Kodėl Buvo Įslaptintas Mėnulio Grunto Tyrimas?

Kai kosminiai aparatai į Žemę atgabeno Mėnulio grunto pavyzdžių, visi jo tyrimai buvo greitai įslaptinti. Ką tokio mokslininkai aptiko grunte? Gal nežemiškus virusus ar kitokias gyvybės formas?

1966 m. vasario 3 d. pirmą kartą žmonijos istorijoje Mėnulio paviršiuje nusileido iš Žemės paleistas kosminis aparatas - tai buvo stotis „Luna-9“. Tyrinėtojus ypač domino Mėnulio paviršius, tačiau aparatas tik padarė nuotraukas ir pamatavo radiaciją.

1969-ais metais Mėnulyje nusileido amerikiečiai, kurie paėmė grunto pavyzdžius, tačiau dėl visiškai suprantamų priežasčių jie j tuometinę Sovietų Sąjungą nepateko. Tik 1970-1973 metais sovietų mokslininkams pavyko gauti Mėnulio grunto pavyzdžių, kai buvo paleisti kosminiai aparatai „Luna-16“, „Luna-20“ ir „Luna-24“. Tai buvo visai nedideli pavyzdžiai, vos keli šimtai gramų, tačiau mokslui jie buvo brangesni už bet kokias brangenybes.

Pirmiausia paaiškėjo, kad Mėnulio grunto mėginiai yra iš regolito - tai biri medžiaga, visiškai kitokia nei Žemėje esančių bestruktūrinių dulkių. Jis primena drėgną smėlį. Pagal cheminę sudėtį gruntas buvo panašus į susmulkintą bazalto tipo žemišką uolieną.

Be to, paaiškėjo, kad grunte nėra jokių bakterijų, tačiau jame buvo daug sunkiųjų rūdos metalų, įskaitant ilmenitą (titano geležies rūdą), oliviną (tikriausiai meteorinį) ir silikatines uolienas. Taip pat grunte buvo rastas helio He-4 ir labai retas He-3 izotopas. Apie sovietinius Mėnulio grunto tyrimus nieko daugiau nežinoma. Viskas yra įslaptinta.

Amerikiečiai, kurie pirmieji gavo grunto mėginius, taip pat pirmieji jį pavadino keistu. Astronautas Neilas Armstrongas, pavyzdžiui, teigė, kad „Mėnulis kvepia paraku“, o Harisonas Smitas, grįžęs iš pasivaikščiojimo Mėnulio paviršiumi į gyvenamąjį modulį ir nusimovęs skafandrą, kurį laiką jautėsi taip, tarsi sirgtų alerginiu rinitu.

Po to buvo padaryta prielaida, kad Mėnulio dulkės yra labai pavojingos žmonių plaučiams ir net augalams. NASA specialistai ne kartą išreiškė susirūpinimą dėl to. Jie taip pat suprojektavo tokias patalpas būsimai Mėnulio bazei, kad Žemės palydovo dulkės nepatektų į gyvenamąsias patalpas.

Tačiau NASA tyrėjai vis dar nekalba apie konkrečią šio neigiamo Mėnulio dulkių poveikio priežastį. Naujausi tyrimai parodė, kad taip yra dėl olivino ir augito, kurie yra toksiškos medžiagos, tačiau tai tik teorija.

Vykdydami Mėnulio tyrimo programą amerikiečiai iš Žemės palydovo parsivežė apie 360 kg grunto pavyzdžių. Bent jau taip buvo teigiama. Tam tikra jo dalis atiteko astronautų draugams ir giminaičiams kaip dovanos, taip pat įvairiems mokslininkams, tačiau pagrindinė dalis buvo paslėpta ir „užkonservuota būsimiems tyrimams“.

Netrukus FTB netikėtai visus Mėnulio grunto pavyzdžius paskelbė JAV nuosavybe, todėl kitų šalių gyventojams tapo beveik neįmanoma gauti šio grunto. 2000-aisiais JAV valdžia ėmė aktyviai ir agresyviai ieškoti visų pašalinių žmonių, pas kuriuos jis pateko.

Pastaraisiais metais keli JAV gyventojai bylinėjasi su NASA, nes jie yra Mėnulio grunto, kurį norima iš jų atimti, savininkai. O aukcione Mėnulio akmenis nusipirkusios Nencės Ly Karlson namuose netikėtai pasirodė vyriausybės žmonės ir atėmė iš jos visus akmenis.

Ko taip bijo JAV valdžia, jei surengė tikrą grunto savininkų medžioklę? Ir kodėl visi Amerikos Mėnulio grunto mėginiai dabar yra saugomi specialioje Mėnulio mėginių laboratorijoje?

Pagal vieną iš sąmokslo teorijų kūrėjų versijų, NASA tyrėjai Mėnulio grunte rado tam tikrus gyvybės ženklus. Ir ši gyvybė Žemei gali būti itin pavojinga. Tai įrodo tas faktas, kad Mėnulio mėginių laboratorijoje dirbama su gruntu labai griežtomis visiško sterilumo sąlygomis. Pamačius laboratorijos nuotraukas galima susidaryti nuomonę, kad mokslininkai dirbta su itin pavojingu virusu.

Nepažįstamam žmogui patekti į laboratoriją labai sunku, ir net patekus į ją jam nebus leista dirbti su pačiu gruntu, o daugiausia, ką galės padaryti, tai nufotografuoti keletą tų pačių akmenų. Po kiekvienos darbo dienos visi maišeliai, turėję sąlytį su Mėnulio gruntu, sumetami į specialų kibirą ir sudeginami. Tai daroma tariamai dėl to, kad pašaliniai asmenys negautų Mėnulio grunto dalelių. Bet kam gali būti reikalingi tokie mikroskopiniai kiekiai?

Visi tyrimų, atliekamų šioje laboratorijoje, rezultatai yra visiškai įslaptinti.

Kyla klausimas, kodėl ši gyvybė buvo atrasta ne iš karto, o pavojaus signalas nuskambėjo tik po daugelio metų? Gal Mėnulyje šis virusas ar dar kažkas buvo užmigęs dėl vakuumo, tačiau patekęs į Žemės aplinką su atmosfera ir gravitacija, po kurio laiko jis „pabudo“.

Tie, kurie matė 2017 m. pastatytą mokslinės fantastikos filmą „Gyvybė“ (angl. „Life“), tikriausiai jau pastebėjo daug analogijų su šia situacija. Filme astronautai taip pat susidūrė su nesuprantama gyvybės forma, kuri pabudo iš žiemos miego tik tada, kai atsidūrė tam tikrose sąlygose, tinkamose jos egzistavimui.

Taip pat galima ir kita versija, kad žmonija niekada nebuvo išsilaipinusi Mėnulio paviršiuje, ir šis gruntas gali būti, kaip klastojimo įrodimas.

Straipsnio autoriaus nuomone gali nesutapti su svetaines administracijos nuomone, o taipogi ir su skaitytojo nuomone.