Kas pirmasis apiplaukė pasaulį?

Paklauskite bet kurį žmogų, ir jums atsakys, kad pirmuoju žmogumi, apiplaukusiu pasaulį, buvo portugalų jūrų keliautojas ir tyrinėtojas Fernandas Magelanas, kuris 1521 metais žuvo Maktano (Indonezija) saloje mūšyje su vietiniais gyventojais. Tas pats parašyta ir istorijos, ir geografijos vadovėliuose. Tačiau tai tėra tik mitas.

Magelanas muplaukė tik pusę kelio

„Primus circumdedisti me“ („Tu pirmasis apiplaukei mane“) - skelbia lotyniškas užrašas Chuano Sebastiano Elkano herbe, kuriame pavaizduotas Žemės rutulys su karūna. Iš tiesų, Elkanas buvo pirmasis žmogus, apiplaukęs aplink pasaulį.

Sen Sabastiane esančiame San Telmo muziejuje yra Salaverijaus paveikslas „Viktorijos“ sugrįžimas“. Aštuoniolika išsekusių vyrų, apsigaubę apdriskusiais baltos spalvos apsiaustais, rankose laikydami uždegtas žvakes, svirduliuodami lipa trapu iš laivo ant Sevilijos uosto krantinės. Tai - jūreiviai iš vienintelio į Ispaniją grįžusio Magelano ekspedicijos laivo. Priekyje visų eina jų kapitonas Chuanas Sebastianas Elkanas.

Elkano biografijoje yra daug baltų dėmių. Labai keista tai, kad žmogus, pirmasis apiplaukęs aplink mūsų planetą, nesulaukė savo laiko menininkų ir istorikų dėmesio. Nėra netgi tikro jo portreto, o iš jo parašytų dokumentų liko tik laiškai karaliui, prašymai ir testamentas.

Chuanas Sebastianas Elkanas gimė 1486 metais Getarijoje - nedideliame uostą turinčiame mieste netoli Sen Sebastiano baskų šalyje. Jis anksti savo gyvenimą susiejo su jūra, padarydamas tiems laikams apsukriam žmogui įprastą „karjerą“ - iš pradžių žvejo darbą iškeitė į kontrabandininko amatą, o vėliau užsirašė tarnauti į karinį laivyną, kad išvengtų bausmės už savo pernelyg laisvą požiūrį į įstatymus ir prekybos mokesčius. Elkanas dalyvavo Italijos karuose ir 1509 metų ispanų karinėje kampanijoje Alžyre. Baskas neblogai praktiškai išmoko jūreivystės amatą dar būdamas kontrabandininku, tačiau būtent kariniame laivyne Elkanas gavo tinkamą išsilavinimą navigacijos ir astronomijos srityse.

1510 metais Elkanas, būdamas laivo savininku ir kapitonu, dalyvavo Tripolio apgultyje. Tačiau Ispanijos iždas atsisakė sumokėti Elkanui priklausančią pinigų sumą, kad pastarasis galėtų atsiskaityti su ekipažu. Įsižeidęs baskas paliko karinę tarnybą, kuri niekada jauno avantiūristo nežavėjo dėl mažo atlyginimo ir būtinybės laikytis disciplinos. Naują gyvenimo etapą jis pradėjo Sevilijoje. Baskui atrodė, kad prieš akis jo laukia puiki ateitis, nes naujame jam mieste niekas nieko nežinojo apie jo ne tokią jau ir nekaltą praeitį. Savo kaltę jūrų keliautojas išpirko mūšiuose prieš Ispanijos priešus, jis turi dokumentus, leidžiančius jam dirbti kapitonu prekiniame laive... Tačiau prekybos įmonės, kurių dalininku tapdavo Elkanas, visos kaip vienos buvo nuostolingos.

1517 metais, norėdamas sumokėti jį spaudžiančias skolas, pardavė savo laivą Genujos bankininkams. Ši operacija nulėmė visą tolimesnį jo gyvenimą. Pasirodo, laivo, kurį pardavė, savininkas buvo ne pats Elkanas, o Ispanijos karūna, todėl baskui vėl kilo nemalonumų su įstatymu, kurie jam grėsė netgi mirties bausme, nes tokie veiksmai tais laikais buvo laikomi sunkiu nusikaltimu. Žinodamas, kad teismas neatsižvelgs į jokius pasiaiškinimus, Elkanas pabėgo į Seviliją, kur nesunku pranykti, o po to ir pasislėpti kokiame nors laive: tuo metu kapitonų visiškai nejaudino ekipažo narių biografija. Be to, Sevilijoje buvo nemažai Elkano žemiečių, ir vienas jų, Ibarola, gerai pažinojo Magelaną. Jis ir padėjo Elkanui užsiverbuoti į Magelano flotilę. Išlaikęs egzaminus ir gavęs pupų (neišlaikiusieji egzaminų gaudavo žirnių), Elkanas tapo trečiojo pagal dydį flotilės laivo „Koncepcija“ vairininku.

1519 m. rugsėjo 20 d. Magelano laivai išplaukė iš Gvadalkviviro žiočių ir patraukė link Brazilijos krantų. 1520 metų balandžio mėnesį, kai laivai pasirengė žiemoti šaltoje ir nykioje San Chuliano įlankoje, nepatenkinti Magelanu kapitonai sukėlė maištą. J jį buvo įtrauktas ir Elkanas, nes neišdrįso nepaklausyti savo vado -„Koncepcijos“ kapitono Kesados.

Magelanas greitai ir žiauriai nuslopino maištą: Kesadai ir dar vienam maišto vadovui buvo nukirstos galvos, kūnai ketvirčiuoti ir užmauti ant karčių. Magelanas kapitoną Kartacheną ir vieną šventiką, taip pat maišto kurstytoją, įsakė išlaipinti įlankos krante, kur jie vėliau ir žuvo. Likusių keturiasdešimt maištininkų, tarp kurių buvo ir Elkanas, Magelanas pasigailėjo.

Pirmasis istorijoje plaukimas aplink pasaulį

1520 m. lapkričio 28 d. trys laivai išplaukė iš sąsiaurio ir 1521 metų kovo mėnesio po ypač sunkaus plaukimo Ramiuoju vandenynu priplaukė salas, vėliau pavadintas Marianų salomis. Tą patį mėnesį Magelanas atrado Filipinų salas, o 1521 m. balandžio 27 d. žuvo susirėmimo su vietiniais gyventojais metu Matano saloje. Sergantis skorbutu Elkanas šiame susirėmime nedalyvavo. Po Magelano žūties flotilės kapitonais buvo išrinkti Duartė Barbosa ir Chuanas Seranas. Kartu su savo nedideliu vadovaujamu jūreivių būriu jie iškeliavo pas Sebu radžą ir buvo klastingai išžudyti. Likimas dar kartą pagailėjo Elkaną. Vadovauti flotilei ėmė Karvaljas. Tačiau trijuose laivuose liko vos 115 žmonių, tarp jų buvo daug sergančių. Laivas „Koncepcija“ buvo sudegintas sąsiauryje tarp Sebu ir Bocholio salų, o laivo komanda perėjo į kitus du laivus - „Viktoriją“ ir „Trinidadą“. Abu laivai dar ilgai klaidžiojo tarp salų, kol 1521 m. lapkričio 8 d. išmetė inkarą prie Tidoro salos, įeinančios į „Prieskonių salų“ sudėtį - Molukų salas. Po to buvo nuspręsta tęsti plaukimą tik vienu „Viktorijos“ laivu, kurio kapitonu neseniai buvo tapęs Elkanas, o „Trinidadą“ palikti Molukuose. Elkanas savo kirminų išgraužtą laivą su išbadėjusia komanda sugebėjo nuplukdyti per Indijos vandenyną ir palei Afrikos pakrantę. Trečdalis komandos žuvo, trečdalį sulaikė portugalai, tačiau „Viktorija“ 1522 m. rugsėjo 8 d. įplaukė į Gvadalkviviro žiotis.

Tai buvo jūreivystės istorijoje neprilygstamas, negirdėtas plaukiojimas. Amžininkai rašė, kad Elkanas pralenkė patį karalių Saliamoną, argonautus ir išmintingąjį Odisėją. Pirmasis istorijoje plaukimas aplink pasaulį buvo baigtas! Karalius jūrų keliautojui paskyrė 500 auksinių dukatų per metus pensiją ir suteikė riterio titulą. Elkanui suteiktas herbas (nuo to laiko jis vadinosi del Kanu) įamžino šį plaukimą. Herbe buvo pavaizduotos dvi cinamono lazdelės, aprėmintos muskato riešutu ir gvazdikėliais, auksinė pilis, papuošta šalmu. Virš šalmo - Žemės rutulys su užrašu lotynų kalba „Tu pirmasis apiplaukei mane“. Specialiu karaliaus įsaku Elkano buvo pasigailėta už laivo pardavimą užsieniečiui. Jeigu apdovanoti narsųjį kapitoną ir jo pasigailėti buvo gana paprasta, tai išspręsti visus ginčytinus klausimus dėl Molukų salų buvo kur kas sudėtingiau. Ilgai posėdžiavo Ispanijos ir Portugalijos kongresas, tačiau taip ir nesugebėjo „padalinti“ tarp dviejų galingų valstybių toli esančias salas. Ispanijos vyriausybė nusprendė ilgai nelaukti ir į Molukų salas išsiųsti antrą ekspediciją.

Sudie, La Korunja

La Korunja buvo laikomas pačiu saugiausiu Ispanijos uostu, kuriame galėjo „tilpti visi pasaulio laivai“. Miesto reikšmė dar labiau išaugo, kai j jį iš Sevilijos buvo laikinai perkelti Rūmai Indijos klausimams. Rūmai parengė naujos ekspedicijos į Molukus planą, kad būtų galutinai įtvirtintas Ispanijos viešpatavimas šiose salose. Elkanas į La Korunją atvyko džiaugsmingai nusiteikęs - mintyse jis save jau regėjo armados admirolu - ir užsiėmė flotilės aprūpinimu. Tačiau Karolis I vadovauti ekspedicijai paskyrė ne Elkaną, o Chofirę de Lojasą, daugelio jūrų mūšių dalyvį, tačiau visiškai nieko nenusimanantį navigacijoje. Elkano savimeilė buvo giliai įžeista. Lyg to dar būtų negana, iš karaliaus kanceliarijos atėjo atsisakymas skirti Elkanui 500 aukso dukatų metinę pensiją: karalius nurodė šią sumą skirti tik po to, kai kapitonas grįš iš ekspedicijos. Taip Elkanas savo kailiu pajuto tradicinę Ispanijos karūnos nemalonę garsiųjų jūrų keliautojų atžvilgiu.

Prieš leidžiantis į plaukimą Elkanas aplankė savo gimtąją Getariją, kur jam, pagarsėjusiam jūrų keliautojui, nesunkiai pavyko į savo laivus užverbuoti daug savanorių: jie buvo įsitikinę, kad su žmogumi, apiplaukusiu pasaulį, nebaisu patekti ir į velnio nasrus. 1525 metų vasaros pradžioje Elkanas su keturiais savo laivais atplaukė į La Korunją ir buvo paskirtas vairininku ir flotilės vado pavaduotoju. Flotilę sudarė septyni laivai ir 450 komandos narių. Portugalų šioje ekspedicijoje nebuvo. Paskutinė naktis prieš išplaukimą La Korunjoje buvo labai gyva ir iškilminga. Vidurnaktį ant kalno, kuriame buvo romėnų švyturio griuvėsiai, buvo uždegtas didžiulis laužas. Miestas atsisveikino su jūreiviais. Iš odinių butelių vynu jūreivius vaišinančių miestiečių riksmai, moterų raudojimas ir piligrimų giedamos giesmės susiliejo su linksmo „La Muneiros“ šokio garsais. Flotilės jūreiviai ilgam įsiminė šią naktį. Jie iškeliavo į kitą pusrutulį, jiems prieš akis buvo pilnas pavojų ir praradimų gyvenimas. Paskutinį kartą Elkanas praėjo po siaura Puerto de San Migelio arka ir laiptais, kuriuos sudarė 16 rožinės spalvos pakopų, nusileido prie kranto. Šie laiptai, nors ir visiškai nusitrynę, išliko iki mūsų dienų.

Vyriausiojo vairininko nelaimės

Galinga, gerai ginkluota Lojasos vadovaujama flotilė išplaukė 1525 m. liepos 24 d. Pagal Lojasai perduotas karaliaus instrukcijas, kurių buvo 53, flotilė turėjo plaukti Magelano keliu, tačiau vengti jo padarytų klaidų. Tačiau nei Elkanas - pagrindinis karaliaus patarėjas, nei pats karalius nenumatė, kad tai bus paskutinė ekspedicija, pasiųsta per Magelano sąsiaurį. Būtent Lojasos ekspedicijai pavyko įrodyti, kad tai nėra tinkamiausias kelias. Visos kitos ekspedicijos į Aziją iškeliavo iš Naujosios Ispanijos (Meksikos) uostų Ramiojo vandenyno pakrantėje.

Liepos 26 dieną laivai apiplaukė Finisterio kyšulį ir pateko į stiprų štormą. Admirolo laive lūžo grotstiebis, tačiau Elkano pasiųstiems nedidele valtele dviem staliams pavyko, nors ir labai rizikuojant gyvybe, pasiekti admirolo laivą. Kol buvo remontuojamas stiebas, flagmanas susidūrė su „Paralio“ laivu ir sulaužė šiam bizanstiebį. Plaukimas vyko labai sunkiai. Trūko gėlo vandens, maisto produktų. Kas žino, koks būtų ekspedicijos likimas, jeigu spalio 20 dieną krepšyje sėdintis jūreivis nebūtų pamatęs Anobono salos Gvinėjos įlankoje. Sala nebuvo labai svetinga - po medžiu gulėjo kelių žmonių skeletai, o pačiame medyje buvo išraižytas keistas užrašas: „Čia ilsisi nelaimingasis Chuanas Ruisas, nužudytas, nes to nusipelnė“. Prietaringi jūreiviai tai palaikė labai blogu ženklu. Laivai skubiai papildė gėlo vandens ir maisto atsargas. Flotilės kapitonai ir karininkai ta proga buvo pakviesti pas admirolą šventinių pietų, kurie vos nesibaigė tragiškai.

Buvo pateikta didžiulė nežinomos rūšies žuvis. Kaip teigia Elkano pažas ir ekspedicijos metraštininkas Urdaneta, kai kuriems jūreiviams, „paragavusiems šios žuvies, kurios dantys buvo kaip didelio šuns, taip ėmė skaudėti pilvai, jog manė, kad tikrai neišgyvens“. Netrukus visa flotilė paliko nesvetingą Anobono salą. Lojasa nusprendė plaukti link Brazilijos. Nuo to meto Elkano laivui „Sancti Espiritus“ prasidėjo nesėkmių ruožas. Elkano laivas, nespėjęs pakreipti burių, vos nesusidūrė su admirolo laivu, o po to kuriam laikui atsiliko nuo flotilės. 31 laipsnių platumoje po stipraus štormo iš akių išnyko admirolo laivas. Likusiems laivams ėmė vadovauti Elkanas. Po to nuo flotilės atsiliko „San Gabrieliaus“ laivas. Likę penki laivai tris dienas ieškojo admirolo laivo. Paieškos buvo nesėkmingos, Elkanas įsakė plaukti toliau link Magelano sąsiaurio.

Sausio 12 dieną laivai sustojo Santa Kruzo upės žiotyse. Kadangi nei admirolo laivas, nei „San Gabrielius“ neatplaukė, Elkanas sukvietė pasitarimą. Iš ankstesnio plaukiojimo žinodamas, kad ši vieta puikiai tinka laivams stovėti, jis pasiūlė laukti abiejų laivų, kaip ir buvo numatyta instrukcijose. Tačiau karininkai, svajoję kuo greičiau įplaukti į sąsiaurį, patarė upės žiotyse palikti tik laivą „Santjagas“, o po kryžiumi nedidelėje saloje užkasti skardinę su pranešimu, kad laivai nuplaukė į Magelano sąsiaurį. Sausio 14 dienos ryte flotilės laivai pakėlė inkarus. Tai, ką Elkanas palaikė sąsiauriu, buvo Galjegos upės žiotys, esančios 5-6 mylių atstumu nuo paties sąsiaurio. Urdaneta, nežiūrint į savo susižavėjimą Elkanu, išlaikė sugebėjimą kritiškai vertinti jo sprendimus, rašo, kad ši klaida Elkaną labai sugniuždė. Tą pačią dieną laivai priplaukė prie tikrojo įplaukimo į sąsiaurį ir išmetė inkarus prie Vienuolikos Tūkstančių Nekaltų Mergelių iškyšulio.

Naktį flotilę užklupo siaubingas štormas. Didžiulės bangos užpildavo laivą iki stiebų vidurio, o pats laivas vos išsilaikė, nors buvo nuleisti keturi inkarai. Elkanas suprato, kad viskas prarasta. Jo vienintelė mintis dabar buvo, kaip išgelbėti komandą. Jis įsakė užplukdyti laivą ant seklumos. „Sancti Espiritus“ laive prasidėjo panika. Keli jūreiviai, apimti siaubo, šoko į bangas, tačiau visi nuskendo, išskyrus vieną, kuriam pavyko pasiekti krantą. Po to į krantą buvo gabenami likę laivo komandos nariai. Pavyko išgelbėti dalį maisto atsargų. Tačiau naktį audra smogė su ankstesne jėga ir visiškai sudaužė „Sancti Espiritus“ laivą. Elkanui — kapitonui, pirmajam apiplaukusiam pasaulį ir ekspedicijos vyriausiam vairininkui - laivo žlugimas, o dar dėl jo kaltės, buvo labai stiprus smūgis. Niekada anksčiau Elkanas nebuvo tokioje sunkioje padėtyje. Kai pagaliau audra nurimo, kitų laivų kapitonai pasiuntė Elkanui valtį ir pasiūlė jam plukdyti laivus per Magelano sąsiaurį, nes jam teko jau juo plaukti. Elkanas sutiko, tačiau su savimi pasiėmė tik Urdanetą. Kitus jūreivius paliko krante...

Tačiau iškankintą flotilę nesėkmės persekiojo ir toliau. Iš pradžių vienas laivas vos neatsitrenkė į povandeninę uolą, ir tik Elkano ryžtingumas padėjo išgelbėti laivą. Po kiek laiko Elkanas pasiuntė Urdanetą su grupe jūreivių pas krante paliktus jūreivius. Netrukus Urdanetos grupei išseko maisto atsargos. Naktimis buvo labai šalta, todėl žmonės buvo priversti iki kaklo užsikasti į smėlį, tačiau tai labai mažai padėjo. Ketvirtą dieną Urdaneta su palydovais atėjo pas mirštančius iš bado ir šalčio jūreivius, ir tą pačią dieną į upės žiotis įplaukė Lojasos laivas bei „San Gabrieliaus“ ir „Santjago“ laivai. Sausio 20 dieną jie prisijungė prie kitų flotilės laivų.

Vasario 5 dieną kilo dar vienas stiprus štormas. Elkano laivas pasislėpė sąsiauryje, o „San Lesmeso“ laivą vėjas ir bangos nunešė į pietus iki 54° 50 pietų platumos, t. y. beveik iki pat Ugnies žemės galo. Tuo metu labiau į pietus nebuvo plaukęs nė vienas laivas. Dar kiek, ir ekspedicijai būtų pavykę atrasti kelią aplink Horno rago kyšulį. Po štormo paaiškėjo, kad admirolo laivas užplaukė ant seklumos, todėl Lojasai su komanda teko palikti laivą. Elkanas nedelsdamas admirolui į pagalbą paskyrė grupę iš geriausių jūreivių. Tą pačią dieną dezertyravo laivas „Anunsiada“. Laivo kapitonas de Vera nusprendė savarankiškai pasiekti Molukų salas, plaukdamas pro Gerosios Vilties kyšulį. Apie tolimesnį „Anunsiados“ likimą nieko nežinoma. Po kelių dienų nuo flotilės atsiskyrė ir „San Gabrieliaus“ laivas. Likę laivai sugrįžo į Santa Kruso upės žiotis, kur jūreiviai ėmė taisyti gerokai audrų sudraskytas admirolo laivo bures. Jei būtų kitokios sąlygos, šį laivą būtų tekę iš viso palikti, tačiau dabar, kai flotilė neteko trijų didžiausių laivų, to nebuvo galima sau leisti. Elkanas, kuris po to, kai grįžo į Ispaniją, kritikavo Magelaną, kad šis upės žiotyse užsibuvo septynias savaites, dabar pats buvo priverstas stovėti penkias savaites. Kovo pabaigoje aplopyti laivai vėl patraukė link Magelano sąsiaurio.

Balandžio 5 dieną laivai įplaukė į Magelano sąsiaurį. Tarp Santa Marijos ir Santa Magdalenos salų admirolo laivą ištiko eilinė nesėkmė. Užsidegė katilas su verdančia derva, laive kilo gaisras. Kilo panika, daugelis jūreivių puolė prie valčių, nekreipdami dėmesio į jų atžvilgių keiksmų negailintį Lojasą. Gaisrą vis tik pavyko užgesinti. Flotilė toliau plaukė sąsiauriu, kurio krantuose esančiuose kalnų viršūnėse, „tokiose aukštose, jog atrodė, kad jos siekia dangų“, gulėjo melsvas amžinasis sniegas. Naktimis abiejose sąsiaurio pusėse degė patagoniečių uždegti laužai. Elkanas apie šias ugnis sužinojo pirmojo plaukimo metu. Balandžio 25 dieną laivai pakėlė inkarus ir išplaukė iš San Chorchės įlankos, kur papildė gėlo vandens ir malkų atsargą, bei leidosi į sunkų plaukiojimą.

Toje vietoje, kur kurtinančiu riaumojimu susitinka dviejų vandenynų bangos, Lojasos flotilę vėl užklupo štormas. Laivai išmetė inkarus San Chuano de Portalino įlankoje. Įlankos krante į viršų kilo kelių tūkstančių pėdų aukščio kalnai. Buvo siaubingai šalta, ir, kaip rašo Urdaneta, „jokie drabužiai negalėjo mūsų sušildyti“. Elkanas visą laiką buvo flagmane, o Lojasa, neturėdamas pakankamai patirties, visiškai pasikliovė Elkanu. Plaukimas per sąsiaurį užtruko 48 dienas - dešimčia daugiau nei Magelanui. Gegužės 31 dieną papūtė stiprus šiaurės rytų vėjas. Visas dangus buvo užtrauktas

debesimis. Naktį iš birželio 1 d. į 2 d. kilo audra, pati stipriausia, kokios ekspedicijos metu dar nebuvo, ir išblaškė visus laivus. Nors po to oras pagerėjo, laivai taip ir nebesusitiko. Elkanas su didžiąja dalimi komandos iš „Sancti Espiritus“ laivo buvo admirolo laive, kuriame buvo 120 žmonių. Dvi pompos nespėjo pumpuoti vandenį, kilo pavojus, kad laivas bet kurią minutę gali paskęsti. Vienu žodžiu, jūreivius pasitiko ne Ramusis vandenynas, o Didysis.

Vairininkas miršta admirolu

Laivas plaukė vienas pats, horizonte nebuvo matyti jokio kito laivo burių, jokios salos. Urdaneta rašo: „Kiekvieną dieną mes laukėme galo. Kadangi pas mus persikėlė žmonės iš sudužusių laivų, teko sumažinti maisto davinį. Mes daug dirbome ir mažai valgėme. Mums teko išgyventi didelius sunkumus, kai kurie mūsiškiai žuvo“. Liepos 30 dieną mirė Lojasa. Kaip vėliau papasakojo vienas ekspedicijos dalyvis, jo mirties priežastimi buvo didžiulis nusivylimas: jis taip stipriai pergyveno kitų laivų netektį, kad „kiekvieną dieną silpo ir mirė“. Lojasa savo testamente neužmiršo paminėti savo vyriausiojo vairininko: „prašau, kad Elkanui būtų gražintos keturios statinaitės baltojo vyno, kurias jam esu skolingas. Džiūvėsiai ir kiti maisto produktai, esantys mano laive „Santa Marija de la Viktorija“, turi būti perduoti mano sūnėnui Aivarui de Lojasai, kuris turi jais pasidalinti su Elkanu“. Pasakojama, kad tuo metu laive buvo likusios vien tik žiurkės. Dauguma laive esančių žmonių sirgo skorbutu. Visur, kur tik Elkanas pažvelgdavo, matė išblyškusius veidus ir girdėjo jūreivių dejones.

Nuo to meto, kai išplaukė iš sąsiaurio, nuo skorbuto mirė trisdešimt žmonių. „Visi jie žuvo, - rašo Udraneta, - dėl to, kad jiems ištino dantenos, todėl jie nieko negalėjo valgyti. Mačiau žmogų, kuriam taip sutino dantenos, kad jis nuo jų plėšė piršto storumo mėsos gabalus“. Jūreiviai turėjo vienintelę viltį - Elkaną. Jie, nežiūrint į visas nelaimes, ir toliau tikėjo jo laiminga žvaigžde, nors pats Elkanas buvo toks
ligotas, jog pats parašė testamentą, likus keturioms dienoms iki Lojasos mirties. Kai Elkanas buvo paskelbtas admirolu - pareigos, kurių nesėkmingai siekė prieš dvejus metus, jo garbei buvo iššauta iš laivo patrankų. Tačiau Elkano jėgos seko. Atėjo diena, kai admirolas jau nebegalėjo pakilti nuo lovos. Kajutėje susirinko artimieji ir Urdaneta. Mirksinčios žvakės šviesoje buvo matyti, kaip jis sulyso ir kiek jam teko iškentėti. Urdaneta atsiklaupė ant kelių ir viena ranka palietė savo mirštančio šeimininko kūną. Šventikas atidžiai jį stebėjo. Po kiek laiko jis pakėlė ranką, visi kajutėje buvę žmonės lėtai atsiklaupė ant kelių. Elkano kelionės baigėsi...

„Pirmadienis, rugpjūčio 6 diena. Mirė garbusis senjoras Chuanas Sebastianas Elkanas“. Taip apie didžiojo jūrų keliautojo mirtį savo dienoraštyje parašė Udraneta.

Keturi vyrai pakėlė į apsiaustą suvyniotą ir prie lentos pririštą Elkano kūną. Naujajam admirolui davus ženklą jie kūną įmetė į jūrą. Pasigirdo pūkštelėjimas, užgožęs šventiko maldą.

Epilogas

Išgraužtas kirminų, audrų ir štormų suniokotas vienišas laivas tęsė savo kelionę. Udraneta rašė: „Komanda buvo siaubingai pavargusi ir išsekusi. Nebuvo tokios dienos, kad kas nors laive nemirtų. Todėl nusprendėme, kad geriausia išeitis - plaukti į Molukų salas“. Taip buvo atsisakyta drąsaus Elkano sumanymo, kuriuo jis norėjo įgyvendinti Kolumbo svajonę - pasiekti rytinę Azijos pakrantę, plaukiant trumpiausiu keliu iš vakarų. „Esu įsitikinęs, jei Elkanas nebūtų miręs, mes taip greitai nebūtumėm pasiekę Ladronų (Marianų) salų, nes jis visada norėjo surasti Čipansu (Japoniją)“, - rašo Udraneta. Jis manė, kad Elkano planas yra pernelyg rizikingas. Tačiau žmogus, pirmasis apiplaukęs Žemės rutulį, nežinojo, kas yra baimė. Kaip nežinojo ir to, kad po trijų metų Karolis I už 350 tūkstančių auksinių dukatų perleis Portugalijai savo teises į Molukų salas. Iš visos Lojasos ekspedicijos išliko tik du laivai: „San Gabrielius“, kuris po dvejus metus trukusio plaukiojimo pasiekė Ispaniją, ir „Santjagas“, vadovaujamas Gevaros, nuplaukęs palei Pietų Amerikos krantus iki Meksikos. Nors Gevara tik vieną kartą matė Pietų Amerikos pakrantę, jo plaukimas parodė, kad krantas niekur neišsikiša toli į vakarus, o pati Pietų Amerika yra trikampio formos. Tai buvo pats svarbiausias Lojasos ekspedicijos geografinis atradimas.

Elkano gimtajame Getarijos mieste prie įėjimo į bažnyčią yra akmens plokštė, ant kurios pusiau nusitrynęs užrašas skelbia: „... ir šlovingasis kapitonas Chuanas Sebastianas del Kanas, kilmingo ir ištikimo Getarijos miesto gyventojas, pirmasis apiplaukęs Žemės rutulį laivu „Viktorija“. Garsiojo jūrų keliautojo garbei šią plokštę 1661 metais pastatė donas Pedras de Atavė i Azis, Kalatravos ordino kavalierius. Melskitės už sielos ramybę to, kuris pirmasis atliko kelionę aplink pasaulį“. San Telmo muziejuje esančiame gaublyje pažymėta vieta, kur mirė Elkanas, - 157 laipsniai vakarų ilgumos ir 9 laipsniai šiaurės platumos.

Istorijos vadovėliuose Chuanas Sebastianas Elkanas nepelnytai atsidūrė Fernando Magelano šlovės šešėlyje, tačiau gimtinėje jis yra prisimenamas ir gerbiamas. Elkano garbei jo vardu yra pavadintas mokamasis burlaivis, priklausantis Ispanijos kariniam jūrų laivynui. Laivo vairinėje galima pamatyti Elkano herbą, o pats burlaivis jau daugiau kaip dešimt kartų apiplaukė aplink pasaulį.