Mokslininkai išsiaiškino, kodėl kai kurie žmonės gali „girdėti“ mirusiųjų balsus: ar tikrai kai kurie turi spiritizmo galių?

Mokslininkai nustatė priežastis, dėl kurių žmogus gali labiau teigti, kad girdi mirusiųjų balsus. 

Remiantis naujais tyrimais, polinkis į aukštą užduočių įsisavinimo lygį, neįprasta klausos patirtis vaikystėje ir didelis jautrumas klausos haliucinacijoms – visa tai pasireiškia labiau save apibūdinantiems aiškiaregiams nei visoje populiacijoje.

Tyrėjai teigia, kad išvada galėtų padėti mums geriau suprasti nemalonias klausos haliucinacijų lydinčias psichines ligas, tokias kaip šizofrenija.

Spiritualistiniai aiškiaregystės patyrimai – patirtis ką nors pamatyti ar išgirsti nesant išorinio dirgiklio ir priskiriama mirusiųjų dvasioms – yra labai įdomi mokslinė terpė antropologams, tiriantiems religinę ir dvasinę patirtį, ir mokslininkams, tiriantiems patologinių haliucinacijų patirtis.

Tyrėjai ypač norėtų geriau suprasti, kodėl kai kurie žmonės, girdintys balsus, tai vadina spiritizmo galia, o kitiems tai lemia psichinės ligos diagnozę.

„Spiritistai yra linkę pranešti apie neįprastą klausos patirtį, kuri yra teigiama, gana ankstyvame amžiuje ir kurią tada dažnai sugeba kontroliuoti“, – aiškino psichologas Peteris Moseley iš Northumbria universiteto Didžiojoje Britanijoje.

„Suprasti, kaip tai vystosi, svarbu, nes tai galėtų padėti mums daugiau suprasti ir apie kankinančią ar nekontroliuojamą balso girdėjimo patirtį.“

Jis ir jo kolega psichologas Adamas Powellas iš Durhamo universiteto Didžiojoje Britanijoje apklausė 65 Jungtinės Karalystės nacionalinės spiritistų sąjungos narius ir 143 žmones per socialinę žiniasklaidą, kad nustatytų, kaip spiritistai skiriasi nuo plačiosios visuomenės, kuri nepraneša (paprastai) girdintys mirusiųjų žmonių balsus.

Apskritai 44,6 proc. spiritistų pranešė, kad girdi balsus kasdien, o 79 proc. teigė, kad ši patirtis yra jų kasdienio gyvenimo dalis. Nors dauguma pranešė girdintys balsus galvoje, 31,7 proc. teigė, kad balsai taip pat būna išoriniai.

Palyginti su įprastais žmonėmis, spiritistai teigė, kad daug labiau tiki paranormaliais reiškiniais, ir jiems rečiau rūpėjo, ką kiti žmonės apie juos galvoja.

Apskritai spiritistų pirmoji klausos patirtis buvo gana ankstyva, vidutiniškai 21,7 metų amžiaus, ir tai įvyko stipriai pasinėrus į mentalines užduotis ar veiklą. Be to, jie pranešė, kad yra labiau linkę į haliucinacijas primenančius išgyvenimus.

Mokslininkai pažymėjo, kad jie nebuvo girdėję apie spiritizmą prieš patyrimą; veikiau jie susidūrė ieškodami atsakymų.

Bendroje populiacijoje didelis pasinėrimo į mentalinę veiklą lygis taip pat buvo glaudžiai susijęs su paranormalių reiškinių tikėjimu, tačiau jautrumas klausos haliucinacijoms buvo nedidelis arba jo apskritai nebuvo. Abiejose grupėse nerasta skirtumų tarp tikėjimo paranormaliais reiškiniais ir jautrumo regos haliucinacijoms.

Šie rezultatai, mokslininkų teigimu, leidžia manyti, kad „mirusiųjų balsų“ girdėjimas vargu ar atsiras dėl bendraamžių spaudimo, teigiamo socialinio konteksto ar įtaigos dėl tikėjimo paranormaliais reiškiniais. Atvirkščiai, šie asmenys priima spiritizmą, nes jis atitinka jų patirtį ir yra asmeniškai jiems reikšmingas.

„Mūsų išvados daug pasako apie „mokymąsi ir ilgesį“. Atrodo, kad mūsų dalyviai spiritizmo principuose įprasmina ne tik nepaprastą vaikystės patirtį, bet ir dažnai girdimus reiškinius, kuriuos jie patiria praktikuodami šioje terpėje“, – sakė Powellas.

„Tačiau visa ši patirtis gali atsirasti labiau dėl tam tikrų polinkių ar ankstyvų sugebėjimų, nei iš paprasčiausio tikėjimo galimybe susisiekti su mirusiuoju, jei žmogus pakankamai stengiasi“.

Būsimi tyrimai, jų nuomone, turėtų ištirti įvairius kultūrinius kontekstus, kad geriau suprastų ryšį tarp įsisavinimo, tikėjimo ir keisto, dvasinio vaiduoklių, šnabždančių į ausį, santykio.

Tyrimas paskelbtas „Mental Health, Religion and Culture“.

Parengta pagal:

• ScienceAlert
• Šaltinis: Technologijos.lt