„Mano tėvas nužudė NSO liudininkus Rosvelyje“

NSO tyrinėtojas Antonis Bragalija garsėja kruopščiais tyrimais ir paieškomis. Jam pavyko pritraukti daugybę įvairių su NSO susijusių epizodų liudininkų. Tačiau dauguma jų yra įvykių, tiesiogiai susijusių su Rosvelyje įvykusia NSO katastrofa, liudininkai. 

Antrojo pasaulinio karo karininko iš liūdnai pagarsėjusio 303-iojo bombonešių padalinio „Pragaro angelai“ dukra teigia, kad jos tėvas vėliau buvo susijęs su žvalgyba ir Raitu Fildu. 

Būtent ten jam buvo pavesta įbauginti ir nutildyti liudininkus bei surinkti visas 1947 m. liepos pradžioje netoli Rosvelio, Naujosios Meksikos valstijoje, nukritusio nežemiškos kilmės laivo nuolaužas. Dėl jo smurtinių veiksmų kai kurie liudininkai galėjo net žūti. 

„Mano tėvas nužudė NSO liudininkus Rosvelyje"

Mišelė Pen (santuokinė pavardė neskelbiama) iš Greit Fukso, Montana, papasakojo tyrėjui, kad jos tėvas buvo Hanteris Glenas Penas. Penas (kad būtų išvengta painiavos jis naudojo ir antrąjį savo vardą Glenas) buvo antrasis leitenantas ir bombų mėtytojas garsiajame lėktuve „B-17 Flying Fortress“, kuris Antrojo pasaulinio karo metais vykdė pirmuosius skrydžius Europoje vykstančiuose mūšiuose. 

Būdamas „Pragaro angelu“, Penas (miręs 1993 m. ) priklausė ypatingai grupei. Istorikas Garis Monkuras, kurio tėvas taip pat buvo „Pragaro angelas“, pažymi, kad šioms misijoms buvo atrenkami tik „kieti vyrukai“. 

Jais buvo galima pasikliauti atliekant pavojingiausias užduotis. Jų gretose buvo drąsių nevykėlių ir bebaimių piktavalių. Tokių kaip leitenantas Hanteris Penas. 

Penas (tarnybos numeris 443724) trumpai skraidė Europoje, kai ten vyko mūšiai, o grįžęs ėmėsi kitų pareigų 303-iajame pulke. Patvirtinta, kad jo tarnybos metai apima 1942 m., kai jis dalyvavo, kaip istorikai vadina, „pirmosiose pavojingose 30-yje misijų“, kurias atliko „Pragaro angelų“ bombonešiai. Iš viso nuo 1942 iki 1945 m. buvo atliktos 364 misijos. 

Mišelė tyrėjui pasakojo, kad jo tarnybos duomenys yra neišsamūs ir trūksta svarbiausių dokumentų. Iš tiesų atrodo, kad Peno kariniai dokumentai sudegė per didžiulį gaisrą 1973 m., kai jie buvo saugomi Nacionaliniame personalo įskaitos centre Sent Luise. 

Žinoma Hanterio tarnyba buvo atrinkta, atlikus nuodugnius tyrimus internete ir istorinių karinių dalinių interneto svetainėse. Be to, Mišelė teigia, kad po karo jis „kažkokiu būdu“ buvo susijęs su Raitu Fildu (Raitu Patersonu) ir kad jis taip pat dirbo žvalgyboje.

Mirtinai išgąsdintas

Vėliau Hanteris Penas nerimavo, kad jo misija nutildyti žmones galėjo baigtis pastarųjų mirtimi. Jis bandė užčiaupti burną tiems, kurie matė tai, ko neturėjo matyti. Jis bandė jėga išgauti bet kokius daiktinius avarijos įrodymus, įskaitant neįprasto lydinio ar metalo su atminties efektu gabalėlius, kuriuos saugojo miestiečiai ar rančų gyventojai. 

Mišelė pasakė, kad jos tėvas buvo tipiškas smurtautojas ir girtuoklis. Jis buvo reiklus ir fiziškai stiprus. 

Tačiau jis buvo ir labai protingas vyras. Tikriausiai, protingas iki beprotybės. Praėjus kiek laiko po to, kai paliko tarnybą, Hanteris neteko vienos rankos per „incidentą su šaunamuoju ginklu“. Užuot pasirinkęs rankos protezą, Hanteris pasirinko bauginančiai atrodančią ranką su kabliu. 

Mišelė nežinojo, ar tėvas šią savo gyvenimo istorijos dalį jai pasakojo norėdamas įbauginti ją, kad visą gyvenimą jaustų pagarbą ir paklusnumą, ar norėdamas nusimesti šį įvykį nuo pečių, ar ir viena, ir kita. Šeštojo dešimtmečio pradžioje ji išgirdo savo motiną Evą ir tėvą kalbantis apie įvykį tarnybos metu, dėl kurio jis gailėjosi. Kalba ėjo apie tai, kad jis žinojo apie nelaimingą atsitikimą ir jo vaidmenį jį slepiant. Šis nugirstas pokalbis apie avariją įvyko likus keliems dešimtmečiams iki visuomenės susidomėjimo Rosveliu atgimimo, knygų išleidimo ir pan. 

Hanteris pats pasakojo Mišelei, kad jis priklausė grupei, kuriai buvo skiriamos užduotys su bylų pavadinimais. Viena iš jų buvo Rosvelio byla, o jo tikslas - surinkti nuolaužas ir nutylėti apie kosminio laivo ir jo keleivių iš kito pasaulio katastrofą. 

Jis jai pasakė, kad jam nepaklususiems žmonėms teko susidurti su jo bauginimais naudojant ginklus. Hanteris buvo apsėstas ginklų, o jo mėgstamiausias ginklas buvo aštrus ginklas, kuriuo galima mosuoti, pavyzdžiui, ledo kirtiklis (dėl to jis pelnė pravardę „Ledo žmogus“). 
Jis maniakiškai mosavo kirtikliu į tuos, kurie metė jam iššūkį. Tuomet jie darydavo viską, ko jis paprašydavo. 

Tuo kirtikliu jis atidarinėjo statinius ir konteinerius, kol besipriešinantys žmonės galiausiai atiduodavo nuolaužas ir prisiekdavo, kad niekada niekam nieko nesakys. 

Kiek vėliau Hanteris apraudos praeitį. Jis apgailestavo dėl to, ką padarė. Pasak Mišelės, jiems buvo leista naudoti bet kokias būtinas priemones, ir jie tai darė. Jie norėjo nervinių sukrėtimų ir savižudybių. Net užkietėjęs Hanteris negalėjo suvaldyti savo emocijų, kai kalbėjo apie savo užduotį Rosvelyje. 

Jis jai pasakojo, kad galbūt net žudė žmones. Sakė, kad savo veiksmais su kirtikliu galėjo privesti žmones prie mirties nuo „širdies smūgio“. Ekstremalus stresas, ypač staigus, jautriems žmonėms gali sukelti širdies priepuolį. 

Štai kodėl niekada nereikėtų gąsdinti žmogaus, turinčio nesveiką širdį. Tai gali lemti jo mirtį. Pabaigą, kurios dabar baiminosi Hanteris Penas, jis sukėlė tiems, kurie Rosvelyje nenorėjo daryti to, kas jiems buvo liepta. 

Kodėl Hanteris? 

Tokiuose kariniuose daliniuose, kaip jo, buvo pasitikima tokiais karininkais kaip Hanteris. Jis buvo uolus ir ištikimas. Jis vykdė įsakymus. Jis buvo vaikinu, kuris neuždavinėjo klausimų, gerbė autoritetą ir valdžią. Jis buvo psichologiškai tvirtas ir bebaimis. Jis buvo impozantiškas ir nieko nebijojo. 

Jį taip pat buvo sunku apkaltinti tuo, kad jis trukdė kitiems žmonėms ir stengėsi surinkti avarijos liekanas. Jis neturėjo jokių ryšių su Rosvelio baze ir anksčiau nebuvo niekaip susijęs su miestelio gyventojais. Vadovybė nenorėjo paskirti ko nors, ką gyventojai galėtų atpažinti. 

Prasminga, kad misijoje, kuria buvo siekiama nuslopinti kilusį triukšmą ir ieškoti nuolaužų aplink Rosvelį, dalyvavo kai kurie pareigūnai, kurie buvo žinomi miestiečiams, ir kai kurie, kurie jiems buvo nežinomi. Pažįstami žmonės turėjo vaidinti „gerąjį policininką“ ir visais įmanomais būdais vietinius gyventojus įtikinėti, o gal net ir įspėti. 

Tačiau, neturėdamas jokių ryšių šiose apylinkėse, Hanteris galėjo laisvai vaidinti „blogąjį policininką“. Jis buvo egzekutorius, kuris, norėdamas gauti sutikimą, galėjo netgi įvykdyti užpuolimą su mirtinu ginklu. 

Galiausiai, kad ir kaip nepadoriai tai skambėtų, Hanteris jau buvo nužudęs žmonių. Ir jis tai darė nepažįstamoje aplinkoje, vykdydamas oro atakas žemėse, esančiose už tūkstančių mylių nuo jo gimtojo Kentukio.

Dukterėčios patvirtinimas

Daugelį Hanterio dukters teiginių apie savo tėvą patvirtino prieš keletą metų gruodį mirusi Džeinė Pen Lein iš Kentukio. Džeinė buvo Hanterio Peno dukterėčia ir Mišelės pusseserė. NSO tyrėjas turėjo galimybę su ja pabendrauti likus keliems mėnesiams iki jos mirties. 
Ji puikiai pažinojo Hanterį ir Mi-šelę vaikystėje, o paskui ir jaunystėje. Džeinė (vadovavusi seniausiai JAV nepertraukiamai veikiančiai universalinei parduotuvei) patvirtino, kad Hanteris buvo Mišelės tėvas ir kad daugelis to, ką apie jį pasakojo Mišelė, galėjo būti tiesa. 

Tačiau ji pribloškė, kai paaiškino, kad „Mišelė“ iš tikrųjų buvo Šeril Pen ir ji buvo ne Hanterio įvaikinta dukra (kaip manyta anksčiau), o biologinė Peno dukra. 

Nors iš pradžių tai galėjo sukelti abejonių dėl Džeinės pasakojimo apie pusseserės tėvą ir Rosvelį, iš tikrųjų tai tik sustiprino šį pasakojimą. Mišelė paliko gimtąjį miestą, kai tik galėjo, ir ji ėmė naudoti kitą vardą ir mieliau vadinosi Hanterio Peno įvaikinta, o ne jo biologine dukra. Tai buvo būdas atsiriboti nuo skausmo. Atsiribojimas nuo tokio skausmo nesumažina pasitikėjimo savimi. 

Džeinė patvirtino, kad jos dėdė Hanteris kartais galėdavo būti labai piktas. Tačiau kartais jis būdavo ir linksmas žmogus, sakė ji, pavyzdžiui, kai jie kartu mėgdavo žaisti kamuoliu. Tačiau ji taip pat matė, kaip jis viešai išmušė cigaretę iš burnos rūkančiam nepilnamečiui berniukui, kurio nepažino. 

Ji papasakojo, kad jis mėgo ginklus ir savo ranką su kabliu. Tai, pasak jos, dar labiau kėlė baimę kitiems žmonėms. Vėliau Hanteris  iš Kentukio persikėlė į Vakarus, norėdamas praturtėti, statydamas nekilnojamąjį turtą Kalifornijoje XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje ir septintojo dešimtmečio pradžioje. 

Tačiau jis netinkamai disponavo lėšomis ir vėlesniais metais prarado didžiąją dalį savo turto. Džeinė apie savo tetą Evą (Mišelės motiną) pasakojo, kad ji buvo egocentriška, leido jam žiauriai elgtis ir stojo Hanterio pusėn, nes jai patiko jo pinigai. 

Nors ji pati nieko nebuvo girdėjusi apie Rosvelį ar dėdės dalyvavimą tenai, Džeinė sakė, kad jis buvo rimtas žmogus, kuriam buvo galima patikėti paslaptis. 

Dar vienas kietas veteranas nutildo Rosvelio gyventojus

Idėją, kad tokie bebaimiai Antrojo pasaulinio karo veteranai, kaip Hanteris Penas, buvo panaudoti Rosvelyje, kad priverstų gyventojus tylėti apie katastrofą, patvirtina Rosvelio miesto valdytojui K. Vudberiui 1947 m. nutikusi istorija.

Antrojo pasaulinio karo metais apdovanotas „Geležinis majoras“ buvo laikomas rimta asmenybe. Be to, jis buvo artimas Rosvelio karinės oro pajėgų bazės vadui Bučui Blančardui. 

Vudberis, kaip ir Hanteris Penas, vadovavo itin žiauriam kariniam daliniui. Vudberis vadovavo 752-ajam tankų batalionui, į „Pragaro angelus“ panašiam daliniui ant vikšrų. 1944 m. rugsėjo 19 d. laikraščio „The Stars and Stripes“ numeryje Vudberis buvo giriamas už stulbinamus jo pasiekimus kovoje su vokiečiais. 

Nors Vudberis niekada nieko fiziškai negąsdino, po NSO katastrofos jis apsilankė Rosvelio ugniagesių tarnyboje. Maždaug prieš dešimtmetį vienas iš ugniagesių J. Smitas rašytojui ir tyrėjui Kevinui Randlui pasakojo, kad Vudberis pasirodė iš anksto nepranešęs ir pasakė vyrams, kad jei jie ką nors išgirs apie katastrofą į šiaurę nuo miesto, tegul ten nevaikšto. 

Vudberis buvo labai griežtas: jiems nereikėjo nieko atsakinėti ir tvirtinti, kad viskas kontroliuojama. Nors kariškiai pasamdė vietinį žmogų, kuris veikė kaip „gerasis policininkas“, „remdamiesi“ tokiais žmonėmis kaip ugniagesiai ir šerifas Džordžas Vilkoksas, jie pasitelkė Hanterį Peną kaip „blogąjį policininką“, kuris iš tikrųjų grasino jėga, kad gautų sutikimą.

Pasitikėjimas Mišele

Pasitikėjimas Mišele neatsirado iš niekur. Ne ji susisiekė su tyrėju, o būtent jis susisiekė su ja. Atlikdamas tyrimą, kurio metu reikėjo giliai panaršyti po internete, tyrėjas pastebėjo trumpą jos paminėjimą (dabar jau dingusį) prieš daugelį metų, kad jos tėvas jai pasakojo, jog turėjo nepalankių santykių su kai kuriais NSO liudininkais Rosvelyje. 

Ji apie tai plačiau neskleidė informacijos, nei buvo paskelbta internete, todėl tyrėjui teko susisiekti su ja telefonu ir elektroniniu paštu, kad sužinotų daugiau. Ši informacija atrodo labai iškalbinga ir, atvirai kalbant, atrodo įtikinama. Ją papasakojo motina, žmona ir atsakinga moteris, pasižyminti stipriu intelektu. 

Liudijimo patvirtinimas

Anksčiau tyrėjai pasakojo, kad, ieškodami rančų savininkų ar kitų asmenų laikomų NSO nuolaužų, jie išardydavo daiktus. Šio amžiaus pirmojo dešimtmečio viduryje Faun Fritz, rančos valdytojo Viljamo „Mako“ Brazelo anūkė ir jo sūnaus Bilo Brazelo jaunesniojo dukra, tokią istoriją papasakojo tyrėjui Tomui Keriui ir rašytojui Donui Smitui. 

Faun pasakojo, kad dalis jos tėvo namo buvo „sujaukta“ tiesiog jo akyse, o “pašarų maišai ir grindų lentos buvo supjaustytos“. 

Skamba kaip kokio nors monstro, mėgstančio mosuoti kirtikliu, darbas. Kažkas panašaus į Hanterį Gleną Peną.