Paslaptingiausias geologinis darinys istorijoje

Roraimos kalnas yra viena didžiausių mūsų istorijos paslapčių. Jis unikalus tuo, kad yra nenatūralios formos, tarsi jo viršūnė būtų nupjauta peiliu prieš daugelį milijonų metų.

Roraimos kalnas Venesueloje yra didžiausias tokio tipo darinys Pietų Amerikoje. Jis yra Serra Pacaraima kalnų grandinės dalis ir pirmą kartą buvo atrastas sero Walterio Raleigh 1596 m. Britų tyrinėtojas savo užrašų knygelėje užrašė, kad ji atrodo ne iš šio pasaulio.

Kalnas be viršūnės.

Manoma, kad tai vienintelis kalnas pasaulyje, neturintis viršūnės, todėl žmonės mano, kad jis yra žmogaus, o ne Motinos Žemės kūrinys. Plokščios kalno viršūnės plotas - 31 kvadratinis kilometras. Palyginimui, Niujorko plotas yra 12 kvadratinių kilometrų.

Kalno aukštis - 2810 m, o aplink esantys kriokliai daro jį neįtikėtinu geologiniu ir biogeografiniu požiūriu pasaulyje. Pats kalnas iš dangaus atrodo tarsi ekologinė sala.

Čia galima rasti unikalių augalų ir gyvūnų rūšių. Kalnuose yra daug vietovių, kurios dar nėra ištyrinėtos, nes yra sunkiai prieinamos. Norint patekti į šį monstrą, reikia įkopti į Serra Pacaraima kalnus ir iš ten pėsčiomis nueiti iki Roraimos arba paprasčiausia skristi sraigtasparniu.

Kai kuriems žmonėms pavyko įkopti į kalną nuo stačios šlaito pusės, o tai atrodo beveik neįmanoma. Dėl daugybės mirtimi pasibaigusių bandymų įveikti kalną visi, norintys jį įveikti, pirmiausia turi gauti vietos valdžios institucijų leidimą. Istoriniai duomenys rodo, kad pirmą kartą į kalną 1884 m. įkopė seras Everardas Tornas.

Pirmieji europiečiai, kurie atrado ir aprašė didžiausią Pietų Amerikos stalkalnį – Roraimą XIX a. 40-aisias, buvo vokiečių mokslininkas Robertas Sombrukas (Robert Schomburg) ir anglų botanikas Ivas Šernas (Yves Cerne). Tiesa, jų ataskaita buvo šiek tiek… fantastiška. Joje buvo minimos upės su spalvotu vandeniu, taip pat paukščiai ir gyvūnai, kurie gyveno Žemėje priešistoriniais laikais.

Paslaptingas Roraimos pasaulis

Tikslesnės informacijos apie Roraimos stalkalnį pavyko gauti tik beveik po šimto metų dėka amerikiečių lakūno Džeimso Kroufordo Eindželo (James Crawford Angel). Jo istorija apie patekimą ant šio kalno panaši į nuotykių romaną.

Vieną kartą 1935 metais, praskrisdamas pro Orinoko upės baseiną, jis nuklydo nuo kurso ir kurį laiką klaidžiodamas virš tankių džiunglių apačioje pastebėjo mažą upę, kuri nenurodyta nė viename šio regiono žemėlapyje.

Nusprendęs, kad upė anksčiau ar vėliau išves jį iš džiunglių, pilotas tęsė skrydį išilgai upės vagos. Tačiau netrukus pastebėjo, kad skrenda ne virš džiunglių, o tarp dviejų kalnų. Sunkiai išgavus aukštį, jam visgi pavyko nusileisti plynaukštėje, kuri pasirodė beesanti Roraimos viršūnė. Bet ir čia jo laukė nemalonumas: lėktuvą galima buvo sustabdyti tik pelkėje, iš kurios išridinti savo sunkiąją mašiną pilotas nesugebėjo.

Džeimsas leidosi nuo kalno daugiau nei dvi savaites, o atsidūręs namuose, parašė pasakojimą apie unikalią paslaptingos viršūnės florą ir fauną. Tačiau ir šį kartą pasakojimas apie mažai žinomą plynaukštę buvo priimtas kaip piloto fantazijos. Ir tik 1960-ųjų metų pabaigoje piloto sūnui Rolland pavyko suorganizuoti platesnio masto ekspediciją į Roraimą.

Ekspedicija į dingusį pasaulį

Ekspedicijos metu tyrinėtojams darėsi akivaizdu, kad indėnai, kurie tikėjo jog Roraima yra prakeikta vieta, arti tiesos. Galima sakyti, kad kalnas iš tiesų yra prakeiktas dievų, nes į jį nuolat tranko žaibas. Plynaukštėje, kurios plotas apie 34 kvadratiniai kilometrai, nėra beveik nė vieno metro, į kurį nebūtų pataikęs žaibas. Bet ties tuo anomalijos tik prasideda.

Unikalioje plynaukštėje keliautojai atrado didžiausią krioklį pasaulyje! Ir jei įprasta, kad krioklys yra upės pabaiga, ten viskas priešingai: krentantis vandens srautas pats yra upės šaltinis.

Aukščiausias plynaukštės taškas – 2810 metrų aukščio kalnas. Nuo jo tęsiasi didžiuliai įtrūkimai, plyšiai, kuriuos įveikti be specialių tiltelių tiesiog neįmanoma.

Neįtikėtina, bet ir priešistoriniai gyvūnai, kurie gyveno Artūro Konano Doilio ,,Dingusiame pasaulyje” keliauninkams taip pat pasirodė esą realybė. Pradžioje jie nepastebėjo nieko neįprasto. Akims užkliūdavo oposumai, driežai, varlės, kurios dėl kažkokių priežasčių buvo juodos, vorai ir gyvatės. Neįprastai atrodė nežinomi mokslui drugeliai. Tik po kelių dienų buvimo plynaukštėje mokslininkai susidūrė su pirmuoju keistu gyviu, kuris iš tikrųjų galėjo gyventi ,,Dingusio pasaulio“ puslapiuose. Tai buvo apie penkiolikos metrų ilgio gyvatė su keistos formos galva ir neįprastais išsipūtimais nugaroje. Keliautojams teko matyti ir milžiniškas skruzdėles, daugiau nei penkių centimetrų ilgio, taip pat varles, panašiai kaip paukščiai perinančias kiaušinius. Laimė ekspedicininkams, dinozaurų jie taip ir nesutiko.

Tačiau aptiko priešistorinių gyvūnų liekanas, kurios atrodė taip, lyg jie būtų neseniai mirę. Bet visų nepakartojamų įspūdžių viršūnė buvo netoli krioklio ekspedicijos aptikta apvalios formos aikštelė, visiškai be augmenijos ir apipilta kažkokiais sidabro spalvos metaliniais milteliais. Vėliau atlikta jų cheminė analizė parodė, kad tai nežinomos kilmės milteliai. Mokslininkai padarė išvadą, kad tai labai retų metalų, kurių natūraliomis sąlygomis negalima išgauti, lydinys. Atrodytų, ar ne per daug sensacijų, aptiktų  viename kalne?

Aukštybių kosmodromas?

Pasirodo, ne! Legendose vietiniai gyventojai Roraimą vienaip ar kitaip siejo su dangaus svečiais. Aborigenų – pemonų ir kitų Gran Sabana gyventojų mitologijoje – Roraima kosmologinių mitų sąraše visada vaidino svarbų vaidmenį. Aborigenai tiki, šis kalnas – likęs kelmas nuo galingo medžio, ant kurio augo viso pasaulio vaisiai ir gumbavaisiai. Jį nukirto vietinių legendų herojus – Makunayma. Kamienas nukrito į žemę ir sukelė siaubingą potvynį.

Peršasi išvada, kad tokia legenda gali pasakoti apie atvykėlius iš dangaus, kurių veiksmai sukėlė dideles stichines nelaimes.

2000-aisiais ant kalno buvo aptikta viena iš didžiausių pasaulyje kvarco kristalų urvų sistema – Cueva Ojos de Cristal, kas išvertus reiškia ,,krištolo akių urvas“. Urvas, esantis maždaug 72 metrų gylyje nuo paviršiaus, tęsiasi beveik 11 km. Jis taip pat unikalus tuo, kad turi 18 išėjimų. Urve ant sienų mokslininkai aptiko piešinius, vaizduojančius keistus gyvūnus ir humanoidus, tik miglotai primenančius žmones.

Šiandien, nepaisant pavojingo aukščio ir daugybės nuodingų gyvačių, Roraima nuolat lankomas turistų ir ekspedicijų. Ir beveik visuomet atrandama šios nuostabios vietos anksčiau nežinomų paslapčių.

P. Polis: Roraimos kalnas – milžiniška dirbtinė senovinė struktūra – piramidė!

Petras Polis (Петр Поль) – nepriklausomas mokslininkas tyrinėtojas, tuščiavidurės Žemės teorijos autorius. Jis yra įsitikinęs, kad Roraimos kalnas yra ne kas kita, o dirbtinai sukurta piramidė.

Kodėl kalnas patraukė mokslininko dėmesį?

,,Visų pirma, kalnas yra įdomus dėl savo formos. Jis tarsi išpjautas iš vientiso, monolitinio uolinio masyvo. Jei atkreipti dėmesį į jo vertikalias sienas, kurios turi gana lygų paviršių, tai galima pamatyti, kad šonų susijungimų vietose susiformavusios tiesios vertikalios linijos. Viršutinės vertikalios sienos aukštis siekia 400 metrų. Kampinis ,,nupjautas“ išsikišimas formuoja gana aiškias viršutines ir apatines linijas pagal visą perimetrą. Išsikišimo aukštis siekia 170 metrų.

Viename iš vertikalių šonų (230 metrų aukščio), esančiame žemiau viršutinio išsikišimo, yra dvi vienodos, simetriškos ovalo formos įdubos. Jų simetrija pasisako už šių paviršių dirbtinį apdirbimą. Prie pagrindo kalnas turi apatinį kampinį simetrinį išsikišimą per visą perimetrą maždaug 350 metrų aukščio. Taigi, bendras kalno-piramidės aukštis pasiekia 1150 metrų nuo pagrindo. Sprendžiant iš viršutinio ir apatinio kampinių iškyšų paviršiaus nuosėdų, šio kalno amžius gana solidus. Jei atlikus dalinę vienos iš sienų rekonstrukciją, būtų įmanoma sukurti pradinį kalno fasado modelį. Ir nėra abejonių, kad mes susiduriame su monumentalia struktūra, kažkada buvusia didžiule neįprastos formos piramide“.

P. Polis: ,, Aš tikiu, kad po daugiasluoksnėmis nuosėdomis galėsime rasti gerai išsilaikiusį dirbtinai apdorotą paviršių, taip pat artefaktus, kurie galės patvirtinti dirbtinę šios milžiniškos struktūros kilmę. Ir neatmetu galimybės, kad jos kūrėjai, be abejo, priklausė pažangiai civilizacijai. Apie tai kalba indėnų mitai, kuriems Roraimos kalnas yra susijęs su dievų egzistavimu.

Piramidė galėjo turėti keletą paskirčių. Pavyzdžiui, tai izoliuota skraidančių objektų aikštelė, sujungta tuneliais su kitomis panašiomis struktūromis arba su kitomis žemyno dalimis. Gali būti, kad ji buvo sukurta kaip didžiulis pastatas su specialiomis vidinėmis patalpomis“.

P. Polis: ,,Roraimos kalnas nėra ištirtas. Jo uolos, žinoma, buvo tiriamos alpinistų, bet ne visiškai. Teoriškai į viršūnę galima patekti kalno taku, bet tai gali užtrukti net dvi paras. Be to, kelionės metu keliautojas rizikuoja patekti į tiršto rūko debesį, todėl reikia būti ypač atsargiems.

Kalno viršūnėje yra akmeninis labirintas, į kurį įteka keletas upių. Ten dažnai dingsta žmonės. Todėl vietiniai gidai ten neina ir atkalbinėja turistus nuo pavojingo pasivaikščiojimo. Galbūt šioje vietoje yra nusileidimas į gelmes, kurios slepia Roraimos paslaptis.

Ilgą laiką mokslininkai buvo įsitikinę, kad čia negali egzistuoti urvai. Tačiau tai pasitvirtino 2000 m. Urvų sistema išsidėsčiusi ant Venesuelos kalno pusės, Canaima nacionaliniame parke“.

P. Polis įsitikinęs, kad kalnas yra dirbtinės kilmės. Vietinėse legendose pasakojama apie Roraimą – Didžiųjų Vandenų Motiną, nuostabią plynaukštę. Šis kalnas laikomas visų šiame regione iškasamų deimantų šaltiniu, tačiau indėnai nesiartina prie jo bijodami piktųjų dvasių. Charakteringa, kad plynaukštę vietiniai vadina ,,Dingusiu dievų pasauliu.“

Ar yra tam praktinis paaiškinimas? Mokslininkas P. Polis sako, kad tik po kruopščių tyrinėjimų galima bus atsakyti į daugelį klausimų apie kalno gelmes. Galima ieškoti analogijos su Marse aptiktomis milžiniškomis struktūromis. Tačiau, jo manymu, kalnas-piramidė turėjo techninę paskirtį. Dvi simetriškos ovalo formos įdubos gali būti įgaubti veidrodžiai-spinduoliai, nukreipti lygiagrečiai su Žeme.

P. Polis: ,,Be to, aš esu įsitikinęs, kad Roraimos urvai ir tuneliai susieti su pasaulinės sistemos tuneliais, besidriekiančiais po visą Pietų Amerikos žemyną“.

Ir taip, jau 2 bilijonus metų skaičiuojantis, unikalią gamtą ir gyvūniją slepiantis milžinas laikomas seniausiu kalnu visame pasaulyje, o mokslininkams vis dar nepavyko atskleisti visų jo paslapčių.

Kalno paslaptis

Manoma, kad tai seniausias kalnų darinys Žemės istorijoje. Geologai mano, kad jos formą sukūrė didžiulis žemės drebėjimas, kuris maždaug prieš du milijardus metų išjudino tektonines plokštes.

Vietinės gentys kalną vadina "tepui", o tai išvertus reiškia "dievų namai". Apie kalną sklando daugybė legendų. Pemonų ir kaponų gentys tiki, kad Roraima yra senovinio medžio, kuris kadaise supo visus šiandien pasaulyje auginamus vaisius ir daržoves, kamienas. Kai į jų žemę įsiveržė Makunaimos gentys, medis buvo nukirstas ir sukėlė didelį potvynį. Kai kurie mano, kad nenatūralios formos kalnas atsirado dėl ateivių išdaigų.