Diskredituojant NSO fenomeną dalyvauja specialiosios tarnybos

JAV specialiosios tarnybos atliko didžiulį darbą diskredituodamos NSO fenomeną ir iškreipdamos žiniasklaidai pateikiamą informaciją.

E. Kondonas

Skeptikai, kurie dažnai remiasi paskelbta oficialia Kondono komiteto (Condon committee) (internete tikrai galima rasti informacijos apie jį) ataskaita, net neįtaria, kad kartu su garsiuoju branduolinės energetikos mokslininku daktaru E. Kondonu šiame komitete buvo atominės bombos kūrėjas R. Oppenheimeris, astrofizikas D. Menzelis, magnetizmo ir jonosferos specialistas L. Berkneris, astronomas A. Heinekas (vėliau tapęs garsiu ufologu) ir keli CŽV darbuotojai. 

Komiteto iš vyriausybės gautos instrukcijos susiveda į garsiąją E. Kondono frazę, kai dar prieš komitetui pradedant darbą jis pareiškė, kad NSO fenomenas yra gryna haliucinacija. 

Tačiau dar 1956 metais spaudos konferencijoje JAV prezidentas Haris Trumanas pasakė: 

„Skraidančių lėkščių tėvynė nėra nei JAV, nei jokia kita Žemės valstybė, ir jos nėra nei Amerikos, nei Rusijos slaptieji ginklai“. 

Dar daugiau atskleidžia minėto komiteto sekretoriaus R. Lovo slaptas memorandumas, kuriame rašoma: „Mūsų tyrimai turi padėti surinkti įrodymų, kuriais būtų galima įspūdingai paaiškinti NSO stebėjimų nerealumą. 

Įrodymai turi būti pateikiami taip, kad visuomenei tai atrodytų kaip objektyvus tyrimas, o mokslininkams - kaip skeptikų grupės, kuri sąžiningai siekia būti objektyvi, bet neturi realios vilties rasti galutinių įrodymų, išvados“. 

Visa tai paskatino daugybę tikrai sąžiningų mokslininkų, įskaitant jau minėtą A. Heineką, pasitraukti iš projekto ir įkurti savo NSO tyrimų institutą. Taigi XX a. septinto dešimtmečio pabaigoje mokslininkai pasidalijo į dvi grupes, iš kurių viena nelaikė problemos išspręsta, o kita, sąžiningai dirbdama už valdžios pinigus ir griežtai vykdydama „nurodymus iš viršaus“, visais būdais stengėsi šią problemą išspręsti. Pasak L. Zamoiskio, A. Heineko, V. Ažaži ir daugelio kitų žinomų mokslininkų, už antrosios mokslininkų grupės nugaros aiškiai buvo matomas „valdžios jėgų šešėlis“. 

Kondono komitetas

Labai aiškią išvadą apie Kondono oficialias ataskaitas daro ir amerikiečių tyrinėtojas T. Šoukrosas, kuris pažymi: „NSO tyrinėtojai jau seniai daro prielaidą, kad jo ataskaita geriausiu atveju yra šališko tyrimo rezultatas, o blogiausiu -dezinformacija, sukurta kontroliuojant CVŽ. Reikia pasakyti, kad tokia kritika yra pagrįsta. Kondonas atleido du komiteto narius, kurie buvo ištikimi NSO egzistavimo idėjai ir nežemiškų būtybių hipotezei. 

D. Randalsas ir P. Hou taip pat atkreipia dėmesį į šališką Kondono požiūrį, nurodydami, kad pastarasis primygtinai siūlė mokiniams mažinti įvertinimus, jei jie savo rašiniuose užsimins apie NSO. Jis taip pat siūlė imtis represinių priemonių prieš knygų apie NSO autorius. Tuo tarpu 1969 m. Amerikos aeronautikos ir astronautikos instituto mokslininkai suabejojo Kondono komiteto išvadomis. Amerikos mokslų akademija (AAAS) taip pat išreiškė nepritarimą projektui. 

Du kiti mokslininkai, K. Saganas ir T. Peidžas, išleido knygą „NSO: moksliniai debatai“, į kurią įtraukė visus daugybę NSO stebėjimų, kurie nebuvo įtraukti į oficialią Kondono „ataskaitą“. Be to, trylika žymiausių JAV mokslininkų pasirašė deklaraciją, kurioje JAV vyriausybė raginama išsaugoti NSO archyvus ir perduoti juos kompetentingam moksliniam institutui, kad kvalifikuoti mokslininkai galėtų atlikti atvirus tyrimus. Tačiau į šį pageidavimą visiškai nebuvo atsižvelgta. 

Taigi, pagrįstai galima daryti išvadą, kad visi pareiškimai apie realaus NSO reiškinio nebuvimą padaryti arba labai nekompetentingų šioje srityje, arba tų nesąžiningų mokslininkų, kurie „pagal užsakymus iš viršaus“ sąmoningai klaidina visuomenę. 

Tuo tarpu SSRS, nepaisant to, kad oficialūs asmenys visiškai neigė NSO fenomeną, jėgos struktūros vykdė aktyvius tyrimus šioje srityje. Pavyzdžiui, Gynybos ministerijos NSO tyrimų programa iš pradžių sąlyginai vadinosi „Tinklas MO“, vėliau projektas buvo pavadintas „Galaktika MO“, o galiausiai projektas buvo pavadintas „Horizontu“, jam buvo suteiktas aukščiausias slaptumo laipsnis. 

O kariniame dalinyje Nr. 73790 iki 1991 metų buvo dirbama pagal NSO tyrimų programą „Siūlas-3“, kuri vadinosi „Netradicinių variklių veikimo procesų ir jų sąveikos su aplinka eksperimentinių ir teorinių tyrimų koncepcija ir numatomų rezultatų prognozė“. 

Iki šiol nežinome, kodėl kai kurie Amerikos prezidentai, pažadėję išslaptinti medžiagą apie NSO, atėję į valdžią visiškai pamiršta savo pažadus, o kiti, pavyzdžiui, Džonas Kenedis, yra nužudomi planuotos kalbos apie NSO demaskavimą išvakarėse. Tuo tarpu dabar žinome visus įrodymus apie Dž. Kenedžio 1960 metais padarytą pareiškimą: „Aš įsitikinau, kad skraidančios lėkštės iš tikrųjų yra kosminiai laivai iš kitų pasaulių“. 

Paaiškinimai apie informacijos apie NSO įslaptinimo netikslin-gumą ir neįmanomumą „sensacingos“ Vakarų spaudos sąlygomis taip pat atrodo gana kvailai. Pavyzdžiui, kai Vašingtoną pasiekė gandai apie Rosvelio įvykius, į juos įsitraukė CŽV Liudytojų buvo prašoma pasirašyti konfidencialumo priesaiką, o nepaklusniausi buvo bauginami, mušami arba dingo be žinios. 

Vykdant projektą „Mėlynoji knyga“ buvo dedamos didžiulės pastangos diskredituoti NSO problemą, siekiant nuraminti visuomenę