,,Londono plaktuko” mįslė

Daugelis mokslininkų teigia, kad pirmasis plaktukas atsirado akmens amžiuje, tačiau yra vienas rastas egzempliorius, kuriam net 140 000 000 metų! Atsižvelgiant į mokslo teoriją apie evoliuciją, šis plaktukas atsirado epochoje, kai Žemėje viešpatavo dinozaurai. Ir kas tuomet galėjo padaryti šį geležinį įrankį – atsakymo nėra.

1934 (kitais duomenimis 1936) metais sutuoktinių pora Ema ir Maksas Hahn‘ai netoli Londono miestelio Teksaso (JAV) valstijoje esančiose apylinkėse aptiko keistą radinį. Iš pažiūros tai buvo įprastas plaktukas – 15 cm ilgio, su medine rankena. Tačiau keista tai, kad jis buvo tiesiog įaugęs į uolą. Apie radinį buvo pranešta mokslininkams. Archeologai, atsižvelgdami į susidariusių kalnų uolienos amžių, kurioms mažiausiai šimtas milijonų metų, priėjo išvados, kad rastas plaktukas turėtų būti dar senesnis. Tačiau atlikus paskaičiavimus, paaiškėjo ne tik stulbinantis plaktuko amžius, bet svarbiausia, kad jis pagamintas iš aukštos kokybės metalo. Aukštos kokybės metalas ir dinozaurai?! Tačiau ekspertai tuo metu vieningai nusprendė, kad tai mistifikacija ir keistas artefaktas kuriam laikui buvo pamirštas.

Aistros dėl šio radinio atgimė tik praėjusio amžiaus apie 80-uosius metus, būtent tuo laikotarpiu, kai kreacionistai (žmonės, kurie atmeta evoliucijos teoriją) nupirko artefaktą ir muziejaus ekspozicijoje tvirtino, kad jam – ne mažiau kaip 100 milijonų metų. Muziejaus, kuriame buvo saugomas plaktukas, direktorius Carl Baugh teigia, kad radinys priklauso ankstyvajam kreidos laikotarpiui, todėl jo amžius taip pat turėtų siekti daug milijonų metų. Savo žodžių patvirtinimui mokslininkas teigia, kad artefaktas buvo ištirtas ekspertų iš įvairių mokslo institucijų, įskaitant ir garsiąją Battelevskoy Laboratoriją. Būtent jos mokslininkai nustatė plaktuko amžių.

Pirmiausia, medinė plaktuko rankena iš išorės suakmenėjusi, o viduje virtusi į anglį. Tai rodo jos daugiamilijoninį amžių. Antra, ekspertus iš Kolumbuso (Ohajo valstija) metalurgijos instituto nustebino plaktuko cheminė sudėtis: 96,6% geležies, 2,6% chloro ir 0,74% sieros. Jokių kitų priemaišų neaptikta. Tokio grynumo geležies nebuvo išgauta per žemės metalurgijos istoriją. Metale neaptikta jokių burbuliukų. Geležies kokybė net pagal šiuolaikinius standartus yra itin didelė ir kelia daug klausimų, nes jos sudėtyje neaptikta elementų, kurie naudojami metalurgijos pramonėje įvairių plieno rūšių gamyboje, pav., tokių kaip mangano, kobalto, nikelio, volframo, vanadžio arba molibdeno. Be to, nėra jokių kitų priemaišų, o chloro yra neįprastai didelis procentas. Ir nors žemės telkinių geležies rūdoje visada yra anglies ir kitų priemaišų, aptikto plaktuko geležyje tokių pėdsakų nėra.

Ir tai dar ne viskas. Pasirodo ,,Londono plaktukas” nerūdyja! Kai aptiktas radinys buvo parodytas mokslininkams, jį išimant-iškalant iš uolienos, plaktuko geležis vienoje vietoje buvo pažeista, tačiau per dešimtmečius nepastebėta jokių korozijos požymių. Atidžai ištyrinėjęs radinį, remdamasis kitų specialistų išvadomis, Vokietijos mokslininkas Hans-Joachim Tsilmer padarė išvadą, kad šis plaktukas pagamintas pagal nežinomą mums technologiją. Po tokio teiginio, be abejo, ši sensacija pasklido po visą pasaulį ir versijos apie šį unikalų artefaktą keliamos įvairios. Pirmiausia pagalvota apie ateivius, tačiau vargu ar protingoms būtybėms, sugebančioms naršyti kosmosą, prireiktų tokio primityvaus daikto. Kalba ėjo ir apie mūsų planetos žmones, galinčius keliauti laiku, neva plaktuką ,,pamiršo“ kažkas atkeliavęs iš ateities. Viena hipotezė teigia, kad priešistoriniais laikais į Žemę galėjo nukristi unikalios cheminės sudėties meteoritas ir ,,susijungti“ su medžio gabalu.

Šiandien ,,Londono plaktukas” saugomas Teksaso valstijos Glen Rose miestelio kreacionistų muziejuje. Daugelis mano, kad tai mistifikacija, kadangi dėl amžiaus patvirtinimo trūksta įrodymų. Be to, nėra užfiksuota tiksli atradimo vieta, todėl negalima tiksliai nustatyti, kokiame geologiniame sluoksnyje jis buvo, o tai yra pagrindinis veiksnys, lemiantis jo amžių. Bet kaip tuomet su Battelevskoy laboratorijos išvadomis? Skeptikai teigia, kad šiandien laboratorija neigia apie plaktuko tyrinėjimą, neva jo savininkas yra tas pats muziejaus direktorius Carl Baugh, kuris nepageidauja duoti daiktą papildomiems tyrimams ar apžiūrai. Vienas iš tokių, netikinčių sensacija dėl artefakto amžiaus, geologas Glen Kuban 1997 m. parašė straipsnį, pavadinimu ,,Londono plaktukas. Numatomas netinkamas artefaktas”. Jame, be kita ko, Kuban pažymėjo, kad uolienoje, kurioje buvo rastas paslaptingas plaktukas, gali būti medžiagos, kurioms daugiau nei 100 milijonų metų, tačiau tai nereiškia, kad akmuo apie plaktuką susiformavo taip seniai. Yra žinoma, kad kai kurios nuosėdinės uolienos susiformavo apie artektus, datuojamus XX a.

Savo ruožtu, artefakto savininkas teigia, kad ,,suakmenėjusios uolienos dalies sudėtyje, kurioje glūdėjo plaktukas, yra mažų detalių, kurios rodo, kad jos nebuvo perdirbtos ir yra natūralaus formavimosi dalimi“. Tai rodo, kad suakmenėjimas ir plaktukas atsirado vienu periodu. Tai rodo ir tai, kad suakmenėjimas nebuvo įspraustas į medžiagą, kuri suformavo uolieną aplink plaktuką vėliau.

1990-ųjų pabaigoje artefakto savininkas sutiko, kad būtų atlikta medinės rankenos likučio radioaktyvi analizė. Buvo tikima, kad jos amžius yra milijonai metų. Tačiau, laboratoriniai tyrimai parodė, kad jai ne daugiau kaip 700 metų.

Glen Kuban mano, kad plaktukas, apie kurį sklando įvairios nežemiškos teorijos, yra greičiausiai XIX amžiaus kalnakasio paliktas įrankis, kurio patekimą į akmenį jis paaiškina paprastai, nes kai kurie mineralai ištirpsta ir sukietėja vėl. Jei objektas pateko į uolienos plyšį, jis galėjo tiesiog ,,įaugti“ į jį. Taigi, lieka neaišku, ar plaktukas priklausė pirmiesiems Amerikos kalnakasiams ir išgyveno pagreitintą fosilizaciją, ar tai dar vienas įrodymas, kad senovėje mūsų planetoje gyveno pažangi civilizacija.