Paslaptinga Frenko Olsono, kuris iššoko iš trylikto aukšto po proto kontrolės eksperimentų, mirtis

Šio žmogaus mirtis yra vienas iš paslaptingiausių ir tamsiausių konspirologinių atvejų JAV istorijoje. Dėl to, kas su juo nutiko, iki šiol aktyviai ginčijasi ir istorikai, ir sąmokslo teorijų šalininkai.

1953 metų lapkričio 28 dieną, maždaug 2 valandą nakties, reti praeiviai, vaikštinėję 7 Aveniu gatvėje Manhetene, Niujorke, buvo šokiruoti, pamatę kažkur iš viršaus krentantį žmogaus kūną, kuris su trenksmu atsitrenkė į šaligatvį.

Laimei, krentantis žmogus neužkabino nieko iš praeivių. Žmonės apsupo kraujais paplūdusį kūną, kuris dar tam tikrą laiką buvo gyvas, puolė skambinti policijai ir ėmė aptarinėti, kas galėjo nutikti ir iš kurio aukšto nukrito tas nelaimėlis. Netrukus policija išsiaiškino, kad tas žmogus iškrito iš “Statler” viešbučio 1018 numerio tryliktame aukšte. Išvakarėse numeryje apsistojo du vyrai - 43 metų Frenkas Olsonas ir Robertas Lešbrukas. Kai policija įsiveržė į numerį, pamatė Lešbruką, susigūžusį tualete ant unitazo. Jis papasakojo, kad užsimanė į tualetą, bet nespėjo atsisėsti, kai netikėtai jo draugas Olsonas pašoko nuo lovos, perbėgo kambarį ir iššoko tiesiai pro langą.

Lešbrukas tvirtino, kad nesupranta, kodėl draugas galėjo taip pasielgti. Viešbučio kambaryje nerasta nieko, kas rodytų smurtinę mirties priežastį, todėl netrukus policija konstatavo savižudybę.

Tačiau vienas iš tyrėjų, įsigilinęs į Olsono biografiją, išsiaiškino, kad tas yra bakterijų specialistas ir jau daug metų bendradarbiavo su kariškiais, kurdamas bakteriologinį ginklą.

6-ajame dešimtmetyje Frenkas Olsonas buvo vienas iš pagrindinių mokslininkų, dirbusių specialiųjų operacijų skyriuje Fort Detriko karinėje bazėje Frederiko mieste, Merilendo valstijoje. Viena iš svarbiausių jo pareigų buvo psichoaktyvių preparatų naudojimo JAV armijos biologinio karo laboratorijose tyrimas.

Nuo 1952 metų jis dalyvavo “Artišoko projekte”. Tai buvo CŽV operacija, tyrinėjusi tardymo metodus ir proto kontroliavimą, taip pat galimybes ką nors prievarta priversti nužudyti reikalingą žmogų.

“Įtikinėjimas” buvo atliekamas, naudojant hipnozę, psichoaktyvius, sąmonę keičiančius narkotikus, pvz. LSD. Šis projektas buvo pirmtakas vėlesnės karinės proto kontrolės operacijos, žinomos pavadinimu MK Ultra.

Remiantis šia informacija, keista ir netikėta Olsono savižudybė atrodė labai įtartinai. Kilo teisėtų įtarimų, ar tai buvo paprasta savižudybė.

Tyrimas išsiaiškino, kad prieš mirtį Olsonas važiavo pailsėti į medžioklės namelį prie Dipk Kryko ežero, bet grįžo iš ten neįprastai paniuręs ir rūstus. Tarsi ten būtų nutikę kažkas blogo. Apie tai papasakojo Olsono artimieji, o kai juos ėmė klausinėti smulkiau, paaiškėjo kraupios detalės.

Pasirodo, Olsonas pasakojo, kad jį ir dar devynis mokslininkus, dalyvavusius “Artišoko projekte”, specialiai iškvietė į tą nuošalų namelį. Niekas nežinojo, kodėl buvo iškviestas ir ką jiems ten pasakys. Juos pasitiko keli žmonės iš CŽV, tarp jų buvo ir CŽV Techninės tarnybos skyriaus vadovas Sidnis Gotlybas - vyriausiasis CŽV specialistas nuodų ir narkotinių medžiagų klausimais, taip pat vienas iš atsakingų už MK Ultra sukūrimą.

Ten buvo ir daktaras Robertas Lešbrukas, tas pats, kuris apsistojo su Olsenu viešbučio numeryje. Jis buvo Gotlybo pagalbininkas. Toliau Gotlybas ir Lešbrukas įkalbėjo mokslininkus išgerti gėrimų, į kuriuos, kaip įtarė Olsonas, buvo įmaišyta kažkokių narkotinių medžiagų. Olsonas manė, kad jam ir kitiems buvo įmaišyta kažkas panašaus į LSD ar kitokia psichoaktyvi medžiaga.

Frenko Olsono sūnus Nilsas Olsonas vėliau taip pasakojo apie tai:

“Mano tėvas buvo mokslininkas tyrėjas, kuris dalyvavo bakteriologiniame kare ir buvo susijęs su padaliniu SO, kuris užsiiminėjo specialiosiomis operacijomis. Tai buvo pats superslapčiausias tyrimas, kuris buvo atliekamas Fort Detrike, kai kurie iš šių tyrimų buvo atliekami kartu su CŽV.

Po šio susitikimo mano tėvas buvo gilioje depresijoje. Jis jautė, kad padarė kažką siaubingo. Ir jis pasakė mano mamai, kad padarė kažką ne taip, bet negalėjo pasakyti konkrečiau, bijodamas pažeisti saugumo protokolą”.

Frenkas Olsonas su žmona ir vaikais

Toliau Frenko Olseno elgesys darėsi vis labiau nestabilus. Jis vis dėlto papasakojo žmonai apie mokslininkų susitikimą ir apie tai, kaip juos privertė išgerti narkotinių medžiagų. Paskui Olsonas bandė paskambinti kažkam iš pažįstamų ar draugų, vis labiau nervinosi ir kartojo frazes “Aš padariau siaubingą klaidą!” ir “Jie bijo, kad aš galiu suteikti jums skausmo! .

Tada Olsonas visai savaitei išvažiavo iš namų, kad, anot jo, “gautų prichologinės pagalbos”. O paskui pareiškė, kad jam reikia skubiai važiuoti į Niujorką. Jis kalbėjo ir kitokias keistenybes, pavyzdžiui, kad girdi “balsus tamsoje”. Apsigyvenęs viešbutyje ėmė elgtis ypač paranojiškai, išmetė savo pinigus ir dokumentus.

Toliau paaiškėjo, kad iškritęs pro langą Olsenas ne tik tam tikrą laiką dar buvo gyvas, bet ir sąmoningas, ir net bandė kažką pasakyti. Apie tai pareiškė viešbučio vadybininkas Armondas Pastorė, kuris išlėkė į gatvę, kai išgirdo susijaudinusius praeivių balsus.

“Pamačiau Frenką Olseną, gulintį plačiai atvertomis akimis, žiūrintį tiesiai į mane ir bandantį man kažką pasakyti. Jis tikrai bandė kalbėti, bet nieko neišėjo, girdėjosi tik kažkoks burbėjimas. Jo būklė buvo baisi. Ir aš atsitraukiau, nes norėjau sužinoti, iš kur jis nukrito. Pažvelgiau į pastato viršų ir pamačiau lengvai judant lango užuolaidą. Ir kai susikoncentravau į tai, pamačiau, kad lango užuolaida juda dėl oro srovės iš atviro lango”.

Po to, kai Olsonas iššoko pro langą, jo kambario kaimynas Robertas Lešbrukas net nebandė iškviesti greitąją pagalbą ar paskambint: į policiją. Tačiau jis padarė kai ką kitą. Jis kažkam paskambino kažkam, kitam ir pasakė jam “Na, štai jis ir išėjo”. O kitame laido gale atsakė “Na, tai labai blogai”, paskui abu pašnekovai padėjo ragelį.

Šį pokalbį visai atsitiktinai nugirdo tas pats vadybininkas Armondas Pastorė, nes Lešbrukas paskambino kaip tik tuo metu, kai Pastorė grįžo į viešbutį iš gatvės. Tais metais, norint paskambinti iš viešbučio numerio į miesto telefoną, pirmiausia reikėjo surinkti viešbučio operatoriaus numerį, paskui pasakyti jam, su kokiu numeriu sujungti. O kol jūs kalbate, operatorius galėjo girdėti pokalbį. Taip Pastorė gavo užklausą iš Olsono ir Lešbruko numerio ir kaip operatorius sujungė jį su adresatu, o paskui girdėjo visą pokalbį.

“Nereikia būti genijumi, kad suprastum, kad čia buvo kažkas ne taip. Čia kaip “Hamlete”, žinote, “Kažkas supuvę Danijos karalystėje”. Tą naktį supratau, kad mūsų viešbutyje nutiko kažkas šlykštaus”, - pasakojo Pastorė.

Frenkas Olsonas su žmona ir vaikais

Kitą mįslė buvo tai, kaip būtent Olsonas iššoko pro langą. Vadybininkas matė tik vėjo plaikstomą užuolaidą, bet neįžiūrėjo, ar langas buvo tikrai atidarytas ar smarkiai išdaužtas; Lešbrukas sakė, kad Olsonas išdaužė langą savo kūnu, o ne atidarė ji.

Per pirminę apžiūrą ant Olsono kūno rasta daug įpjovimų, lyg nuo stiklo šukių ar aštraus peilio, taip pat aptikta žaizda galvoje nuo smūgio buku daiktu. Bet kai Olsono šeima užsakė pakartotinį skrodimą, jau “nebebuvo rasta” jokių pjautinių ar muštinių žaizdų.

Pastorė dar papasakojo, kad jie niekada nebuvo girdėjęs, kad savižudis iššoktų per langą, ne atidarydamas jį, o išdauždamas stiklą savo kūnu. Juo labiau niekas nešoka pro langą, kurio užuolaidos užtrauktos, kaip buvo Olsono ir Lešbruko numeryje.

Visa tai atrodė labai įtartina, todėl Olsono šeima į savižudybės versiją žiūrėjo su dideliu skepticizmu. Jie iškėlė versiją, kad CŽV sąmoningai “pašalino” Frenką Olsoną, nes dėl savo darbo ir eksperimentų jis sužinojo gerokai daugiau, negu derėjo žinoti.

1975 metais CŽV netikėtai pripažino, kad Frenkas Olsonas iš tiesų buvo vienas iš tų, su kuriais buvo testuojamas narkotinių priemonių poveikis. O paskui išmokėjo Olsono šeimai 750 tūkstančių dolerių “draudimą”. Tačiau jokių įvykio smulkmenų Freno Olsono artimieji taip ir nesužinojo.

Buvo iškelta daug teorijų, kas nutiko Frenkui Olsonui. Vieni mano, kad jį išstūmė pro langą, kiti - kad jis buvo kažkaip užprogramuotas savižudybei, kai dalyvavo proto kontrolės eksperimentuose. Treti mano, kad jis paprasčiausiai nusižudė, kaip buvo nurodyta oficialioje ataskaitoje.

Niekas iš tikrųjų nežino, kas ten nutiko, tik Robertas Lešbrukas, o jis tvirtina, kad tuo momentu buvo tualete. Olsono šeima iki šiol vengia kalbėti apie proto kontrolę ir mano, kad Frenką tiesiog nužudė, nes jis žinojo apie slaptą vyriausybę.

Olsono sūnus kalbėjo taip:

“Frenko Olsono mirtis 1953 metų lapkričio 28 dieną - tai nužudymas, o ne savižudybė. Tai ne eksperimento su LSD narkotikais istorija, kaip buvo kalbama 1975 metais. Tai biologinio karo istorija. Frenkas Olsonas mirė ne todėl, kad buvo eksperimentine jūros kiaulyte. Jis mirė dėl nuogąstavimų, kad paskelbs informaciją apie ypač slaptą CŽV tardymų programą šeštajame dešimtmetyje, taip pat informaciją, kad Jungtinės Amerikos Valstijos naudojo biologinį ginklą kare su Korėja.”