivai prie Saulės atlieka tas pačias užduotis - koreguoja, balansuoja energiją aplink Saulę ir jos viduje (dirbtinė korekcija). Tik tai atlieka ne Žemės kuratoriai, o gerokai aukštesnio rango didieji protai - demiurgai (aukščiausieji žvaigždžių protai).

Vaizde užfiksuotas gigantiškas sferinis tamsios spalvos objektas, savo dydžiu panašus į vidutinio dydžio planetą (kaip Neptūnas). Nuo Saulės link jo nutiestas toks “straublys”, per kurį pumpuojama energija. Tai atskiras nufilmuoto vaizdo įrašo kadras, padarytas 2014 metais. Vaizdo įraše gerai matyti, kaip po energijos išpumpavimo tas nežemiškos kilmės objektas gana greita nutraukia minėtą energijos laidą ir nutolsta nuo Saulės. Atsižvelgiant į objekto dydį, stebina šio veiksmo masteliai.

Kosminėje erdvėje, be planetų ir žvaigždžių, juda neįtikėtinai daug smulkių objektų, kosminių kūnų nuolaužų, asteroidų, meteoritų. Smulkūs objektai reguliariai krenta ant mūsų planetos paviršiaus.

Žemės istorijoje žinomi atvejai, kai nukritę ant Žemės meteoritai sukėlė katastrofiškų padarinių gyvų būtybių Žemėje evoliucijai, pakeitė jos eigą: pavyzdžiui, Antarktidoje nukritęs meteoritas sukėlė bazaltinės lavos išsiveržimą Rytų Sibiro platformos rajone. Dėl to išnyko beveik visa gyvybė planetoje (Permės periodas). Dėl Meksikos įlankos rajone nukritusio meteorito vėliau, kreidos periodo pabaigoje, išmirė dinozaurai. Tai tik keli iš daugybės atvejų.

Kokia tikimybė, kad ir šiais laikais koks nors gigantiškas meteoritas nenukris ant Žemės? Šiais klausimais užsiima daug kalbų kelianti Meteoritų apsaugos tarnyba, kurią sukūrė žmonės. Tikėtina, kad, atėjus valandai X, šita tarnyba, be prognozių, daugiau nieko padaryti nesugebės. Tik Holivudo filmuose jos darbuotojai gelbsti Žemę nuo katastrofiško gigantiškų meteoritų lietaus, ir viskas baigiasi visuotiniu džiūgavimu bei ovacijomis.

Ne taip seniai ant Žemės nukrito Čeliabinsko meteoritas. Bet nieko nebuvo padaryta, kad to nenutiktų, nebuvo net pranešta apie jo artėjimą. Juk galėjo bent iš anksto įspėti prieš 3 paras. Užtat Žemės kuratoriai nemiegojo ir suardė meteoritą, dar jam artėjant prie Žemės. Nežemiškos civilizacijos, globojančios Žemę, realiai rūpinasi mūsų apsauga nuo meteoritų.

Pats keisčiausias atvejis susijęs su garsiojo Tunguskos meteorito nukritimu XX amžiaus pradžioje Akmenuotosios Tunguskos rajone. Šio meteorito kritimo trajektorija buvo labai nuolaidi (užsitęsęs kritimas), judėjimo kryptis keitėsi kelis kartus.

Paskutinėje kelio atkarpoje objektas skrido iš pietryčių į šiaurės vakarus. Tam tikroje vietoje jo laukė du šviečiantys objektai, kurie nejudėdami kabojo kelių kilometrų aukštyje. Dabar juos vadintume NSO. Šiuos du NSO vietiniai gyventojai stebėjo, dar gerokai iki priartėjant bolidui. Kai tik meteoritas priartėjo prie tos vietos, jį sunaikino neįtikėtino galingumo sprogimas.

Apie tai, kad tai buvo valdomas priešpriešinis sprogimas atmosferoje, rodo ir medžių išvertimo charakteris bei intensyvumas. Daug tyrinėtojų teigė, kad nuverstų medžių vieta primena drugelį. Tačiau niekas neminėjo, kad maksimalaus medžių išvertimo kryptis neatitinka meteorito judėjimo kelio krypties, dar daugiau, judėjimo kryptis buvo visiškai priešinga.

Kūnų judėjimo dinamiką tyrinėjantys fizikai neleis sumeluoti: jei specialiai nestabdyti judančio kūno, tai jo nuolaužų judėjimo trajektorija (kai skrendantis meteoritas tiesiog suyra be branduolinio sprogimo) primena ilgą, labai ištemptą sugriovimų šleifą - taip, kaip būna lėktuvų kritimo vietose. Bet tokio šleifo nėra.

Keista ir tai, kad per šį sprogimą beveik niekas nenukentėjo, išskyrus vieną medžiotoją, ant kurio užvirto
degantis medis. Tokio stambaus kūno kritimo vietoje iki šiol nerasta meteorito nuolaužų. Todėl reikia manyti, kad medžiaga buvo dematerializuota arba išskaidyta į elementarias daleles, o paskui jas išnešiojo vėjas. Apie tai liudija neįprasti atmosferos reiškiniai, trukę kelias dienas, daugelyje Šiaurės pusrutulio kampelių.

Buvo stebimas neįprastas naktinio dangaus švytėjimas (oro jonizacija). Jis buvo toks stiprus, kad žmonės negalėjo užmigti. Taip pat buvo fiksuojami lokaliniai planetos magnetinio lauko svyravimai, dabar būdingi antžeminiams branduoliniams sprogimams. Įsivaizduokite, kas nutiktų, jei toks bolidas nukristų kitoje vietoje, pavyzdžiui, Europoje, o ne Rytų Sibiro retai apgyvendintos taigos užkampyje. Nėra abejonių, kad kuratoriai padeda žmonijai sunkiose situacijose. Kadangi savarankiškai neutralizuoti stambių, iš kosmoso krintančių bolidų žmonija kol kas negali, už mus tai atlieka ypatingos aukšto išsivystymo lygio civilizacijų struktūros, kurios neprašo dėkingumo, o tiesiog atlieka savo darbą.