Visiškai slaptai. Šnipinėjimo skandalas

Edvardas Huveris, kuris net 48 metus vadovavo FTB, pačia didžiausia biuro sėkme laikė abvero tinklo JAV likvidavimą 1940 metais. Per operaciją buvo suimti 33 vokiečių agentai. Tokio masinio šnipų "susėmimo" JAV istorijoje nebuvo nei ankščiau, nei vėliau.

Jei nenusipirksime, tai pavoksime

1919 metais pasirašyta Versalio taikos sutartis apribojo Vokietijos teises. Šiai valstybei buvo uždrausta statyti didesnius karo laivus, o karinę aviaciją buvo visiškai uždrausta turėti. Tačiau vokiečiai spjovė į šiuos draudimus ir nelegaliai ėmė kurti savo karinę aviaciją - liuftvafę. Po visą Europą pasklido vokiečių emisarai, visomis leistinomis ir neleistinomis priemonėmis supirkinėję aviacinę įrangą ir konstruktorių darbus (paranormal.lt).

Didžiausią perspektyvą kėlė JAV, kur labai dideliais tempais buvo vystoma karinė pramonė.

Tačiau paaiškėjo, kad patys įdomiausi išradimai yra įslaptinti, jų pardavimas draudžiamas. Ir vokiečiai nusprendė: ko negalima nupirkti, tą galima pavogti.

Yra žinoma, kad JAV gyvena daug imigrantų. Ne vieną šimtmetį gyventi į JAV kėlėsi anglai, prancūzai, airiai ir kitų valstybių gyventojai. Nemažai atvyko ir vokiečių. XX amžiaus 4-ame dešimtmetyje JAV gyveno apie 8-10 milijonų vokiečių. Iš jų 5-6 milijonai kalbėjo vokiečių kalba, palaikė ryšius su savo tėvyne, laikėsi vokiškų tradicijų. Būtent tarp šių žmonių abveras ir tikėjosi užverbuoti savo busimuosius agentus, kurie buvo pasirengę ar už pinigus, ar genami idėjos padėti savo tėvynei.

1927 metais iš garlaivio Niujorke išlipo Vilhelmas Šnaideris, jis taip pat Viljamas Lankovskis, abvero agentas, kuris turėjo sukurti vokiečių šnipų tinklą JAV.

Rezultatyvi agentūra

4-o dešimtmečio viduryje JAV atsirado daug vokiečių kraštiečių draugijų, kurių nariais tapo vokiečių imigrantai. Šias organizacijas ėmėsi globoti abveras, numatydamas kiekvieną ateityje galintį būti naudingu žmogų. Su tokiais žmonėmis buvo slaptai dirbama, jie ruošiami šnipinėjimui. Netrukus vokiečių žvalgybos agentų buvo praktiškai kiekvienoje ginklų gamykloje, aviacijos bendrovėje, laivų statykloje.

Lėktuvų ir karinių laivų brėžiniai vokiečiams patekdavo vos ne tiesiai nuo braižymo lentos. Apie sėkmingai sukurtas slaptas technologijas abveras kartais sužinodavo netgi anksčiau už užsakovus. Į Vokietiją buvo siunčiami slapti žemėlapiai iš amerikiečių armijos štabų, naujausių įrenginių brėžiniai, duomenys apie karines bazes ir aukščiausio lygio valstybės aparato veikėjus. 1937 vokiečiai pavogė amerikiečių išradėjo Nordeno sukurtą bombų taikiklį - paslaptį, kuri buvo saugoma tokiu pačiu lygiu kaip ir atominė bomba.

Pavogta informacija buvo gabenama tarp JAV ir Europos kursuojančiais laivais, o kurjeriais buvo šių laivų stiuardai. Parkeriuose paslėptos mikrojuostelės, skėčių futliaruose - brėžiniai, jūreivių daiktų dėžutėse - nuotraukos, nenutrūkstamu srautu keliavo per Atlanto vandenyną.

Amerikiečių kontražvalgyba

Negalima sakyti, kad amerikiečiai buvo visiškai buki ir net negalvojo, kad JAV gali veikti įvairių užsienio valstybių žvalgybos agentai. Dar 1908 metais buvo įkurtas Tyrimų biuras (nuo 1935 metų - FTB), kurio viena iš funkcijų buvo šnipų gaudymas. Tačiau amerikiečiams profesionalumo tikrai trūko. Netinkamo jų darbo pavyzdžiu gali būti „Lankovskio incidentas“, kai į slaptųjų tarnybų rankas pateko abvero rezidentas JAV, tačiau amerikiečiai jį sugebėjo paleisti.

1935 metų rugsėjo 25 dieną akylus muitininkas garlaivio, turinčio išplaukti į Vokietiją, vieno keleivio smuiko futliare aptiko techninių brėžinių nuotraukas. Buvo iškviestas kontržvalgybos darbuotojas. Sulaikytas buvo apieškotas, buvo surasti laiškai vokiečių kalba ir foto juostelė. Kontržvalgybininkas paskambino savo vadovybei ir paklausė, kokie bus tolimesni nurodymai. Vadovybės sprendimas buvo toks: keleivio į laivą neįleisti, nuotraukas ir juostelę paimti, o keleivis rytoj tegul atvyksta į kontržvalgybą duoti paaiškinimus (!).

Savaime suprantama, kad kitą rytą Lankovskis (tai buvo jis) nenuėjo į jokią kontržvalgybą, o išvyko į Kanadą, kur sėdo į sausakrūvį laivą, kuriuo nuplaukė į Bremeną. Kontržvalgyboje, išnagrinėję nuotraukas, dar ilgai ieškojo kaltųjų, o vokiečių agentai tuo metu juokėsi iš „idiotų jankių“.

Vietoje Lankovskio į JAV buvo išsiųstas Frederikas Diukesnė (arba Frederikas Žuberas Diukenas). Talentingas žvalgas, kuris savo karjerą pradėjo dar 1899-1902 metų anglų-būrų kare. Anglai jį buvo sugavę tris kartus, tačiau kiekvieną kartą jam pavykdavo pabėgti. 1902 metais, kai anglai dar kartą sučiupo šnipą, jį išsiuntė į lagerį Bermudų salose, tačiau Diukesnė sugebėjo ir iš jo pabėgti, įveikdamas visas užtvaras ir nuplaukęs vandenynu 2,5 km iki pagrindinės salos. Nuo 1914 metų Diukesnė dirbo vokiečių žvalgybai. Pirmąjį pasaulinį karą baigė, užsitarnavęs pulkininko laipsnį ir nusipelnęs Geležinio kryžiaus ordino.

Vokiečių kilmės amerikietis

1939 metų pradžioje apie busimąjį karą abvere kalbėjo kaip apie jau nuspręstą dalyką. Kanaris suprato, kad po to, kai prasidės kariniai veiksmai ir Atlanto vandenynas taps karo laivų mūšių vieta, turistiniai kruizai bus nutraukti. Reikėjo skubiai rasti pamainą stiuardams. Buvo būtina organizuoti radijo ryšį. JAV jau dirbo du radistai, tačiau jų kvalifikacija buvo žema, organizuoti nuolatinį ryšį per vandenyną jie niekaip nesugebėjo. Ir štai į abvero regėjimo lauką pateko vokiečių kilmės amerikietis, inžinierius iš Kalifornijos Viljamas Seboldas.

Seboldas iš Vokietijos išvyko 1922 metais. 1936 metais, jau būdamas JAV piliečiu, nusprendė sugrįžti į tėvynę. Po grįžimo nepraėjo nė mėnuo, ir vieną vakarą į inžinieriaus buto duris pasibeldė abvero agentai. Pokalbio metu jie pasidomėjo, ar Seboldas nenorėtų grįžti atgal į Ameriką ir pasitarnauti Vokietijai? Seboldas, manydamas, kad nuo nemalonumų jį apsaugos amerikietiškas pasas, atsakė neigiamai.

Tuomet buvo užduotas diplomatiškas klausimas: ar Seboldas Amerikos valdžią informavo apie tai, kad jis 1921 metais buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn? Žmonės, gavę užsienio valstybės pasą, tačiau nuslėpę tokius faktus, paprastai netenka pilietybės. Kalbant apie Vokietiją, tai Seboldas net neįsivaizdavo, koks likimas laukia tų, kurie atsisako padėti savo tėvynei. Į kampą įspraustam Seboldui neliko nieko kito, tik sutikti.

Po kelių dienų jis nuvyko į Kelną ir kreipėsi į JAV konsulatą, norėdamas įforminti grįžimui reikalingus dokumentus. Ten jis prisipažino, jog yra verčiamas tapti vokiečių šnipu. Konsulas buvo galvotas vyrukas: „Siūlo tapti šnipu? Labai puiku! Būtinai sutikite“.

Keturis mėnesius Seboldas buvo mokomas elgtis su radijo ryšio aparatūra, mokėsi Morzės abėcėlės, šifravimo ir slaptaraščio technikos bei kitokių šnipinėjimo veikloje naudojamų gudrybių. Inžinierius pasirodė besąs labai gabus mokinys, viską labai greitai suprasdavo ir įsisavindavo, dėstytojai tiesiog negalėjo juo atsidžiaugti ir pranašavo jam puikią ateitį. 1940 metų vasario mėnesį Seboldas grįžo į JAV, turėdamas tris adresus ryšiams su šnipais JAV palaikyti.

FTB gaudo šnipus

1940 metais FTB jau buvo pakankamai patyrusi organizacija. Gavę Seboldą, amerikiečiai neskubėjo. Niujorke, Manhatane inžinierius konsultantas atidarė savo biurą. Šalia jo esančiuose dviejuose gretimuose kambariuose įsikūrė FTB agentai. Biure buvo įrengta pasiklausymo įranga, pakabinti permatomi veidrodžiai, per kuriuos buvo filmuojami visi biuro lankytojai.

Seboldas pasirodė besąs puikiu radistu ir per trumpą laikotarpį sugebėjo organizuoti ryšį su Vokietija. Nieko keisto, nes jam padėjo tai padaryti FTB techniniai specialistai! Netrukus per Seboldą ėmė eiti patys skubiausi ir svarbiausi pranešimai. Jo paslaugomis naudojosi ir kitų valstybių žvalgybos agentai.

Vokiečiai, patikėję savo nebaudžiamumu, tiesiog ignoravo FTB ir nesilaikė net pačių elementariausių saugumo taisyklių, savo medžiagą atnešdami Seboldui tiesiog į biurą. Viljamas amerikiečių kuratoriams skundėsi, kad jo biuras tapo tiesiog pereinamu kiemu. O FTB tuo metu neskubėdamas pildė vokiečių agentų kartoteką, sekė kiekvieną lankytoją ir po truputį ėmė išvynioti Diukesnė agentūrinio tinklo kamuolį.

Pirmyn!

16 mėnesių Seboldas buvo svarbiausias ryšio tarp abvero ir agentūros JAV kanalas. Jis perdavė daugiau kaip 300 radijo pranešimų, priėmė apie 200, dirbo beveik iki visiško išsekimo. 1941 metų vasarą Huveris davė komandą: „Pirmyn!“, ir birželio 28 dieną prasidėjo areštai. Jau kitą dieną JAV radijo stotys pranešė apie didžiausio šnipų tinklo sunaikinimą JAV istorijoje - buvo suimti 33 penkių rezidentūrų agentai.

Po kelių dienų prezidento Ruzvelto nurodymu buvo nutraukta Vokietijos konsulatų veikla visoje JAV teritorijoje, o jų personalui buvo rekomenduota kuo skubiau išvykti. Nors buvo karštos dienos, konsulatų patalpose buvo užkurtos krosnys. Į ugnį buvo metamos bylos su demaskuotų ir išlikusių agentų vardais, šifruotų pranešimų kopijos ir pavogtos paslaptys, kurios liko nepanaudotos.

Nors ne visi agentai buvo areštuoti, tačiau tinklas buvo suardytas. Buvo sulaikyti visi ryšininkai ir du iš trijų radistų. Seboldo likimas buvo neaiškus. Abvere nekantriai laukė jo pranešimo, tikėdamiesi, kad labai vertingam radistui pavyko išvengti arešto. Visos viltys žlugo rugsėjo 9 dieną, kai FTB informatorius Seboldas davė parodymus teisme kaip liudininkas.

Iki karo pabaigos vokiečiai ne kartą bandė atkurti savo žvalgybos tinklą JAV. Nors ir pasiekė tam tikrų laimėjimų, tačiau atsigauti nuo patirto smūgio taip ir nesugebėjo.