Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal » » 2019 » Spalio » 27

Pirokinezė. Plazminio Posūnio Kerštas

Antroje praėjusio amžiaus pusėje amerikiečių mokslininkas Livingstonas Gerhardas, remdamasis matematinės statistikos duomenimis, įtikinamai įrodė, kad yra ryšys tarp žmogaus psichikos būklės, didžiausio Saulės aktyvumo ir savaiminio žmogaus užsidegimo fenomeno. Jis sudarė įvairių energijų sąveikos lenteles. Kad jos atrodytų įtikinamesnės, ekspertų teismui, pateikė fantaziją dirginančius, dokumentais patvirtintus 1938 metų įvykius. Anot kito tyrėjo, amerikiečio Frenko Ruselio, tais metais mūsų šviesulys aktyviai veikė įprastus gamtinius procesus, laisvai žaisdamas su mumis – jų mąstančia dalimi (žmonės stebuklai - paranormal.lt).

Livingstonas Gerhardas teigia, kad, aktyviai dalyvaujant vyro, moters, vaiko smegenims, Saulė keičia planetos magnetinį lauką. Tai gali sukelti dramatiškus įvykius, pavyzdžiui, kai kūnas po drabužiais savaime užsidega ir išdega iki kaulų. Kodėl? Gali būti, kad paslaptis glūdi atraminiuose psichologiniuose srautuose, įvykiuose, kurie gali įkvėpti kurti labai įdomius detektyvinius romanus. Tačiau svarbiausia, ko reikia paleisti savaiminio užsidegimo mechanizmą, - tai konfliktai, aistros, situacijos be išeities. Tik tada baisios Saulės temperatūros jungiasi su žmogaus gyvybinių energijų neutralia plazma, neretai degina, naikina ir darosi agresijos laidininkais.

Štai liūdna aukštuomenės liūtės baronienės Luizos Kirkpatrik istorija. Ši viliojanti dama neturėjo absoliučiai jokių šansų išsigelbėti, net kai bandė slėptis hermetiškame jachtos “Vieniša lengvabūdė” salone. Virš damos kabojo Saulė. Pasinaudodamas ja, kerštavo plazminis jos mirusio posūnio vaiduoklis.

savaiminis užsidegimas, pirokinezė, žmogaus galios, Psichologija

Dvidešimtmetis Ulrichas Džoisas žuvo 1936 metais nuo pamotės Luizos Kirkpatrik rankos, kurią jis buvo slapta įsimylėjęs. Giminaičių akivaizdoje gerokai išgėręs Ulrichas nesėkmingai siekė intymumo, suplėšė Luizos suknelę ir pažemino, pavadinęs pamotę išlaikytine, kuri begėdiškai melžia pinigus iš jo tėvo bankininko. Afekto būsenoje pamotė išsitraukė iš rankinuko mažutį brauningą, tris kartus šovė į jaunuolį ir pataikė tiesiai į kaktą. Ponia Kirkpatrik buvo suimta, bet, nepraėjus nė dienai, išlaisvinta už trečdalį milijono svarų sterlingų užstatą.

Dar po savaitės jai prireikė psichiatrų pagalbos, nes ji tikino, kad kraujais pasruvęs Ulrichas žvėries veidu neduoda ramybės, nenustoja bandyti smurtauti iškreipta forma. Kilo įtarimas, kad aristokratė simuliuoja pamišimą, kad išvengtų kalėjimo. Tačiau tas įtarimas netrukus atkrito, nes, kaip nurodyta policijos protokole, žiemą ir pavasarį per apklausas aštuonis kartus užsidegė jos viršutiniai drabužiai, veido, kaklo, rankų oda pasidengdavo opomis ir pūslėmis. Kalbėdamas teisme, Karališkosios advokatų gildijos pirmininkas seras Nikolas Čadvikas sakė: “Baisių aplinkybių sutapimas kaltinamąją padarė auka, kurią prislėgė medicinai nepasiduodanti liga. Kontaktas su ginamąja yra apsunkintas. Būnant šalia jos, žmonėms atsirasdavo nudegimų, elektros srovės nudeginimų, kraujavimų iš vokų, kurie sukeldavo ilgalaikį aklumą. Tarkim, tai dievo jai siųsta bausmė. Tačiau ne mažiau tikėtina, kad turime reikalą su nepaaiškinamu gamtos reiškiniu. Neabejoju, kad šios unikalios aplinkybės tik iš dalies priklauso teisės mokslų kompetencijai. Taip pat neabejoju, kad mokslas čia yra bejėgis.”

Prisiekusiųjų teismas vienbalsiai išteisino baronienę. Giminaičiai reikalavo pakeisti aplinką. Taip Luiza Kirkpatrik tapo atsiskyrėle prabangiose jachtos kajutėse. Iš ten pabėgti buvo neįmanoma.

Luizos seserys, linkėjusios jai gero, neatsižvelgė į tai, kad net ir auksinis narvelis neapsaugo nuo dvasios kančių, dėl kurių gali paūmėti liga. Ir nutiko blogiausias dalykas.

Apie tai papasakojo mažiau už kitus psichinės ir saulės katastrofos paliesta Džeinė Kirkpatrik-Knusen:

“Penktą plaukiojimo dieną Luiza tarsi ir pradėjo atsigauti.

Mes, žinoma, neapsakomai apsidžiaugėme ir net nepagalvojome, kad tai agonijos pradžia, kad mirtis jos laukia, o kapitoną Diką Krauzą, mane ir mūsų jaunesnę seserį Etelę sužalos nudegimai.”

savaiminis užsidegimas, pirokinezė, žmogaus galios, Psichologija

Kaip vaizdingai išsireiškė Džeinė Kirkpatrik-Knusen, nelaimės bomba sprogo netikėtai ir baisiai. Luiza snaudė supamajame krėsle. Seserys pusbalsiu aptarinėjo šeimos reikalus. Kapitonas Krauzas, bijodamas skersvėjų, uždarinėjo iliuminatorius.
Apie tai, kas vyko toliau, Džeinė pasakoja su virpuliu: “Netikėtai salonas prisipildė saulės šviesos, sklidusios per stiklinį lubų plafoną. Su siaubu pamačiau juodus, Luizą apgaubusius dūmus. Pajutau nepakenčiamą nuo jos sklidusį karštį. Luiza tik spėjo sušukti “Nuvykite Ulrichą! Jis smaugia mane!” Nekreipdama dėmesio į baimę, pabandžiau apglėbti seserį ir ištraukti ją iš dūmų debesies. Bet suvokiau, kad rankose laikau, ne, ne ją, o jos aksominį chalatą, pilną kažko šalto, besvorio. Dar mačiau, kaip švilpaudama ugnis teka žemyn tarsi skystis medžiu apkaltomis sienomis. Tačiau ugnis nesugadino nei baldų, nei kilimų. Etelė ir Dikas blaškėsi po saloną, bandydami nusimesti degančius drabužius. Niekuo negalėjau jiems padėti, nes ugnis jau persimetė ir ant manęs. Nebuvo kam gesinti gaisro. Jūreiviai buvo viršutiniame denyje ir net nenutuokė, kad vyksta. Duris jie išlaužė, kai staugianti ugnis per plafoną išsiveržė į išorę. Kapitonas, išsigydęs nudegimus, daugiau nebeplaukiojo. Iki pat savo mirties 1956 metais jis nesėkmingai bandė suprasti, kodėl keistos skystos ugnies lašai nepakenkė ąžuolinei apdailai. Kodėl įkaitusioje tarsi orkaitėje patalpoje nukentėjo tik žmonės, visa kita net neaprūko?”

savaiminis užsidegimas, pirokinezė, žmogaus galios, Psichologija

Dėl didžiulio saulės aktyvumo 1938 metais kažkodėl įvyko itin daug tragiškų savaiminių užsidegimų Atlanto akvatorijoje. Nepaaiškinamų reiškinių tyrinėtojas Frenkas Ruselas pervertė to meto Amerikoje leistus laikraščius ir rado informaciją apie 25 kraują stingdančius nutikimus vandenyne. Pusę iš jų jis priskyrė trigubiems užsidegimams. Štai du fenomenai iš jo kolekcijos.

Rugpjūčio 22 diena, 16 val. 100 mylių atstumu vienas nuo kito plaukė garlaivis “Melburnas”, barža “Bombėjus”, tanklaivis “Florida”. Juose penkių minučių intervalu iki griaučių sudegė kūrikai, budėję prie garo katilų. Rugsėjo ld. iš dangaus nukritusi ugnis sudegino jūreivius, kurie plovė denius jachtoje “Mėnulio kregždė”, žvejybos laive “Kronbach”, tanklaivyje “Rostokas”. Atstumas tarp laivų - 200 mylių. Žiūrint iš paukščio skrydžio, ir pirmuoju, ir antruoju atveju laivai buvo lygiašonių trikampių viršūnių taškuose. Atsitiktinumas? Sutapimas? Ruselas įžiūri žiaurų dėsningumą: tose geografinėse koordinatėse koncentravosi energijos, panašios į elektros, kurios savo nuožiūra rinkosi aukas. Livingstonas papildė hipotezę: vanduo - tobula antenų sistema, informacijos apsikeitimo priemonė tarp Saulės ir žmogaus psichikos. Šių tarpusavio sąveikų kaina - negrįžtamos žmonių aukos ir šlykštus jausmas, kad esame visiškai nesaugūs.

Įvertink šį straipsnį Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą PARANORMAL turinį.

Niekas neišdrįso palikti komentaro.
Būkite pirmi, kurie pasidalins savo nuomonėmis su kitais.
avatar