Visiškai slaptai. „Nordeno“ operacija

Mes manome, kad kiekviena žvalgybos operacija - tai gudri kombinacija, ilgai rengiama specialiųjų tarnybų asų, kurioje viskas apskaičiuota iki mažiausių smulkmenų. Tačiau kartais puikios operacijos įvyksta dėl vienų aplaidumo ir kitų mokėjimo sėkmingai pasinaudoti neteisingais priešininko skaičiavimais. Tokiu pavyzdžiu gali būti "Nordeno" operacija, kuri padėjo Vokietijos abverui iš amerikiečių pavogti slapto gaminio, saugomo taip pat griežtai, kaip ir atominė bomba, dokumentus (paranormal.lt).

Abvero tinklas JAV

Abveras savo agentūrinį tinklą JAV ėmė kurti XX amžiaus 4-o dešimtmečio pradžioje. Visam šiam tinklui vadovavo Frederikas Diukesnė (Frederick Duquesne), dar žinomas kaip Frederikas „Fricas“ Žuberas Diukenas, Diu Kenas, „Juodoji pantera“, DUNN ar „Hercogas“. Tai buvo legendinis žvalgas, kuris anglams nemažai kraujo sugadino dar anglų-būrų karo metu. Žvalgas buvo sugautas, nuteistas kalėti iki gyvos galvos, išsiųstas į Bermudų salas, iš kur sugebėjo pabėgti.

Pirmojo pasaulinio karo metais jis „išniro“ Anglijoje, kur organizavo kelias stambias diversijas. Vienos tokios diversijos metu 1916 metais Siaurės jūroje buvo susprogdintas kreiseris „Hampshire“, kuriuo valstybės karinis sekretorius feldmaršalas Kitčeneris plaukė į Rusiją, kur buvo planuojamos derybos su Nikolajumi II. Anglai po nutrauktų derybų ilgai ieškojo Diukesnė, tačiau jo nerado.

Kai Vokietijoje į valdžią atėjo naciai, Diukesnė persikėlė į JAV ir tapo abvero rezidentu Jungtinėse Valstijose. Būtent jis vadovavo visam agentūriniam tinklui. Vokietijoje abvero amerikiečių-britų skyriui vadovavo majoras Nikolausas Riteris, kurio štabas buvo įkurtas Hamburge. Riteris su Diukesnė ryšį palaikė per keleivinių garlaivių stiuardus. Vienas jų 1937 metų vasarą Riteriui perdavė keletą ritinėlių techninių brėžinių.

Keistas „siuntinys“ iš JAV

Stiuardas žodžiu papasakojo, kad Diukesnė susipažino su „Pauliumi“, dirbančiu vienoje karinėje gamykloje, o tai yra labai svarbūs brėžiniai, susiję su aviacija. Riteris paklausė: „Kiek už brėžinius paprašė „Paulius“?“ Stiuardas atsakė: „Nieko. Jis tai padarė vardan Vokietijos“. Žvalgybos vadovas išsiuntė brėžinius į liuftvafės štabą ir gavo atsakymą, kad šie brėžiniai yra visiškai beverčiai, paprasčiausiai „kažkas nori šiek tiek užsidirbti“. Tačiau Riteris žinojo, kad žmogus dirba „iš idėjos“.

Po trijų savaičių stiuardas atgabeno dar keletą brėžinių. Šį kartą Riteris nuvyko tiesiai pas Kanarį: „Liuftvafėje sėdi idiotai. Negi jie mano, jog žmogus rizikuos dėl jokios vertės neturinčių popierių?“ Kanaris sutiko ir susisiekė su generolu Udečiu, vienu išmintingiausiu Geringo padėjėju, kuris pažadėjo atsakyti per savaitę.

Tačiau jau kitą dieną anksti ryte Riterį iš lovos išvertė šefo skambutis telefonu: „Riteri, iš kur tai gavote?! Ar žinote, KĄ atnešėte?!“ Pasirodo, tai buvo slapto amerikiečių bombų taikiklio „Norden“ brėžiniai, kurių, kaip buvo galvojama, gauti neįmanoma.

Tikslaus bombardavimo problemos

„Skraidančios lentynos“ Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje ant žemės esantiems pėstininkams jau kėlė ne susidomėjimą, o baimę. Lakūnai ne tik atliko žvalgybą, tačiau ir apšaudė, bombardavo antžeminius taikinius. Atsirado priešlėktuvinės gynybos priemonės. Lėktuvai kilo vis aukščiau, kur jų nepasiekė zenitinių pabūklų ugnis, skrido vis greičiau.

Tačiau kuo aukščiau ir greičiau skraidė lėktuvai, tuo mažesnis buvo bombardavimo tikslumas. Bombos nukrypimą įtakojo bombonešio aukštis ir greitis, vėjo stiprumas ir kryptis, pačios bombos aerodinaminės savybės. Bombos krito už 3-4 mylių nuo taikinio!

Vokiečiai pabandė išspręsti šią problemą, sukurdami pikiruojantį bombonešį Ju-87, kuris tarsi akmuo iš dangaus krisdavo žemyn ir iš 450 m aukščio išmesdavo sprogmenis. Tačiau liuftvafėje puikiai suprato, kad už bombardavimo tikslumą teks mokėti koviniais nuostoliais: žemame aukštyje lėktuvas tapdavo pažeidžiamas nuo žemės.

Visi ėmė galvoti apie bombų taikiklius. Pirmieji pavyzdžiai leido pasiekti maždaug 1 mylios tikslumą (1,6 km). Tai buvo toli nuo idealo. 1932 metais amerikietis Karlas Nordenas sukūrė taikiklį M-XV, o 1937 išleido M-XV(M-4), apjungdamas taikiklį su autopilotu ir taip visiškai išspręsdamas problemą.

Antra pagal svarbą JAV karinė paslaptis

Tai buvo nepaprastai sudėtingas įrenginys, kurį sudarė daugiau kaip 2 tūkstančiai smulkių detalių. Prietaisas automatiškai įvertino lėktuvo greitį, taip pat vėjo kryptį ir greitį, reikėjo tik įvesti pradinius duomenis.

Išmokti naudotis taikikliu buvo skiriami 4 mėnesiai! Gerai pasiruošęs ekipažas prietaisą galėjo nustatyti per 6 sekundes ir, kaip teigė pats išradėjas, iš 20 tūkstančių pėdų aukščio (6 km) galėjo pataikyti į statinę su agurkais. Aviacijos vadovybė buvo labai patenkinta Nordeno taikikliu.

Taikiklio sukūrimui amerikiečiai panaudojo 1,5 milijardo dolerių, brangesnis buvo tik „Manheteno projektas“ (atominės bombos sukūrimas). Savo slaptumu Nordeno taikiklis buvo antras po atominės bombos.

Fotografuoti taikiklį buvo draudžiama. Jis kur nors gabenamas buvo tik uždengtas ir lydimas apsaugos. Bombonešių ekipažai prisiekdavo savo gyvybės kaina neleisti, kad išradimas patektų priešui į rankas. Kiekviename taikiklyje buvo sumontuotas susinaikinimo įrenginys.

Amerikiečiai netgi savo sąjungininkams britams į pastarųjų prašymą pasidalinti unikaliu prietaisu kategoriškai atsakė „ne“. Tik 1940 metais Čerčiliui pavyko išprašyti iš Ruzvelto slaptą taikiklį. Štai kokio prietaiso brėžinius iš JAV atgabeno garlaivio „Bremenas“ stiuardas.

Tačiau brėžinių komplektas buvo nepilnas, todėl Riteris nusprendė pats nuvykti į JAV, susipažinti su paslaptinguoju „Pauliumi“ ir tuo pačiu vietoje susipažinti su esančia padėtimi. Riteris nebuvo koks nors avantiūristas. Anksčiau jis ilgai gyveno JAV, puikiai kalbėjo anglų kalba, vartojama amerikiečių, ir rengėsi keliauti su savo tikrais dokumentais kaip verslininkas. Oficialiai jis buvo įtrauktas į liuftvafės rezervą, apie jo darbą abverui žinojo vos keletas žmonių. Kanaris, kiek pagalvojęs, leido vykti į JAV.

Agentas „Paulius“

1937 metų spalio mėnesio pabaigoje Riteris iš garlaivio išlipo Niujorko prieplaukoje. Brukline jis susitiko su Diukesnė, kuris suorganizavo jam susitikimą su paslaptinguoju „Pauliumi“. Tai pasirodė besąs 35-ių metų amžiaus Germanas Langė, dirbantis bendrovėje „Carl L. Norden Inc.“, kurioje buvo gaminami taikikliai. Taikiklio konstruktorius Karlas Nordenas labai vertino vokiečių darbininkus ir inžinierius, jo įmonėje dirbo kelios dešimtys išeivių iš Vokietijos, įskaitant Germaną Langę.

Langė perspėjo, kad viso brėžinių komplekto tikrai negali gauti, nes kai kurie mazgai gaminami kitose gamyklose, tačiau jis tikisi, kad vokiečių inžinieriams pavyks sukurti trūkstamas dalis. Kuo daugiau Riteris klausėsi „Pauliaus“, tuo labiau stebėjosi. Jeigu armijoje taikiklis buvo saugomas kaip didžiausia šventenybė, tai gamykloje, panašu, neturėjo jokio supratimo apie slaptumą. Eilinis tarnautojas galėjo iš gamyklos išsinešti brėžinius ir juos naktį kopijuoti namuose ant virtuvinio stalo!

1938 metų pradžioje Riteris grįžo į Hamburgą ir pasigabeno brėžinių komplektą, leidžiantį vokiečiams pradėti savo taikiklio kūrimą, remiantis Nordeno jau sukurtu. Dar daugiau, tų pačių metų vasarą Langė giminių aplankymo pretekstu apsilankė Vokietijoje, kur konsultavo, kaip suderinti vokiečių bombų taikiklių pramoninę gamybą.

Techninis darbuotojas, susijęs su slapto gaminio gamyba, be jokių kliūčių buvo išleistas „pasisvečiuoti“ į tikėtino priešininko šalį! Amerikiečių sienoje, saugančioje valstybines paslaptis, vokiečiai aptiko ne plyšį, o didžiulę skylę, per kurią traukė viską, ką tik norėjo.

Atsitiktinumas? Ne, dėsningumas

Visa tai, kas įvyko, nebuvo atsitiktinumas. Iš karto po to, kai Vokietijoje į valdžią atėjo naciai, kiekvienoje JAV valstijoje ėmė kurtis vokiečių žemiečių bendrijos, kultūrinės bendrijos ir kitos visuomeninės organizacijos. Jose iš Bavarijos ir Saksonijos, Tiuringijos ir Vestfalijos atvykę emigrantai susitikinėjo, bendravo, dalijosi prisiminimais apie Vokietiją.

Visas šias bendrijas atidžiai stebėjo vokiečių slaptoji tarnyba, kurios agentai atkreipdavo dėmesį į tuos, kurie ilgėjosi savo gimtinės. Tai, kad kartą prie staliuko, už kurio jau sėdėjo Germanas Langė, prisėdo vienas iš Diukesnė agentų, jeigu ir turi atsitiktinumo elementą, tai labai nežymų. Anksčiau ar vėliau tai turėjo nutikti.

Nordeno taikiklio „žvaigždžių valanda“

1941 metų liepos 30 dieną Langė buvo suimtas. Ilgai trunkančios operacijos metu FTB atskleidė visą Diukesnė tinklą, JAV buvo suimti dešimtys abvero agentų, tarp jų ir Langė. Teismas paskelbė nuosprendį - 14 metų kalėjimo. 1950 metais buvo pritaikyta amnestija ir šnipas išleistas iš įkalinimo vietos. Prie kalėjimo vartų Langę pasitiko žmona, laukusi jo visus tuos metus. Sutuoktiniai iš karto išvyko į Vokietiją.

Taikiklis, kurio paslaptį iš amerikiečių pavogė ne tik vokiečiai, bet ir rusai, JAV įslaptintu išliko iki 1948 metų. Vėliau optinius taikiklius pakeitė radijo taikikliai, tačiau Nordeno išradimas JAV KOP buvo naudojamas iki pat Vietnamo karo.

Pasinaudodami Nordeno taikikliu amerikiečiai subombardavo tūkstančius labai svarbių objektų Europoje ir Pietryčių Azijoje. Tačiau prietaiso „žvaigždžių valanda“ laikoma 1945 metų rugpjūčio 6 diena. Tą dieną 24-ių metų amžiaus majoras Tomas Ferebis, B-29 „Enola Gay“ ekipažo narys, taikiklio susikirtime pagavo Ajoi tiltą Hirosimoje ir paspaudė mygtuką „Numetimas“. Nors šiuo atveju nebuvo prasmės tiksliai nusitaikyti - atominei bombai didelis tikslumas nereikalingas.