„Londono plaktuko" mįslė

Kaip teigia dauguma mokslininkų, pasaulyje pirmasis plaktukas buvo išrastas dar akmens amžiuje. tačiau yra egzempliorius, kurio amžius - sunku tuo net patikėti - 140 milijonų metų! 1934-ais metais aptiktas "Londono plaktukas", remiantis evoliucijos teorija, buvo pagamintas dar dinozaurų epochoje. Tačiau kas buvo šio geležinio instrumento autorius? Specialistai į šį klausymą kol kas negali atsakyti.

Atsitiktinis radinys

Vieną gražią 1934-ųjų metų dieną Londono (Teksaso valstija, JAV) gyventojai Chanai nusprendė surengti gamtoje nedidelį pikniką. Po sočių užkandžių sutuoktiniai nusprendė pasivaikščioti šalia uolų, kurios supo miestelį. Tai buvo niekuo neišsiskiriantis ramus pasivaikščiojimas, kol misis Ema Chan koja neužkliudė uolienos gabaliuką. Kažkokia detalė patraukė moters dėmesį, todėl ji pasilenkė ir pakėlė gana sunkų akmenį. Tai buvo plaktukas.

Jo išvaizda nebuvo kuo nors ypatinga, gal tik galvutės dydis gana nemažas - apie 15 cm ilgio. Plaktukas turėjo medinę rankeną. Tačiau buvo keistas vienas dalykas: plaktukas buvo tiesiog įaugęs į kalkakmenį. Vienu žodžiu, sutuoktiniai nusprendė nudaužyti akmenį ir radinį parodyti mokslininkams.

Ekspertai, apžiūrėję radinį, padarė vieningą išvadą - mistifikacija. Apie keistąjį artefaktą kuriam laikui buvo užmiršta.

Apie radinį vėl buvo prisiminta praėjusio amžiaus 9-ame dešimtmetyje, kai plaktuką nusipirko kreacionistai - žmonės, neigiantys evoliucijos teoriją, - ir ėmė jį eksponuoti muziejuje, teigdami, kad radinio amžius yra ne mažiau 100 milijonų metų.

Kaip kategoriškai pareiškė daktaras K.E. Bafas, Iškastinių senienų muziejaus, kuriame kurį laiką buvo saugomas šis keistas instrumentas, direktorius, plaktukas buvo sukurtas ankstyvajame kreidos periode, o tai reiškia, kad jo amžius yra milijonai metų.

Norėdamas pagrįsti savo teiginį, muziejaus direktorius papasakojo, kad artefaktą tyrė įvairių mokslo šakų specialistai, tarp jų ir garsiosios Batlo (JAV) laboratorijos mokslininkai. Ir būtent šie mokslininkai nustatė radinio amžių.

Medinė rankena, ant kurios uždėta plaktuko galvutė, išorėje jau suakmenėjo, o viduje iš viso pavirto anglimi. Tai reiškia, kad jos amžius tikrai yra ne vienas milijonas metų. Kolambuso (Ohajo valstija) Metalurgijos instituto specialistai ištyrė paties plaktuko cheminę sudėtį: 96,6 % geležies, 2,6 % chloro ir 0,74 % sieros. Jokių kitų priemaišų nebuvo aptikta. Tokios švarios geležies nėra pavykę išgauti per visą metalurgijos istoriją.

Metale nebuvo aptikta nė vieno burbuliuko. Netgi su šiuolaikine technologija išgauti tokios aukštos kokybės geležį yra nepaprastai sunku. Taip pat kyla daug klausimų dėl to, kad lydinyje nėra metalų, kurie naudojami metalurgijos pramonėje, lydant įvairių rūšių plieną, pavyzdžiui, mangano, kobalto, nikelio, volframo, vanadžio ar molibdeno.

Aptiktame plaktuke taip pat nėra pašalinių priemaišų, o chloro kiekis lydinyje yra neįprastai didelis. Keista ir tai, kad geležyje neaptikta jokių anglies pėdsakų, nes iškasamoje geležies rūdoje visada būna anglies ir kitų medžiagų priemaišų.

Ir dar vienas sensacingas pranešimas: „Londono plaktukas" nerūdija! Kai 1934-ais metais nuo plaktuko buvo nudaužomas kalkakmenis, vienoje vietoje metalas buvo gana stipriai įbrėžtas. Tačiau per dešimtmečius pažeidimo vietoje neatsirado jokių korozijos požymių. Daktaras Hansas Joachimas Cilmeris iš Vokietijos, kuris detaliai tyrė keistąjį plaktuką, pareiškė: „Šis plaktukas pagamintas, naudojant mums nežinomą technologiją".

Versijos ir spėlionės

Savaime suprantama, jog po tokio pareiškimo žinia apie stebuklingą radinį apskriejo visą pasaulį. Dėl keistojo instrumento kilmės iš karto prasidėjo karšti ginčai. Vieni manė, kad plaktuką pametė ateiviai iš kosmoso, kurie remontavo savo skraidantį kosminį laivą. (Tik labai keista, kad nežemiškosios civilizacijos atstovai, turėdami tokią išvystytą technologiją, naudojosi visiškai primityviu plaktuku). Pataisę savo kosminį laivą, ateiviai, atseit, pametė instrumentą ir apie jį užmiršo.

Pagal kitą versiją, plaktuką pagamino Žemės gyventojai, kurie moka keliauti laike. Žmonės iš ateities rengė dinozaurų medžiokles. Gali būti, kad vienas toks safario dalyvis ir pametė savo plaktuką.

Dar viena keista hipotezė bando aiškinti, kad priešistoriniais laikais unikalios cheminės sudėties meteoritas nukrito ant Žemės ir susiliejo su medžio gabalu.

Šiandien „Londono plaktukas" yra Pasaulio sukūrimo liudijimų muziejuje Glen Rouze (Teksasas, JAV). Labai daug mokslininkų artefaktą laiko paprasčiausia mistifikacija. Šie mokslininkai teigia, kad nėra jokių įrodymų, jog keistojo plaktuko amžius yra keletas milijonų metų. Kai Maksas ir Ema Chanai aptiko plaktuką, jie neužfiksavo tikslios vietos, kurioje jis buvo rastas. Dėl šios priežasties neįmanoma tiksliai nustatyti, kuriame geologiniame sluoksnyje buvo plaktukas, o tai yra vienas iš pagrindinių faktorių, siekiant nustatyti jo amžių. Kai kas netgi mano, kad plaktukas niekada nebuvo žemėse, o buvo aptiktas ant uolienos paviršiaus.

O kaip tuomet Batlo laboratorijos išvada? Tačiau su šiuo tyrimu istorija yra labiau nei neaiški.

Batlo laboratorijos atstovai pareiškė, kad joje dirbantys mokslininkai plaktuko nėra niekada matę akyse. Plaktuko savininkas, nors ir atkakliai prašomas, neduoda jo tyrimams, todėl teiginys apie plaktuko lydinio sudėtį ir nerūdijimą yra tik savininko žodžiai. Beje, pačios plaktuko radimo aplinkybės ir vieta keičiasi, priklausomai nuo savininko nuotaikos.

Geologas Glenas Kubenas neslepia savo skeptiško požiūrio į plaktuką. Jis dar 1997-ais metais parašė straipsnį „Londono plaktukas: tariamas netikras artefaktas". Šiame straipsnyje autorius nurodė, kad akmenyje gali būti medžiagų, kurioms daugiau nei 100 milijonų metų, tačiau tai nereiškia, kad uoliena aplink plaktuką susidarė taip seniai. Kai kurie smiltainiai yra susiformavę apie artefaktus, kurie, kaip žinoma, pagaminti net XX amžiuje.

Artefakto savininkas savo ruožtu teigia, kad suakmenėjimuose uolienoje, kurioje yra plaktukas, „yra smulkių detalių, rodančių, kad jos nebuvo pakartotinai perdirbtos, o yra originalaus darinio dalimi". Tai leidžia teigti, kad suakmenėjimai ir plaktukas atsirado vienu metu, suakmenėjimai nebuvo įterpti į medžiagą, kuri vėliau aplink plaktuką suformavo akmenį.

Tašką šiuose ginčuose padėjo vienas tyrimas. XX amžiaus pabaigoje plaktuko savininkas sutiko, kad būtų atlikti medinės rankenos radioaktyvioji analizė. Buvo manoma, kad jos amžius skaičiuojamas milijonais metų. Tačiau laboratoriniai tyrimai parodė, kad rankena pagaminta „vėliausiai prieš 700 metų, tačiau gali būti ir dabar". Plaktuko savininkas pareiškė, kad ši išvada atsirado dėl tyrimo metu padarytų klaidų.

Glenas Kubenas mano, kad plaktukas, apie kurio kilmę kuriamos įvairiausios nežemiškosios teorijos, yra paprasčiausiais XIX amžiaus kalnakasio plaktukas. Tai, kad plaktukas aptiktas akmenyje, gali būti paaiškinta labai paprastai: kai kurios medžiagos lengvai ištirpsta ir po to vėl sukietėja. Jeigu daiktas buvo įkištas į uolienos ertmę ir pamirštas, jis galėjo paprasčiausiai „įsilydyti" į uolieną.

Ar šis plaktukas priklausė pirmiesiems kalnakasiams Amerikoje ir, būdamas vos kelių šimtų metų amžiaus, paprasčiausiai greitai suakmenėjo? O gal šis unikalus radinys yra liudijimas, kad labai tolimoje senovėje mūsų planetoje egzistavo aukšto išsivystymo lygio civilizacija? Kol nėra tikslių įrodymų, lieka tik spėlioti.

Žurnalas "Mįslės ir faktai" №04 2017