Anomalinės zonos: Klephemo miško paslaptis

Tipinis apsnūdęs Vakarų Sasekso kaimelis tikrai nėra ta vieta, kur galima sulaukti NSO, pilkų būtybių blizgančiais kombinezonais, didžiulių juodų kačių ar net tokių populiarių Anglijoje vaiduoklių. Tačiau apsilankę Klephemo miške, galite išgirsti pasakojimų apie nepaaiškinamus reiškinius, vykusius čia kelis dešimtmečius.

Tame kaimelyje yra vos viena gatvė, kuri taip ir vadinasi - Gatvė; čia yra keturios dešimtys namų, paštas, parduotuvė ir kavinė. Vienintelė dėmesio verta įžymybė - Šventosios Mergelės Marijos bažnyčia, pastatyta XIII amžiuje ant kalvos netoli kaimelio. Už bažnyčios yra nedidelis miškelis. Daug kas mėgsta čia vaikštinėti: kaimelio gyventojai, šunų šeimininkai su savo augintiniais, valkatos.

Dabartinio Klephemo vietoje žmonės jau gyveno saksų užkariavimų laikais. Kone tris šimtus metų šios žemės priklausė stambių žemvaldžių Šelių (Shelley) šeimai, kuriai priklausė ir poetas romantikas Persis Biši Šelis (Percy Bysshe Shelley).

Paskutinius tris dešimtmečius Klephemo miškas įgijo grėsmingą reputaciją. “Sasekso parapsichologų draugijos” entuziastai ėmė dažnai čia lankytis. Devintajame dešimtmetyje keli liudininkai matė virš miesto keistą švytėjimą nakties danguje ir sidabrines skraidančias lėkštes. Kaip tik tada Klepheme ir apsilankė pirmieji ufologai. Garsus anglų ufologas Džonas Merfis pareiškė, kad Klephemo miškas kartu su Čanktonberiu ir Kisberiu, kur taip pat buvo matomi NSO, sudaro trikampį, kuris skleidžia nežinomos prigimties energiją.

1989 metais Merfis ir jo bendraminčiai kelias naktis iš eilės budėjo Klempheno miške, tikėdamiesi užfiksuoti NSO pasirodymą. Jie patyrė nepaaiškinamą pykinimo priepuolį, taip pat pojūtį, tarsi kažkokia nematoma jėga stumia juos iš miško.

Vietiniai gyventojai pasakojo, kad miške kartais galima matyti pilko rūko telkinius, iš tolo primenančius žmogaus figūrą, tačiau priartėjus tie rūkai išsisklaido.

Vietinis benamis, visų vadintas seniu Darsiu, kelis metus gyvenęs miško palapinėje, visiems laikams paliko kaimą pareiškęs, kad “gyventi šalia pragaro padarų negali”.

Ėjo mėnesiai, NSO Klephemo miške daugiau nesirodė, ir ufologų susidomėjimas šiuo rajonu pamažu atslūgo. Tačiau 1991 metais čia nutiko naujas keistas fenomenas. Trys šunys, kuriuos miške vedžiojo šeimininkai, nutrūko nuo pavadėlių. Du iš jų dingo visiems laikams, o trečią, kelių metų amžiaus basethaundą, rado miško laukymėje pusiau paralyžiuotą. Apie tai rašė vietiniai laikraščiai. Šunų šeimininkai sakė, kad jų augintiniai, artinantis prie Klephemo miško, darosi keistai agresyvūs, loja ir stengiasi nutrūkti nuo pavadėlio.

Per kitus dešimt metų Klephemo apylinkėse nutiko keletas keistų mirčių. 1992 metais 46 metų laivyno atsargos karininkas Piteris Goldsmitas atvyko pas tolimą giminaitę į Klephemo mišką. Vyras buvo puikios fizinės formos ir visiškai sveikas. Paskutinį kartą jį matė 1992 metų rugpjūčio 10 dieną netoli miško, rankose vyras turėjo didelį sportinį krepšį. Po kelių dienų jo kūnas be matomų smurto žymių buvo rastas miške.

Koroneris įtarė smurtinę mirtį, todėl nusiuntė kūną patologonatomui. Sis nustatė mirties priežastį - staigus širdies sustojimas. Tik visiškai neaišku, kas galėjo tai sukelti. Specialistų nuomone, tokią reakciją galėtų išprovokuoti netikėtas stiprus išgąstis.

Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį pradingo Klephemo gyventojas, 19-metis bedarbis neišmanėlis Robas Daršotas. Po kelių mėnesių jo pusiau suiręs kūnas buvo rastas gervuogių krūmynuose. Jis buvo tokios būklės, kad ekspertai net negalėjo nustatyti mirties priežasties.

1993 metų vasarą sutuoktiniai, ieškoję pabėgusio arklio, miške rado pensininko Leono Fosterio kūną. Apie pensininko dingimą prieš tris mėnesius policijai pranešė jo žmona.

Kitais metais nelaimė nutiko 80-mečiui buvusiam vikarui Reverendui Neilui Snelingui. Visų Šventųjų dienos išvakarėse jis grįžinėjo į Klephemą per mišką iš dantų gydytojo, kurio kabinetas buvo kaimyniniame Čaktonberio kaime. Suiręs Snelingo kūnas buvo rastas po metų. Paskutiniais dviem atvejais taip pat nepavyko nustatyti mirties priežasties, labiausiai tikėtina - staigus širdies sustojimas. 1995 metais netoli nuo miško mirė 37-nerių metų Džiliana Metjus, sirgusi psichine liga. Moterį globojo sesuo Ana Menson. Ana pusvalandžiui išėjo į parduotuvę, o kai grįžo, Džilės nebebuvo, ji dingo. Ponia Menson su kaimynu puolė ieškoti dingusios moters. Negyvą Džilianą jie rado po dviejų valandų nuo jos dingimo. Moteris gulėjo ant nugaros prie kelio, juosiančio mišką. Jos akys buvo užmerktos, o veide tarsi švietė nusiraminimas. Rankose ji laikė rugiagėlių puokštelę. Ir vėl ekspertas konstatavo mirties priežastį - širdies sustojimas. Tuo tarpu ponia Metjus, nepaisant savo psichinės negalios, buvo visiškai sveika fiziškai ir turėjo puikią širdį.

Po šio įvykio spaudoje pasirodė straipsnių, kurių autoriai kėlė versiją, kad Klephemo apylinkėse veikia satanistų sekta “Hekatės draugai”. Hekatė buvo trigalvė graikų mitologijos deivė, centrinė satanistinio vikanių kulto figūra. “Hekatės draugai” buvo kaltinami dėl kelių žvėriškų nužudymų Vorthinge. Tačiau reikia pasakyti, kad Klepheme nusikaltėlių, jei tai buvo nusikaltėliai, braižas buvo visai kitoks.

1995 metų gruodį vietinė policijos nuovada gavo anoniminį laišką, kuriame buvo rašoma, kad paskutinius dešimt metų “Hekatės draugai” Klephemo miške atlieka savo makabriškus ritualus. Kitą mėnesį vietiniame laikraštyje buvo išspausdintas interviu su sektos vadovais, kurie pareiškė, kad niekaip nesusiję nei su nužudymais Klephemo miške, nei su šunų dingimais.

Neįprastais reiškiniais Klephemo miške vėl susidomėjo parapsichologai. Čia buvo atvažiavęs Tonis Niutonas, žurnalo apie paranormalius dalykus nuolatinis autorius ir korespondentas. Jį dažnai buvo galima matyti miške, apsivilkusį kamufliažine apranga, apsiginklavusį fotoaparatais ir naktinio matymo prietaisais. Niutono nuomone, Klephemo miške yra anomalinė zona. Ar Niutonas ką nors rado miške, neaišku. 1997 metų pradžioje jis nutraukė savo tyrinėjimus. O 1997 metų kovo mėn. virš miško praūžė šioms vietoms neįprastas viesulas, kuris su šaknimis išrovė ir išvertė kelis šimtamečius medžius. Po to keisti įvykiai liovėsi. Žmonės ir šunys daugiau nebedingo, rūko telkinių niekas nebematė. Tačiau Klephemo gyventojai, kaip ir anksčiau, apeina mišką dideliu lanku.