Ko labiausiai gailisi išsiskyrusios moterys?

Problemos, kurios santykiuose buvo ignoruojamos ir nutylimos, ilgainiui vis tiek vienu ar kitu būdu išsiveržia į paviršių.

Dažnai konflikto įkarštyje pasakome tai, dėl ko vėliau gailimės, o kartais baimė arba išdidumas neleidžia išsakyti to, ko iš tikrųjų norime. Skyrybos tam tikrais atvejais yra išeitis, tačiau būna ir taip, kad pajaučiame, jog žengdami šį žingsnį paskubėjome, rašo 15min.lt, pagal psychologies.ru.

Ko labiausiai gailisi išsiskyrusios moterys?

„Gailiuosi, kad nepaprašiau pagalbos“

„Prisimindama buvusį vyrą gailiuosi, kad kai jaučiau, jog pati nesusitvarkysiu, tylėjau ir neparašiau pagalbos. Buvome neseniai susituokę, neseniai gimusi dukra, tad tapusi jauna mama ir žmona pasidaviau stereotipiškam spaudimui. Man atrodė, kad turiu būti ideali, tvarkyti namus, rūpintis vaiku ir tuo pačiu atrodyti kaip „Victoria’s Secret“ modelis.

Dėl nepamatuotų lūkesčių išsimušiau iš ritmo, netekau jėgų ir nusprendžiau skirtis, tikėdamasi, kad tai padės išsivaduoti iš streso, kurį pati susikūriau. Jaučiau nuoskaudą ir pykau ant vyro, kad jis nesupranta, kas vyksta. Dabar suprantu, kad man reikėjo paprašyti jo pagalbos, nes galbūt tai būtų padėję išsaugoti mūsų šeimą.“ – Victoria, 33 m.

„Nepakankamai supratau save“

„Man reikėjo pažinti save ir išmokti vertinti, susidoroti su vienatvės jausmu. Jeigu aš nebūčiau skubėjusi, būčiau tekėjusi turėdama jėgų, vilties, o ne jausdama baimę ir beviltiškumą. Būčiau supratusi, kad partnerį mes renkamės vienokiais kriterijais, kai tau 20-30 ir visai kiti dalykai rūpi, kai sueina 40.“ – Maria, 38 m.

„Neturėjau drąsos viską užbaigti anksčiau“

„Pernelyg ilgai kentėjau neleistiną situaciją. Po vedybų vyro nuomonė apie tai, kokie turi būti santykiai, pasikeitė. Mes nuolat pykomės, o man neužteko drąsos, kad pripažinčiau problemą ir kažką padaryčiau. Aš atsisakiau pripažinti tiesą apie nelaimingą šeiminį gyvenimą, todėl mes abudu kentėjome.“ – Anna, 36 m.

„Nesupratau, kad esu kur kas daugiau nei tiesiog kažkieno žmona“

„Nebuvau savarankiška ir dėl to pati sukūriau nesveiką santykių dinamiką laikydama vyrą vertesniu nei aš. Vietoj to, kad daryčiau karjerą ir tobulėčiau, aš tapau tiesiog žmona. Aš nesugebėjau laiku pastebėti to, kas vyksta, nes visą save atidaviau į kito žmogaus rankas ir valdžią.“ – Emma, 23 m.

„Aš neprisiėmiau atsakomybės“

„Aš nepakankamai galvojau apie atsakomybę. Ieškojau kaltų ir nesusimąsčiau, ką pati galėčiau pakeisti savo elgesyje. Iš dalies priežastis slypėjo mano jaunume ir nesubrendime, nesuvokime, kad negaliu perkelti kitiems atsakomybės už mano pačios laimę.

Maniau, kad po skyrybų mano gyvenimas bus idealus, juk problema buvo mano vyre. Nesuvokiau, kad santykiai dėliojasi cikliškai, kad reikėjo įdėti daugiau pastangų, jog išspręsčiau problemas. Skyrybos tapo tikra katastrofa vaikams, todėl dėl to labai gailiuosi.“ – Lisa, 28 m.

„Ne visada galėjau įrodyti, ko esu verta“

„Man reikėjo aktyviau parodyti, kas esu, kokia mano nuomonė, kai prasidėjo problemos. Aš nusileisdavau konfliktuose, jausmus laikydavau savyje, o rūpinausi tik savo vyro poreikiais. Dabar esu kur kas stipresnė nei prieš 10 metų ir visai kitaip elgiuosi antroje santuokoje. Žinau, kas esu ir ko esu verta.“ – Nicole, 57 m.

„Taip ir neišmokau suprasti jo meilės kalbos“

„Nesugebėjau jo mylėti taip, kaip ji norėjo. Po skyrybų aš sužinojau apie 5 skirtingas meilės kalbas. Man svarbiausi fiziniai prisilietimai ir gerai praleistas laikas kartu, o vyrui – abipusis palaikymas žodžiais ir darbais. Kadangi mūsų meilės kalbos nesutapo, kildavo konfliktų.

Po vakarienės norėdavau išeiti pasivaikščioti, o jis trokšdavo sutvarkyti stalą, išplauti indus. Kai vaikai sumigdavo, svajodavau, kaip padedu galvą jam ant kelių ir ramiai žiūrime kokį nors filmą. Vyras tuo tarpu norėdavo surinkti žaislus ir išgirsti dėkingumą.

Mes skirtingai jautėme meilę ir skirtingai ją parodydavome vienas kitam. Kai vyras darydavo tai, kas jam atrodė svarbu, iš manęs girdėjo kritiką, kai jam tuo tarpu reikėjo palaikymo, jaustis mylimam.“. – Julia, 32 m.

„Negalėjau išsaugoti nepriklausomybės jausmo“

„Partneriui ir santykiams atidaviau visą save. Dažnai ignoruodavau savo poreikius ir norus tam, kad sustiprinčiau santuoką. Ilgainiui tai sunaikino ne tik mane, bet ir santykių pamatą. Jūs negalite tapti tokiu, kokiu jus nori matyti kiti, kol nepatenkinsite savo poreikių. Jeigu galėčiau grįžti į praeitį, daugiau dėmesio skirčiau sau.“ – Carolina, 29 m.