Mokslininkai mano atradę legendinį sunaikintą Sodomos miestą

Kaip jau rašėme anksčiau, mokslininkai aptiko įrodymus, kad prieš 3 700 metų virš Negyvosios jūros sprogo meteoras. Dabar skelbiama, kad toks įvykis galėjo nuo Žemės paviršiaus nušluoti ištisas bendruomenes, nužudė dešimtis tūkstančių žmonių ir tapo realiu pagrindu vienai Biblijos istorijai.

Visa tai įvyko dabartinio Jordano teritorijoje 25 km pločio apskritoje lygumoje, vadinamoje Viduriniuoju Goru (angl. Middle Ghor). Didžioji dalis šio įvykio įrodymų rasta kasinėjant bronzos amžiaus miestą Tall el-Hammamą, buvusį šioje teritorijoje. Dabar manoma, kad šis miestas ir yra biblinė Sodoma.

Mokslininkai Tall el-Hammamą kasinėja jau 13 metų, ir per tiek laiko surado pakankamai įtikinančių įrodymų, liudijančių apie kosminės kilmės sprogimą. Juos lapkričio viduryje ir pristatė Trejybės Pietvakarių universiteto archeologas Philipas Silvia. Tyrimas, kurio bendraautoriumi yra ir archeologas Stephenas Collinsas, taip ir vadinasi: „Civilizaciją sugriovęs 3 700 metų įvykis: archeologiniai duomenys, pavyzdžių analizė ir nuorodos į Bibliją“.

Tall el-Hammamas buvo klestintis miestas, įsikūręs Viduriniajame Gore. Civilizacija čia egzistavo jau 2 500 metų. Pats miestas buvo karalystės administracinis centras, o miestą gynė 30 metrų storio ir 15 metrų aukščio siena, kurios bendras ilgis buvo 2,5 km. Sienoje buvo keleri vartai, bokštai ir, tikėtina, kiti gynybiniai įrengimai. Bet visa tai buvo sunaikinta, kai į Žemės atmosferą įsiveržė ir virš Negyvosios jūros sprogo meteoras.

Visa tai pasakoja Tall el-Hammame surinkti įrodymai. Kai meteoras sprogo, nusirito galinga ir karšta sprogimo banga, nušlavusi nuo Žemės paviršiaus visas gyvenvietes 500 kvadratinių kilometrų plote – ir po šio įvykio 700 metų teritorija buvo negyvenama.

P.Silvia ir S.Collinsas teigia, kad pastatų ir sienos sugriovimas buvo kryptinis, kas paremia smūginės bangos teoriją. Anksčiau archeologai spėjo, kad miestą galėjo sugriauti žemės drebėjimas, bet pastarasis nebūtų sukėlęs tokio tipo kryptinės jėgos, kokią rodo buvo senovės pastatai ir fortifikacijos.

Archeologai taip pat spėliojo, ar žemės drebėjimas galėjo sukelti ir liepsnojančios naftos ar gamtinių dujų išsiveržimus – tai būtų paaiškinę storą pelenų sluoksnį Tall el-Hammame, bet ne daugybės plytų nuolaužų, turėjusių atsirasti po drebėjimo, nebuvimą.

Mieste buvo aptikta puodo šukė, kurios viena pusė buvo išsilydžiusi į stiklą. Tokį efektą gali sukelti tik ekstremalus karštis. Tyrimas atskleidė, kad stikle susidarę cirkonio kristalai galėjo atsirasti tik prie aukštesnės bei 4000 laipsnių pagal Celsijų temperatūros.

Be to, stiklu pavirto ne visas molis, o tik plonas – apie milimetro storio – jo sluoksnis. Tai reiškia, kad šukė dideliame karštyje buvo trumpai, o ne ilgai – kas būtų buvę, jei karščio šaltinis būtų buvusi į žemės paviršių prasiveržusi liepsnojanti nafta ar dujos. Tyrėjų komanda apskaičiavo, kad temperatūra, kurioje buvo atsidūrusi šukė, turėjo siekti 8000 – 12 000 laipsnių pagal Celsijų, bet išsilaikyti trumpiau nei kelias milisekundes. Tai visiškai pagrindžia sprogimo ore teoriją.

Tyrėjai taip pat aptiko tai, ką pavadino „uolų lydiniu“ – 600 g susilydžiusį trijų skirtingų uolienų konglomeratą, padengtą stiklu, ir jame taip pat buvo cirkonio kristalų, o tolesnis tyrimas parodė, kad radinys taip pat kelias sekundes buvo daugmaž 12 000 laipsnių karštyje.

Paskutinė įrodymų dalis yra tai, kas su Tall el-Hammamo zona nutiko po sugriovimo. Šis regionas laikomas geriausiai vandeniu aprūpinama agrokultūros zona visoje srityje, tačiau po kataklizmo joje niekas negyveno 700 metų. Kas tai galėjo lemti, jei ekstremalus karštis kataklizmo metu truko vos kelias sekundes?

Atsakymas slypi dirvoje. Šešių pavyzdžių iš paviršinio, vidurinio ir giluminio dirvos sluoksnių analizė rodo, kad „druskos ir sulfatų siekia daugiau nei 6 proc. (60 000 ppm) pelenų sluoksnyje ir daugiau nei 5 proc. (50 000 ppm) dirvos sluoksniuose iškart virš ir po pelenų sluoksniu“. Tokio cheminio užterštumo šaltinis – Negyvoji jūra, kuri skalauja Viduriniojo Goro krantą.

Mokslininkai sako, kad masyvi smūginė ir karščio banga ne tik sugriovė gyvenvietes, bet ir dirvoje paskleidė druską, paversdama žemes netinkamomis žemės ūkio veiklai ištisus šimtmečius. Tam, kad sustabdyti kviečio dygimą, užtenka 12 800 ppm druskos, o miežiai nebeauga nuo 17 900 ppm. Tall el-Hammamo apylinkėse ši riba, kaip matyti iš skaičių, buvo viršyta daugiau nei tris kartus.

Tyrėjai apskaičiavo, kad meteorito sprogimo galia turėjo būti lygi 10 megatonų kovinės galvutės sprogimui, o pats sprogimas nutiko 1 kilometro aukštyje šiaurės rytiniame Negyvosios jūros krante.

„Tuomet Viešpats liejo ant Sodomos ir Gomoros sierą ir ugnį. 25 Jis sunaikino tuos miestus ir visą Lygumą drauge su visais miestų gyventojais ir žemės augmenija“ (Pradžios knyga, 19:24-25).

Teorija, kad Tall el-Hammamas yra biblinė Sodoma, egzistuoja jau kurį laiką. Daug kas atitinka – miestas yra tinkamoje vietoje, o Pradžios knygos citata atitinka meteoro sprogimą ir jo sukeltus padarinius. Įdomu tai, kad Senasis Testamentas specialiai mini sierą – o juk Tall el-Hammamo zona iš tiesų buvo padengta sulfatais ir druska, sunaikinusiais „žemės augmeniją“.

Žinoma, su tokia teorija sutinka ne visi. Kai kas sako, kad neatitinka Biblijoje užsimenama Sodomos vieta, kiti sako, kad neatitinka chronologija. Tačiau geriausia yra tai, kad atlikus šį naują tyrimą, abi šalys turės persvarstyti visą problemą iš naujo, rašo „Universe Today“.