Orakulas: Lovelocko Siaubo Istorijos

XXI amžiaus pabaigoje Žemė virs pragaru. Dabar klestintys miestai pasidarys panašūs į gaisravietes. Temperatūra tropikuose pakils keliais laipsniais, dirva bus nebetinkama žemės darbams, upės ir ežerai išdžius, išnyks daug salų ir pakrančių teritorijų. Žus daugybė gyvūnų. Ir tik Kanados, Rusijos šiaurėje ir Islandijoje bus įmanoma gyventi. Ten ir patrauks minios alkanų migrantų iš viso pasaulio...

Beje, “minios” - pasakyta per drąsiai: po 100 metų beliks ne daugiau kaip 20% žmonijos gyventojų. Tokį artimiausių įvykių vystymosi scenarijų mums siūlo Jamesas Lovelockas - 99 metų mokslininkas enciklopedininkas iš Didžiosios Britanijos. Apie tai jis pranešė dar 2006 metų sausio mėnesį, duodamas interviu stambiam britų laikraščiui.

Lovelockas atvirai pranešė skaitytojams, kad jau šio šimtmečio pabaigoje “milijardai žmonių žus, išgyvenusius bus galima suskaičiuoti ant rankų pirštų, ir visi jie atsidurs Arktikoje”. Likusi planetos teritorija bus netinkama gyventi mažiausiai 100 000 metų.

O juk dar prieš 40 metų mūsų bendrų namų ateitis Lovelockui neatrodė tokia niūri. Britų mokslininkas sakė, kad Žemė - tai gigantiškas superorganizmas, jo gebėjimas reguliuoti save patį viršija visas įsivaizduojamas ribas. Tokios mintys Lovelockui atėjo, dirbant NASA.

1961 metais amerikiečiai pakvietė mokslininką į Reaktyvinio judėjimo laboratorijos mokslinę grupę tam, kad britas ieškotų proto kosmose. Ir Lovelockas uoliai ieškojo jo ir Veneroje, ir Marse. Tačiau, atlikdamas tyrimus ir skrupulingai lygindamas Žemės ir Marso atmosferas, Lovelockas priėjo netikėtų išvadų.

Pasirodė, kad Marso atmosfera artėja prie cheminės pusiausvyros, vyraujant anglies dioksidui, o jo koncentracija yra gana nemaža: maždaug 23% didesnė negu Žemėje. Todėl negalima kalbėti apie kokią nors gyvybę Raudonojoje planetoje. Gal kažkada, manė mokslininkas, Marsas ir buvo žydinti oazė, bet ne dabar: “negyvų planetų”, tokių kaip Marsas, atmosferos sudėtis yra termodinaminėje pusiausvyroje su vidutine planetos chemine sudėtimi. Negyvos planetos atmosfera anksčiau ar vėliau supusiausvyrina savo turinį, taip pasiekdama energinę ramybę.

Jamesas Lovelockas

Kalbant apie Žemę, tai čia viskas atvirkščiai. Mūsų planetos atmosfera pagal savo fizines savybes nepaprastai nevienalytė ir išsiskiria “giliu cheminiu netolygumu”. Kaip gyvu organizmu, kažkuo primenančiu matriošką: biosfera bendrąja prasme - biocenozė - organizmai - organai - ląstelės.

Jameso Lovelocko išvados suveikė kaip sprogusi bomba. Jo teorija, švelniai tariant, nebuvo palaikyta. Labiausiai piktinosi amerikiečiai. Užuot ieškojęs gyvybės kosmose, britas iškėlė Gajos hipotezę (Gaia hypothesis) , kuri griovė pamatus to paties projekto, dėl kurio britas ir buvo pakviestas į NASA.

Užtat visa ekologinė bendruomenė sutiko Lovelocką išskėstomis rankomis. Pats mokslininkas irgi noriai prisijungė prie žaliųjų. 1964 metais jis pasiskelbė “nepriklausomu mokslininku, laisvu nuo bet kokių apribojimų, susijusių su tarptautinių kompanijų įtaka mokslinių tyrimų kryptims”. O į buvusių kolegų užsipuolimus nekreipė jokio dėmesio.

Be to, bėgant metams, Lovelocko kritikų gretos retėjo, mat brito prognozės pradėjo pildytis, o jo “beprotiška” teorija gavo praktinių patvirtinimų. Pavyzdžiui, išsipildė Lovelocko “sieros prognozė”. Priešingai visai mokslo bendruomenei, mokslininkas buvo įsitikinęs, kad siera, patenkanti į pasaulinį vandenyną iš dirvos, negrįžta atgal į sausumą sieros vandenilio forma.

Remdamasis savo sukurta Gajos hipoteze, Lovelockas manė, kad šiame procese kažkaip dalyvauja mikroorganizmai, ir buvo teisus: tyrimai patvirtino, kad siera kyla į atmosferą kaip nemalonaus kvapo lakus skystis, kurį išskiria pūvantys jūros dumbliai.

Šiek tiek vėliau Lovelockas atmosferoje rado chlorftuorangliavandenilių - medžiagų, kurias sintezuoja žmogus: jame esantys chloras, ftuoras ir bromas naikina ozono sluoksnį. Būtent Lovelockas pirmasis prakalbo apie šiltnamio efektą ir globalinį atšilimą.

Tiesa, pats mokslininkas ir šiame pavojingame reiškinyje įžvelgė dar vieną savo teorijos patvirtinimą: planeta, virsdama šiltnamiu, tiesiog
išstumia žmogų — atsikrato “nereikalingo elemento”, besikėsinančio į stabilumą savo paties namuose.

Daugelį metų Lovelockas buvo neabejotinas autoritetas ekologų bendrijoje, bet 2004 metais jis padarė sensacingą pareiškimą, kurio esmė buvo tokia: nuo artėjančios ekologinės katastrofos mus išgelbės taikus atomas.

Mokslininkas įsijungė į judėjimo “Ekologai už atominę energiją" gretas. Lovelockas pareiškė, kad ir toliau lieka žaliuoju, bet maldavo atsisakyti neteisingų išankstinių nusistatymų prieš atominę energiją. Knygoje “Gajos kerštas” jis rašė: “Kartą televizijos žurnalistas paklausė manęs: “O kaip dėl atominių atliekų? Argi jos nenuodija visos biosferos, argi neišlieka joje milijonus metų?” Bet aš visada žinojau: ši košmariška fantazija neturi jokio realaus pagrindo... Nuostabus faktas, bet visos vietos, rimtai užterštos radioaktyviais nuklidais, išsiskiria laukinės gamtos turtingumu.

Pažvelkite į Černobylio apylinkes, Ramiojo vandenyno vietas, kur buvo vykdomi atominiai bandymai, Savanna upės rajoną, kur per Antrąjį pasaulinį karą veikė atominio ginklo gamybos gamykla ir kt. Laukiniai augalai ir gyvūnai nepriima radiacijos kaip pavojaus; jei radiacija ir gali šiek tiek sumažinti jų gyvenimų trukmę, tai ši rizika net negali būti lyginama su rizika, kurią jie patiria iš žmogaus ir jo naminių gyvūnų.

Jamesas Lovelockas yra visiškai įsitikinęs, kad bijoti reikia ne atomo, o žmogaus. Žemė tai jau seniai suprato ir pamažu pradėjo stumti žmogų lauk “iš namų”. Laiko apmąstymams žmonija beveik nebeturi. Atsižvelgiant į tai, kad Lovelockas užsitarnavo reputaciją vienintelio mokslininko, kurio prognozės pildosi, gal reikėtų įsiklausyti į jo žodžius.